„WikiLeaks“ fenomenui pasaulyje nuo pirmųjų skandalų apie Kenijos prezidento korupciją 2007 – aisiais metais iki piko – 2010 – aisiais, kai buvo paviešinti slapti JAV diplomatų susirašinėjimo dokumentai skiriama labai daug dėmesio, bet retai kada jis būna grįstas „WikiLeaks“ kaip politinio ar socialinio atvejo analize.
Dažniausiai jis tik galėtume sakyti, fenomenologiškai „aprašomas“, nesistengiant psichoanalitine ar dekonstrukcine maniera paklausti, kas yra po šiuo išoriniu tekstu, kas yra anapus šios traumos? Ar ten tikrai nieko nėra apie ką galėtume ir turėtume kalbėti? Ką ši reprezentacija – kaip tikrovės pačios savaime reinkarnacija – mums sako apie savo Realų (réel) lakaniškąja prasme tikrovės registrą?
Iškalbingas yra ant Andrew Fowlerio knygos „Pavojingiausias žmogus pasaulyje“ pasirodęs tuometinio Rusijos premjero Vladimiro Putino pareiškimas: „Jei tai demokratija, ji turi būti visapusiška. Kodėl ponas Juliano Assange‘as kalinamas? Ar tai demokratija?“. Kaip nutiko, kad autoritaras turi pagrindą tokiam klausimui ir ko bijo JAV – kad bus atskleista visuotinė disneilendišos iliuzijos beprasmybė?
Ši labai taikli Putino implikacija leidžia tiek „WikiLeaks“, tiek Assange‘o asmenį pirmiausia sieti ne su skandalu, kuris apnuogino tam tikrus polinius kuluarus, bet užduoti klausimą: ką naujo politine ir socialine prasme apie tikrovę mums papasakojo šis hipertikrovės įsiveržimas į mūsų gyvenamuosius pasaulius? Klausimo tęsinys galėtų būti Audronės Žukauskaitės teiginys klausimo forma, ar: „Demokratija ar teisingumas turi tą pačią neregimybės formą, kaip ir atsakomybė: vos tik šie reiškiniai pasirodo kaip tokie, jie neišvengiamai įgyja totalitarines formas. Iš esmės tą patį galima pasakyti apie psichoanalize grindžiamą politinę teoriją (Ernesto Laclau, Chantot Mouffe, Slavoj Žižek), kuri organizuojama aplink tam tikrą trauminę neįmanomybę, simbolizuojamą plyšį, kitaip tariant – tikrovę?“ (Žukauskaitė, 2005; 24). Kitaip tariant, ar turėtume sutikti, kad „WikiLeaks“ – kaip demokratijos pasirodymas – yra totalitarinė forma, kuri geriausiai įkūnija trauminę demokratijos neįmanomybę?
Šie klausimai, kurie į vieną gali susieti tiek etinius, tiek politinius, tiek socialinius akivaizdžiai daugiabriaunės problemos kampus, nepaisant savo įvairiapusiškumo, negali apsieiti be esminės „tikrovės“ problematikos, ir to, kaip pati „tikrovė“ kinta priklausomai nuo vieno ar kito politinio ar socialinio fenomeno. Negalime niekaip apeiti teiginio, kad „Tikrovė yra tai, ko neįmanoma simbolizuoti; tačiau ir simbolizacijos procesas niekuomet negali būti sėkmingai užbaigtas, nes tam trukdo tikrovė, kaip vidinė simbolizacijos proceso riba“ (Žukauskaitė 2005; 65).
David Leigh, Luke Harding knyga „WikiLeaks: atskleidžiant Juliano Assange‘o karą su slaptumu“ buvo vienas iš pirmųjų bandymų kalbėti apie neįmanomą „WikiLeaks“ simbolizaciją: autoriai gerai žinojo ne tik istorijos užkulisius, bet ir patys prisidėjo prie jos atsiradimo. Jie suprato, kad „Visa ši „WikiLeaks“ istorija buvo jųdviejų darinys: tradicinės žurnalistikos ir technologijų galia, pasitelkta neįtikėtinai istorijai papasakoti. Ateityje duomenų žurnalistika nebeatrodys tokia stulbinama ir nauja kaip dabar. Pasaulis pasikeitė, o pakeitė jį būtent duomenys“ (Leight, Harding 2011; 110 – 111). Tai, ką du „The Guardian“ žurnalistai pavadino „duomenimis“, mes galėtume vadinti hipertikrove, kurios sampratą dar XX amžiaus pabaigoje išplėtojo prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas, gana pesimistiškai hipertikrovėje įžvelgęs tikrovės mirtį, ar net mirties negalimybę, Tikrovės dykumą:
„Pereidama į erdvę, kuri nebepalenkiama nei tikrovei, nei tiesai, simuliacijos era pirmiausia panaikina bet kokį referentiškumą – dar blogiau, ji dirbtinai prikelia jį ženklų ir sistemų pavidalu, o ženklai – už prasmę tąsesnė medžiaga, nes tinkama visoms lygybių sistemoms, visoms binarinėms priešybėms, visai kombinacinei algebrai. Tai jau ne imitacija, ne susidvejinimas ir net ne parodija. Dabar tikrovės ženklai atstoja tikrovę, kitaip sakant, bet kokį realų procesą atgraso jo operacionalus antrininkas, metastabili, programuojama, nepriekaištingai veikianti mašina, tiekianti visus tikrovės ženklus ir į uždarą grandinę sujungianti visas jos peripetijas. Tikrovė niekada nebeturės progos rastis – štai kokią gyvybinę funkciją atlieka modelis sistemoje, kurią valdo mirtis, arba, tikriau, nesavalaikis prisikėlimas, nebepaliekantis jokios galimybės pačiam mirties įvykiui (Baudrillard, 2002, 8 – 9).
Iš tiesų, kaip pripažino ne vienas ekspertas, „WikiLeaks“ yra vienintelė erdvė, kurios negalima cenzūruoti, kuri technologiškai apsaugota nuo mirties įvykio, todėl jos turinys yra praktiškai nemirtinga medžiaga. Bet vien technologinė, bodriariška hipertikrovės versija niekaip nepaaiškintų, kodėl „WikiLeaks“ skelbiami duomenys sukėlė tokį milžinišką visuomenės susidomėjimą, kodėl po to radosi tokios programišių grupės kaip „LulzSec“ ar „Anonymous“, sukėlusios grėsmę didžiausioms ir galingiausioms pasaulinėms organizacijoms, o karas su terorizmu staiga net pačioje Amerikoje įgavo priešingą – kaip Amerikos hegemonijos vykdymo, ne kaip „gynybos ir kovos už demokratiją“ veidą. Masiškai ėmė plisti kino juostos, kuriose Amerika pradėta rodyti kaip teroristus kurianti valstybė (paminėti garsiausi šio žanro filmai – „Žalia zona“ (2010 m.), „Neįmanomas“ (2010m.). Pasaulis iš tiesų pasikeitė, nes buvo suabejota pamatiniu jo postulatu, jam gyvybiškai būtina aksioma, jo gyvybę palaikančia medžiaga – tikroviškumu. Galima sakyti, kad „WikiLeaks“ a posteriori įgyvendino tai, ką aprašė Baudrillardas: tikrovė tapo neįmanoma, nes nebeliko jokio Įstatymo, jokio tabu, kuris būtų galėjęs susiūti išsklidusius tikrovės siūlus „WikiLeaks“ nenulaužiamo puslapio dokumentų raizgalynėje.
Pati šio puslapio ir jo kūrėjo, J. Assange‘o, istorija jau tapo praktiškai anti-tikroviškai atrodančiu mitu: paprastas australas, visą gyvenimą buvęs pogrindžio programišius, iš JAV kareivio Bradlio Manningo gauna šokiruojančią medžiagą apie slaptus JAV diplomatijos, karo su terorizmu, karų Afganistane ir Irake, Gvantanamo kalėjimo Kuboje faktus ir pasitelkęs kelis didžiausius pasaulyje dienraščius išplatina tai, ko negalima rodyti, visam pasauliui. Per vieną dieną tai tampa sensacija, kuriai neprilygsta net Rugsėjio 11 – oji, kai buvo aišku, kad įvyko teroristinis aktas, ir tebuvo laiko klausimas, kada bus galima pradėti keršyti. Tada klausimas buvo chronologinis.
„WikiLeaks“ kėlė klausimą ne tik apie tai, kas yra priešas, kas tiesa ir kas melas, bet apie tai, kas yra tikra? Štai čia ir išryškėjo didžioji problema – atsakymo variantai buvo absoliučiai priešingi: vieni, kritikai, teigė, „kad paviešinta informacija atskleidė ir taip visiems žinomus dalykus, kad ji tėra diplomatų banaliai intymūs pokalbiai prieš miegą ir pridėjo, kad dokumentai dėsningai surežisuoti Amerikos kritika, vengiant jos priešų kritikos. Šių žmonių teigimu, visi paviešinti faktai buvo žinomi, tik viešai neįvardijami, bet kiti, „WikiLeaks“ šalininkai, turėjo kur kas rimtesnę argumentaciją, pagrįsti faktui, kad ši tikrovės versija nėra tikroviška ir atsikirsdami dėl menkos svarbos, teigė, jog „kur kas svarbiau, kad jie iškelia tokius dalykus, kuriuos turi teisę žinoti kiekvienas eilinis pilietis. Ir ne tik amerikietis. Dokumentuose atskleidžiami žmogaus teisių pažeidimai, korupcija, įtartini Didžiojo aštuoneto“ lyderių finansiniai ryšiai“ (Leight, Harding 2011; 207).
Staiga kilęs milžiniškas susidomėjimas pajudino jau praktiškai visiškai įsigalėjusią versiją, kad Vakarai yra demokratijos pavyzdys ir „istorijos pabaiga“ jau ne už kalnų, tereikia tokios pačios demokratijos išmokyti Rytus. „WikiLeaks“ puikiai iliustravo Jacqueso Lacano suformuluotą tikrovės kaip traumos sampratą: „vienintelis būdas konceptualizuoti „tikrovę“ psichoanalizėje įgyvendinamas pasitelkus traumos sąvoką – trauma ne tik nurodo „pirminę tikrovę“ kaip savo priežastį, bet ir pats „tikrovės“ suvokimas visuomet yra trauminis, t.y. iš anksto kalkuliuojantis šio suvokimo nesėkmę (Žukauskaitė, 2001; 23).
Trauma nėra tai, kas froidiškos psichoanalizės kontekste tebuvo neįsisąmoninto praeities įvykio pasekmė – Lacanas atsieja traumą nuo priežasties sąvokos ir kalba apie atsitiktinumą (tuche) ir savaimingumo (to automaton) terminus, tuo norėdamas parodyti, kad trauma tik retroaktyviai atrodo paaiškinama praeities įvykiu, nors „atsitinka“ be priežasties. Jei paklaustume: tai kaip tada įprasminama trauma, galima būtų pasinaudoti Žižeko atsakymu: „kažkas, kas iš pradžių buvo suvoktas kaip beprasmis, neutralus įvykis, reatroaktyviai keičiasi dėl naujo simbolinio tinklo sukūrimo… į traumą, kuri negali būti šio tinklo integruota“ (Žižek, 1991; 222). „WikiLeaks“ puikiai iliustruoja šią teorinę mintį: tai, kas buvo neutralu (nors galėjo būti ir žinoma) staiga tapo nauju simboliniu tinklu, kuriame kiekvienas paprastas pilietis galėjo išsakyti savo nuomonę. Šis fenomenas ypatingas tuo, kad politika tapo ne politikų, o paprastų žmonių, viso pasaulio, viso sociumo reikalu. Politika virto socialiniu reiškiniu. Kiekvienas žmogus buvo įtrauktas į klausimą – ką jis gali žinoti ir kiek jis gali spręsti apie savo ir kitų gyvenimą?
Žinoma, D. Leigh ir L. Harding knyga „WikiLeaks: atskleidžiant Juliano Assange‘o karą su slaptumu“ nepretenduoja į gilius politinius ir filosofinius pjūvius. Čia nekeliamas klausimas, ką reiškia „WikiLeaks“: tai istorija, „kaip viskas vyko“. Žurnalistai dirba savo – aprašomąjį, darbą, taip kaip Assange‘as vykdo žmogaus teisių gynimo misiją: jis nori į svarbiausius politinius sprendimus įtraukti visą pasaulį.
Pasinaudodamas savo, kaip genialaus programišiaus įgūdžiais, jis kuria „kitą“ tikrovę šalia tos, kuri yra arba hipertikrovė, arba tikrovė. Jis kuria WikiLeaks tikrovę, kuri neatskleidžia naujo turinio, bet labai postmoderniai – sukuria naują požiūrio kampą į „tą patį“ turinį. O įgalinti kalbėti apie demokratijos ribas, mes jau galime kurti ir kitus klausimus, pavyzdžiui, ar ji netapo savo išvirkščiu variantu: kai prisidengiant demokratija imamas kurti tik dar vienas totalitarizmas? Kai už frazės „karas su terorizmu“ paslepiamas visai kitas, daug baisesnis faktas: niekas nežino, kaip sustabdyti chaosą, vadinamą tarptautine politika. Kai niekas nebežino, kas ir už ką atsakingas. Kai valdžia ir galia nebekontroliuojamos, kaip trauma.
