Naujoji septynių apsakymų Vlado Kalvaičio knyga pasitinka „Stikline aguonų“. Čia nėra skubėjimo, užtat nemažai svaigulio. Stiklinė aguonų pieno ištrina ribas tarp šiapusybės ir anapusybės, siurrealistiniai sapno, haliucinacijų, vizijų vaizdai tampa tikresni nei tikrovė. Siužeto įtrūkius, plyšius neskubėdamas gali užpildyti pats skaitytojas, nes vietos fantazijai ir interpretacijoms tikrai daug.
Bet ir skubėti nėra kur. Įveiktas ne vienas olimpas. Mąslus ir susikaupęs pasakotojas atidžiai tyrinėja žmogaus sielos gelmes, būsenas, vidinį vyksmą. Retrospektyvus žvilgsnis ieško priežasčių bei pasekmių sąryšio atsitikimuose, psichologinių motyvų, inspiravusių veikėjų poelgius ir veiksmus, formavusių charakterius. Verčia stabtelti ir įsižiūrėti į minčių vingius, įsiklausyti į širdies dūžius, užuosti briuseliško karvalolo kvapą, pajusti laiko pulsą ir spaudimą. Praeities fragmentai ištraukti iš XX-XXI amžiaus realijų, apsakymų veikėjai – Nepriklausomybės sulaukę žmonės, puikiai perkandę sovietinę ideologiją, mokėję spurdėti jos gniaužtuose, bet neprisitaikę, maištavę tyla, savityra paribyje. Reflektuojama permanentiniame erdvėlaikyje – kamerinėje sąmonėje, arba sielos šventovėje, čia ir dabar susitinka nebūtis ir būtis, mirtis ir gimimas, vyksta perkūra.
Archajinė sąmonė ryškiausia rinkinio centrinio apsakymo „Stiklinė aguonų“ nelaimingos meilės dilemoje. Personažas negeba išreikšti savo jausmų, nestoja į kovą su konkurentu, atsiriboja nuo visuomenės ir užsisklendžia. Sprendimas pasitraukti į užribį analogiškas Juzos poelgiui, Mykoliuko rezignacijai. Sakmiškoje tragedijoje herojus iškeliauja į svetimą pasaulį ieškoti laimės, tiksliau, sugrįžta į gamtą, į pirmykščius namus ir šventoje erdvėje, kalvos retymėje, prie naujagimio upelio, kuriam „tikriausiai keliasdešimt tūkstančių metų“ (p. 36) užsnūsta. Vietoje panteono supasakintoje sapno erdvėje veikia žvėrys ir paukščiai, Hermio misiją atlieka šarkelė varnelė. Herojus, siekdamas įveikti baimę, narkotizuotas meilės troškuliu bei ilgesiu, ant tūkstančių aguonų grūdelių išraižo MYLIU. Deja, pavėluotai, bet įgyta patirtis, sukaupta drąsa, nerealizuota meilės jėga įgauna simbolinę aguonų formą. Aguonos, reiškiančios pralietą kraują, sapną, užmarštį, miegą, geriausiai auga nederlingoje žemėje. Tad meilės trapumas ir laikinumas sakmėje ambivalentiškas tvirtumui ir amžinumui. Negęstančios meilės idėja įkūnyta tarsi paveiksle, nes jos amžinąją ugnį saugo du menininkai.
Menininko egzistenciją, vidinį knibždėlyną V. Kalvaitis buvo gvildenęs ir anksčiau. Šio rinkinio net keturiuose apsakymuose skverbiamasi į kūrybos laisvės ir nelaisvės intervalą, sekamas kūrybos procesas, ieškoma menininko būties tragizmo ištakų. Vienišumo problema kedenama motinos sapne („Pianistas, arba Vakarai, kurių nebuvo…“): „– Tu – viengungis? Tai juk nusikaltimas! Tu juk supranti, kad tai didelis, nedovanotinas, nepateisinamas nusikaltimas prieš Gamtą, prieš Dievą!“ (p. 20). Maestro išpažintiniame apmąstyme („…pasigailėk mūsų“) tyrinėjama menininko saviraiškos, tiesoraiškos galimybių ribos: „Septyneri ilgi, brandžiausi kūrybinio darbo metai atiduoti šitam… Kas jis? Kūrinys? Veikiau kičas. Kažkoks balastas.“ (p. 89). Socialinė atskirtis, Kitokio atstūmimas, išstūmimas už sociumo ribų plačiau apmąstoma „Autoportrete“: „Eligijus buvo vienas iš tų mokinių, nuo kurių elgsenos ir išdaigų mokytojai žilsta ne metais, bet dienomis.“ (p. 73); Lukiškėse, Alytuje, Pravieniškėse jis – savas tarp savų – atstumtųjų, čia jį priima be išlygų. Veikėjų dvasinės kolizijos įkūnytos mene: paveiksle, skulptūroje, mitiniame sapno vaizde. Tekstuose juntamas pasipriešinimas kultūrinei, socialinei ideologijai, netiesiogine jos kritika oponuojama sovietinei tobulo žmogaus nuostatai.
Ištikimo sovietiko dvasine mirtimi kotiruojama apsakyme „Kandidatas į Ginesą“. Atitrūkęs nuo realybės, pasidavęs rutininei kasdienybei, personažas siekdamas savo utopijos susitapatina su sistema, tampa sraigteliu. Prabudimas ir praregėjimas skausmingi, šokiruoja ne tik patį veikėją, bet ir jo žmoną. Stagnacijoje, futliare įsikalinęs žmogus iš sąmoningo gyvenimo išnyksta, perdega, žodžiu, nugrybauja ten, iš kur nesugrįžtama – užmarštin.
Posovietikas Ponas Viculia („Klyvis“) puikiai įsikuria postmodernioje visuomenėje: pilaitė, žmona, BMW, tačiau ramybės neturi – persekioja kaltės jausmas, įkūnytas jo nuskriausto, sužeisto šunyčio vizijoje. Benamio šuns paveiksle įžmogintas fizinis ir dvasinis vienišumo ir kovos už būvį skausmas. Nebe pirmą kartą V. Kalvaitis pažvelgia į gyvenimą šuns akimis („Natis“), šįkart – mistifikuodamas. Viculia atlaidą už nuodėmę gauna kritiniu momentu – dukros gimdymo sąrėmių metu, kai yra priverstas nusižeminti ir atsiprašyti nuskriaustojo: „Aš ją labai myliu. Tai mano… ir mano pirmosios žmonos duktė. Pirmosios! Supranti?! Ne šitos! Ne, ne! Ši tik gražus paveikslėlis… Supranti? Klausyk, būk žmogus, nepyk, duodu garbės žodį… daugiau niekada, niekada! Nekerštauk. Padėk.“ (p. 68). Iš pasąmoninės gėlos išlaisvina netikėta išpažintis.
Pirmajame apsakyme „Vėlinės“ taip pat figūruoja išpažinties motyvas: septynios šešiolikmetės, Šiaurėje išprievartautos prižiūrėtojų karininkų, įkuria klubą ir kasmet susirenka pabendrauti, bet savo pašnekesių turinio niekam nepasakoja. Paslaptis paaiškėja iš siurrealistinių piešinių. Taigi menas yra patirties saugykla, o laiko erozija bejėgė prieš sielos atmintį. Užribio žmonėms gamta ir menas tampa prieglobsčiu, altoriumi ar aukuru, ant kurio išdeginami skausmai, žiedžiamos svajonės, siekiai. Autoriui svarbesnė dvasinė pasaulio substancija ir žmogaus santykis su ja nei laikinos žemiškos gėrybės.
Dvasinės ir moralinės vertybės atrandamos pasitelkiant patirties fragmentų kartotę. V. Kalvaitis keliauja praeities kalvelėmis, gatvelėmis, miškais, sliūkina po kapines, žadina iš užmaršties dvasią, kai kada atsiremdamas į savo draugus – lazdą ir akinius, bet dažniau juos užmiršdamas, nešlubuodamas, nesispjaudydamas, nesniaukrodamas, nešvepliuodamas ir dantų ant grėdų nepadėjęs, bet pasikandžiodamas sąmoju, netiesiogine kritika. Personifikuota gamta, rupus kalbėjimas nepilnaisiais sakiniais psichologiniams tekstams suteikia dinamizmo. Potekstę praplečia vaizdingi veiksmažodžiai ir sinonimai. Veikėjai ne tik eina, vaikšto, bet ir siūrina, kiusnoja, dvylina, dyrina, klišnoja, kiūtina, pėstina, tvylina, bimbina, kryvuliuoja, mina, stypina, styblinėja, klibikščiuoja, klišina, etc. Metaforizuota, supoetinta kalba pasakojimą emociškai nuspalvina, driekiasi išgyvenimų spektras: nudebesėjo dar geras pusmetis (p. 12), klaksojo lyg negyvas (p. 51), žvyrkelis juoda asfalto gelumbe užklotas (p. 42), pakrikas ilgai driunėjo žolėse (p. 53), druokeno lietus (64), oras, gardus ir tumus (p. 65), botagu pliaukštelėjo žaibas (p. 74) ir t.t. Apsakymų pasaulio sąranga – mitinė, todėl vitališka; gyvybės syvai liejasi iš kertinio taško, iš gyvųjų ir mirusiųjų, sapno ir realybės vienio. Visuose tekstuose švyti auksinis saulės skritulėlis (p. 22-23), apšviečiantis praeities negatyvus, simbolizuojantis moralės imperatyvus.
V. Kalvaitis braido po laiko pelenus, rankioja aguonų grūdelius ir sudeda Rekviem praeičiai, žmogiškumui. Intriguodamas magiškai kartoja simbolinį skaičių 7, hebrajų kalboje reiškiantį PILNATVĘ.
