Režisieriaus Viljamo Friedkino filmo „Egzorcistas“ sulaukia itin daug palankių atsiliepimų. didžioji dalis kino kritikų skelbia, kad tai yra siaubo filmų etalonas. Tik keletas Holivudo filmų kino istorijoje sukėlė tokias diskusijas, kaip „Egzorcistas“.
Išsiskyrusi su savo vyru, Holivudo aktorė Kris Makneil ir jos paauglė dukra persikelia į Vašingtoną, kur Kris filmuojasi filme. Jos išsinuomoja namą Džordžtaune, kuriame apsistoja, kol bus baigtas filmas, po kurio Kris planuoja nusivežti Regan į Europą, kol naujas jų namas Los Andžele bus baigtas remontuoti. Kris dažnai naktimis girdi keistus garsus iš palėpės, bet nusprendžia, kad tai tik įsiveisę graužikai. Tuo pačiu metu Regan, kuri iš esmės yra itin ramus vaikas, pradeda elgtis neįprastai, dažnai būna neįprastai aktyvi, keikiasi, meluoja ir nesugeba sutelkti dėmesio. Gydytojas pagal simptomus nusprendžia, jog taip mergaitė išgyvena tėvų išsiskyrimą ir persikraustymą į naują vietą. Nors gydytojai įvairiais moksliniais faktais bando pagrįsti keistą mergaitės elgesį, jos mama Kris pradeda tikėti, kad čia vyksta kur kas rimtesni dalykai, ypač tada, kai Regan pradeda smurtauti ir daryti žmogaus galiai neįmanomus dalykus. Kris suvokia, jog vyksta antgamtiški dalykai ir kad pati Regan negalėjo sukelti sau tokios būsenos. Nors Kris ir nėra religinga moteris, vis dėlto nusprendžia, jog reikia kažko imtis ir išvaryti iš dukros piktąsias dvasias. Su ja susisiekia Tėvas Damijanas Karas, kuriam Kris jaučia simpatiją. Pats Tėvas kovoja su tikėjimo krize, kuri užklupo jį po motinos mirties. Tėvui Damijanui į pagalbą bažnyčia atsiunčia Tėvą Lankesterį Meriną, kuris šiek tiek geriau suvokia, kas apsėdo Regan ir kodėl pasirinko būtent ją. Klausimas tik ar Tėvų Merino ir Karo tikėjimas pakankamai stiprus, kad išvarytų demoną ir ar toli jie pasiryžę eiti, kad pasiektų savo tikslą.
1973 metais kino teatruose išleistas filmas kėlė siaubą ir piktino žiūrovus su groteskiška istorija apie demonišką apsėdimą ir, nepaisant to, kad vos išvengė „X“ reitingavimo, jis pateko į istoriją kaip pirmasis siaubo filmas, užsitarnavęs Oskaro nominaciją už Geriausią filmą. Jis vis dar laikomas vienu baisiausių kada nors sukurtų filmų, tačiau intriguojanti „Egzorcistą“ supanti atmosfera neapsiriboja vien šokiruojančia jo verte. Tiesą sakant, vieni labiausiai įtikinamų filmo aspektų slypi užkulisiuose. Štai keletas ne tokių žinomų faktų apie klasiką, kuri jau daugiau kaip 40 metų stebina žiūrovus.
Filmas paremtas realiame gyvenime vykusiu piktosios dvasios išvarymu
Filmas paremtas Viljamo Piterio Blačio romanu „Egzorcistas“, kuris įkvėpimo sėmėsi iš pasakojimų apie tikrą piktųjų dvasių išvarymą. Didžioji dalis originaliojo šaltinio medžiagos knygai ir filmui buvo surinkta iš jėzuitų kunigų užrašų, kuriuose jis užfiksavo daugybę alinančių ritualų, kuriuos jie 1949 metais atliko jaunam berniukui vardu „Rolandas Do“.
Šie kunigai tvirtino savo akimis matę šiuos išvardytus reiškinius: kalbėjimą nežinoma kalba, nesuprantamus ženklus ant odos su žodžiais „pragaras“ ir „velnias“, smarkų berniuko lovos čiužinio drebėjimą, ligoninės suvaržymo priemonių bei kunigo nosies sulaužymą ir dar daugiau. Reikia pripažinti, kad dauguma šių tvirtinimų Blačio romane ir filme gerokai pagražinti (dienoraščiuose žalių vėmalų ir besisukančių galvų tikrai nerasite), o vaiko lytis pakeista, kad būtų išsaugotas „Rolando Do“ anonimiškumas.
Katalikų bažnyčia palaikė filmą
Tai, kad dauguma Katalikų bažnyčios tarnautojų gyrė filmą po jo išleidimo, tikrai stebina. Filmas ne tik sukėlė didelį susidomėjimą katalikų tradicijomis, tačiau ir akcentavo katalikų kunigus kaip didvyrius, atliekančius nuo seno gerbiamą ritualą, atsiradusį dar Naujojo testamento laikais. Bažnyčia teigia, kad filmo dėka atsirado daugiau norinčių tapti kunigais. Katalikų bažnyčia, kaip žinoma, atidžiai saugo savo paslaptis, tačiau vienas tarnautojas „Egzorcistui“ padarė išimtį. Atlikdamas Da Vinčio kodą primenantį tyrimą filmui, režisierius Viljamas Fridkinas susitiko su Džordžtauno universiteto (Jėzuitų institucija) prezidentu, kuris, kaip pranešama, davė jam raudoną aplanką su 1949 metų egzorcizmą prižiūrėjusio kunigo bei liudininkų užrašais.
Daugelis tiki, kad filmo gamyba buvo užkeikta
„Egzorcisto“ produkcija buvo apsupta įvairių sunkumų ir tragedijų. Dar pačioje pradžioje namas, vaizdavęs Maknylų šeimos namus, paslaptingai užsidegė ir dėl to teko atidėti filmavimą. Dar keisčiau tai, kad Regan kambarį atstojantis namo kambarys, kuriame turėjo būti filmuojamas egzorcizmas, liko nepažeistas.
Filmo kūrybos laikotarpiu netikėtai mirė Lindos Bler senelė, Makso von Sidovo brolis ir du kiti filmo aktoriai, o Džeisono Milerio sūnus vos nežuvo keistoje motociklo avarijoje. Sklinda gandai, kad iš viso filmavimo metu mirė devyni komandos nariai. Be to, Elena Berstin, filmuojant žiaurią apsėdimo sceną, patyrė stuburo traumą, kuri, kaip pranešama, kankina ją dar iki šiol. Iškilus netikėtoms problemoms, kūrybinis procesas užsitęsė kur kas ilgiau nei buvo planuota. Fridkinas netgi paprašė techninio filmo patarėjo pareigas atlikusio, tačiau atsisakiusio atlikti egzorcizmą kunigo, kad šis pašventintų filmavimo aikštelę.
Po išleidimo filmas sukėlė tikrą pragarą
Pagalvotumėt, kad žmogus turėtų būti išties beprotis, jei siuntinėtų grasinimus nužudyti paauglei merginai. Bet būtent tai Lindai Bler ir darė keletas religingų gerbėjų. Po žymaus evangelisto Bilio Grehemo pasisakymų, jog „Velnias yra kiekviename filmo kadre“, pasipylė neapykantos kupini laiškai, kaltinantys Bler „Šėtono šlovinimu“. „Warner Bros.“ Turėjo pasamdyti merginą saugančius apsauginius šešiems mėnesiams po filmo išleidimo.
Buvo pranešta apie keletą keistų įvykių, nutikusių kino teatruose, transliuojant filmą. Vienas žmogus, kaip pranešama, seanso metu pargriuvo ir susilaužė žandikaulį bei tvirtino, kad nualpo jis dėl pasąmonę veikiančių filmo efektų. Jis padavė studiją į teismą, tačiau nesutarimus išsprendė ir be jo. Ir tai tik vienas iš daugybės pranešimų apie tai, jog paramedikams teko važiuoti į kino teatrus ir suteikti isterijos bei panikos apimtiems žiūrovams pagalbą. Kai kuriuose kino teatruose buvo įrengtos net specialios kėdės su nemokamais „maišeliais vėmalams“.
Filmo antagonistas niekada neįvardijamas
Demonas apsėdęs Regan vadinamas Pazuzu, tačiau originalioje knygoje ar filme jis neminimas. Pazuzu paremtas mitologine Babilono dievybe, dar vadinama vėjų demonų karaliumi, kurį sudaro žmonių ir gyvūnų dalys. Tėvas Merinas filmo pradžioje dykumoje randa artefaktą, kuris turėtų būti dalis Pazuzu statulos. Nors demonas ir matomas, jis neįvardijamas iki 1977 metais pasirodžiusio filmo tęsinio „Egzorcistas. Eretikas“.
Filme naudojama nemažai itin pigių efektų
Kad sukurtų tam tikrus vaizdus, Fridkinas naudojo daugybę praktinių efektų, o iš aktorių pasirodymų išspaudė kiek galima daugiau. Sakoma, kad prieš tam tikrus kadrus jis netgi iššovė tikru ginklu, kad sukeltų aktoriams maksimalią baimę. Dauguma scenų buvo filmuojamos minusinėje temperatūroje, jog būtų pasiektas maksimalus aktorių kvėpavimo (ir nepatogumo) efektas filme. Tie vėmalai? Tiršta skaldytų žirnių sriuba. Beprotiško Regan vėmimo garsas buvo sukurtas įrašų atlikėjo, atryjančio minkštą obuolį ir žalią kiaušinį. Kalbant apie dar vieną kūrybingą mintį, Regan galvos sukimosi garsas buvo sukurtas kito aktoriaus, kuris susuko savo odinę piniginę prie mikrofono. Demono skleidžiami riksmai išvarant jį iš Regan kūno iš tikrųjų yra kiaulių, vedamų į skerdyklą, įrašai.
Pasak kino kūrėjo, tai nėra siaubo filmas
Pasak Friedkino, visi šie siaubo kupini metai galėjo būti klaidingai suprastų ketinimų pasekmė. Kaip jis sako, kurdamas „Egzorcistą“ jis kūrė ne siaubo filmą, o labiau istoriją apie „tikėjimo paslaptis“. Jis sakė: „Aš neketinau kurti siaubo filmo, tačiau dabar sutinku, kad jis vis dėlto toks yra“. Tai išties kilnus požiūris, tačiau itin piktnaudžiaujantys „Egzorcisto“ tęsiniai ir priešistorės tikrai išlaikė franšizę būtent šio žanro teritorijoje.
Taip pat skaitykite: TOP 10 šokiruojantys siaubo filmai, kurių antrąkart tikrai nežiūrėsite
