Filmo "Chinatown" kadras

Dažnai išgirsime sakant „kultinis filmas“ arba „kultinis aktorius“, dabar vis dažniau televizijos reklamuoja „kultinius serialus“. Toli gražu ne visus filmus ar serialus derėtų vadinti kultiniais. Ši sąvoka dažniau pradėta naudoti šeštojo dešimtmečio pabaigoje, bet ir dabar dar nėra tikslios akademinės šio reiškinio formuluotės.

2008 metais prancūzų žurnalas „ Cineaste“ kreipėsi į kino kritikus siūlydamas apibrėžti kultinio filmo bruožus. Vieni kultinį filmą bandė apibudinti kaip opoziciją (alternatyvą) meinstrymui ir būtina sąlyga vadino transgresiją (įprastų ribų peržengimą).

Kiti, atvirkščiai, manė, kad kultinis kinas jau tapo meinstrymo dalimi, o jo auditorija yra jauni žmonės. Ir beveik visi akcentavo, kad kultiniais turėtų vadintis tokie filmai, kurie suformuoja didelę fanų bendruomenę.

Pagal pastarąjį apibrėžimą „kultiniais“ galėtume vadinti „Žvaigždžių karų“ epopėjos filmus (jau daug metų į premjeras renkasi šios fantastinės sagos personažų kostiumais persirengę fanai). Tinka tokiam apibrėžimui ir „Hario Poterio“ bei „Žiedų valdovo“ epopėjos; tikriausiai, neprieštarautų tokiam statusui ir „Sostų karų“ gerbėjų armija visame pasaulyje.

O žvelgiant į kino istoriją kultiniais filmais vadinami tokie kūriniai, kurie puikiai perteikė laikmečio dvasią, pvz., hipių epochos simboliais tapo filmai „Easy Rider“, „Zabriskie Point“ ar dokumentinė kino epopėja „Vudstokas“.

O pernai knygą „Kultinis kinas“ (Культовое кино) parašęs rusų kino kritikas Michailas Trofimenkovas didžiausią dėmesį skiria filmams, neturėjusiems didelės komercinės sėkmės, tačiau tapusiems reikšmingais kūriniais, kurių garbinimą ribotoje fanų auditorijoje galima lyginti su religiniu kultu.

Tokiais filmais Michailas Trofimenkovas vadina Federico Fellinio „Kazanovą“, Davido Lyncho „Mulholland Dr.“, Luiso Bunuelio „Dienos gražuolę“, Francois Truffaut „Amerikietišką naktį“, Stanley Kubricko „2001 Kosminę odisėją“, Ingmaro Bergmano „Septintąjį antspaudą“ ir kitus pripažintus kino šedevrus.

Taigi, vieno kultinio filmo apibrėžimo (kol kas!) dar nėra. Todėl pateikiame TOP 10 filmų, kuriuos mūsų manymu tikrai galima vadinti kultiniais.

10. „KINŲ KVARTALAS“ (Chinatown, 1974)  Kino istorikai „juodojo kriminalinio kino“ (film noir) pradžia linkę vadinti 1941 m. ekranuose pasirodžiusį filmą „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon), kurį pagal Dashiello Hammeto romaną susuko debiutantas režisierius Johnas Hustonas. Po daugiau nei trijų dešimtmečių režisieriaus Romano Polanskio filme „Kinų kvartalas“ Johnas Hustonas suvaidino trečią pagal svarbą personažą. Ir tai, žinoma, ne atsitiktinumas.

Rašydamas scenarijų „Kinų kvartalas“ Robertas Towne‘as stengiasi būti ištikimas film noir kanonui: ir šiame filme yra visi privalomi tokio kino elementai – privatus detektyvas, fatališka ir sukta moteris, politinės machinacijos, korumpuota policija, smurtas gatvėse ir šeimose, finale aiškėjančios ilgai slėptos paslaptys ir pesimistiška pabaiga.

Kinų kvartalo“ užuomazga taip pat tradicinė. 1937-ieji metai. Į Los Andželo privatų detektyvą, buvusį policininką Džeiką Gitesą (Jackas Nicholsonas), kuri persekioja tamsi praeitis iš jo tarnybos Kinų kvartale laikų, kreipiasi pasiturinti moteris ir prašo pasekti jos vyrą inžinierių Holisą Malrejų, dirbantį miesto vandentiekio ir energetikos tarnyboje. Sekimo motyvas banalus – žmoną įtaria vyrą neištikimybe.

Panašiai prasidėjo ir „Maltos sakalas“, ir daugelis kitų „juodųjų“ kriminalinių romanų bei filmų. Ir visada iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga užduotis išprovokuoja begalę paslapčių, netikėtų siužeto posūkių ir smurtinių mirčių.

Panašiai bus ir šį kartą. O vos įsibėgėjus siužetui ant Džeiko galvos ims kristi vienas nemalonumas po kito: bylos užsakovė pasirodys esąs fiktyvus asmuo, tikroji misis Malrej (Faye Dunaway) apkaltins patį Džeiką ir kreipsis į teismą, o vargšo inžinieriaus Malrejaus kūnas bus aptiktas apleistoje vandens tiekimo sistemoje. Ji bus svarbi ne tik kaip nusikaltimo vieta. Miestui verkiant reikalinga nauja ir kur kas galingesnė vandens aprūpinimo sistema, senoji jau nepajėgia aprūpinti Los Andželo gyventojus gėlu vandeniu, ypač varginančiu sausros periodu.

Kaip tik šioje srityje savo interesus negarbingais metodais bando realizuoti Johno Hustono personažas Nojus Krosas, išprovokavęs ne vieną pavojingą konfliktą.

Romanas Polanskis suvaidino epizodinį banditėlio vaidmenį. Titruose pavadintas „žmogumi su peiliu“ jis pernelyg smalsiam detektyvui, supratusiam, kad jis yra vedžiojamas už nosies, peiliu sužeidžia nosį, dėl ko didesnę dalį filmo Jackas Nicholsonas vaikščioja su veidą darkančiu pleistru.

Romanas Polanskis ne tik atgaivina film noir tradicijas, bet ir savotiškai su jomis polemizuoja, net atsisako scenarijų baigiančio optimistiško finalo.

Kinų kvartalas“ buvo nominuotas vienuolikai Oskarų, bet buvo apdovanotas tik scenaristas Robertas Towne‘as. Užtai po šio filmo juodųjų kriminalinių kino detektyvų ženkliai padaugėjo.

9.NASRAI“ (Jaws, 1975) 1975-aisiais metais pasaulio ekranuose pasirodė Stiveno Spielbergo „Nasrai“ , sukurti pagal Peterio Benchley romaną. Tai ne tik puikiai susuktas trileris. Šis filmas plačiai išgarsino režisierių ir pradėjo blokbasterių bei tęsinių madą.

Mažo kurortinio miestelio JAV rytinėje pakrantėje gyventojams kasdien vis daugiau baimės įvaro anksčiau neregėta bėda: pakrantėje siaučia milžiniškas baltasis ryklys, kurio aukomis jau tapo keletas lengvabūdžių. Miestelio šerifas Martinas Brodis (Roy’us Scheideris) reikalauja tuoj pat uždaryti visus paplūdimius, tačiau artėja Amerikos nepriklausomybės diena, ir meras Laris Vonas (Murray’us Hamiltonas) tikrai neketina prarasti milžiniško pelno.

Žinoma, kasdien vis didėjanti panika mažina turizmo pajamas, o ir valdžios nesugebėjimas operatyviai spręsti opią problemą gali neigiamai atsiliepti rinkimų rezultatams. Todėl pats šerifas, mokslininkas Matas Huperis (Richardas Dreyfussas) ir patyręs žvejys Kvintas (Robertas Shaw) išsirengia į vandenyną medžioti pabaisos.

Pradėjęs kurti „Nasrus“ jaunas režisierius dar galutinai nebuvo apsisprendęs, kas tai galėjo būti – filosofinė alegorija (panaši į Hermano Melville‘io „Mobį Diką“), politinė satyra (rinkimų motyvas ir politikų baimė netekti daug rėmėjų balsų filme pakankamai aiškus) ar tiesiog siaubo filmas. Galiausiai nusvėrė trečioji koncepcija, kurią jaunas režisierius realizavo meistriškai. Nerimą kurstanti pastovaus S. Spielbergo bendraautoriaus Johno Williamso muzika, hičkokiškas įtampos kėlimas, šokiruojantys emociniai pikai savo padarė – publika kino teatruose spiegė, dengė akis delnais ir dar ilgai po seanso aptarinėjo matytus siaubus ir pačią pabaisą – baltąjį ryklį, kuris buvo anuometinių elektronikos specialistų ir studijos Universal Pictures dizainerių pagamintas stebuklas.

Režisierius neapsiriboja vien ryklio žmogėdros sėjamais siaubais (nors jūrų monstro nukąstų ir kruvinų žmonių galūnių netrūksta), ramesnėmis atokvėpio akimirkomis filmo autoriai leidžiasi į už siužetų ribų išeinančias istorines asociacijas. Pavyzdžiui Kvinto prisiminimuose apie tai, kaip jam pavyko išsigelbėti vandenyne, kai pasibaigus II Pasauliniam karui ryklių būriai knibždėjo aplink USS Indianapolis liekanas, kai šis JAV jūrų laivas buvo atgabenęs vieną iš dviejų atominių bombų, numestų ant Japonijos.

Knygos autorius Peteris Benchley norėjo, kad pagrindinę personažų trijulę vaidintų Paulas Newmanas, Robertas Redfordas ir Steve‘as McQueenas. Buvo ir kiti kandidatai. Bet kine taip būna dažnai.

Vasaros kurorto vaizdai buvo filmuojami saloje Martha’s Vineyard (liet. „Martos vynuogynas“), esančioje Masačiusetso valstijos šiaurės vakaruose. Iki filmo premjeros vasarą į salą atostogauti atvykdavo apie 5 tūkstančiai turistų, po filmo pasirodymo turistų skaičius patrigubėjo.

Bandymai pakartoti „Nasrų“ sėkmę fantastiškos finansinės sėkmės neatnešė, nors filme „Nasrai 2“ (Jaws 2, 1978 m., rež. Jeannot Szwarcas) šerifas Brodis (jį vėl suvaidino Roy’us Scheideris) vėl kovėsi su milžinišku rykliu žmogėdra. Šerifas perspėja vietinius gyventojus, kad maudytis įlankoje pavojinga. Tačiau atostogaujantieji nekreipia dėmesio, o valdžia, kaip įprasta, nesiima saugumo priemonių. Vadinasi, naujų nelaimių ilgai laukti nereikės.

Trečiajam filmui „Nasrai 3 (Jaws 3, 1983 m., rež. Joe Alvesas) nepadėjo nė 3 D technologijos, kurios neišgelbėjo ir prieš keletą metų mūsų matytos „Seklumos“ (The Shallows, 2016 m., rež. Jaume Collet-Serra), kažkodėl pavadintos naujosios kartos „Nasrais“.

8. „KABARETAS“ (Cabaret, 1972) Pagal Christopherio Isherwoodo knygą „Sudie, Berlyne“ ir Johno Van Druteno pjesę sukurtame režisieriaus Bobo Fosse‘o miuzikle atgyja ketvirtojo dešimtmečio pradžios Berlyno realijos. Auga antisemitizmo banga, o kartu su ja galvą kelia vis gausėjanti nacionalsocialistų partijos gerbėjų armija. Bet tai tik konkretus istorinis fonas, kuriame rutuliojasi sentimentali anglų kalbos mokytojo Brajeno (Michaelas Yorkas) ir kabareto dainininkės Sali Bouls (Liza Minnelli) meilės istorija. Jei dar nematėte šio genialaus miuziklo, pats laikas tai padaryti. O jeigu bent kartą matėte, žinoma, žiūrėsite ir vėl. Muzika Johno Kanderio. Dainų tekstai Fredo Ebbo.

Bobas Fosse’as (1927–1987) – unikali asmenybė. Jis buvo režisierius, choreografas, šokėjas. Augo artistų šeimoje. Nuo vaikystės šoko kabaretuose, klubuose. Statė miuziklus Brodvėjuje (dažniausiai buvo ir jų choreografas), Vaidino ir šoko „MGM“ studijos kino miuzikluose: „Bučiuok mane, Kete“ (Kiss Me Kate, 1953), „Mažasis princas“ (The Little Prince, 1975) ir kt..

Pirmąjį filmą „Mieloji Čariti“ (Sweet Charity, 1969) Bobas Fosse’as sukūrė Federico Fellinio „Kabirijos naktų“ motyvais. Tiesą sakant, „Mieloji Čariti“ yra savarankiškas kūrinys, tik formaliai atkartojantis kai kurias „Kabirijos naktų“ siužeto kolizijas.

Mieloji Čariti“ buvo nominuota trims Oskarams, bet liko be apdovanojimų. Užtai antrasis filmas „Kabaretas“ iš dešimties nominacijų nugalėjo aštuoniose: Oskarai jam buvo įteikti už režisūrą, pagrindinį moters vaidmenį (Liza Minnelli), antraplanį vyro vaidmenį (Joel Grey), operatoriaus meną (Geoffrey Unsworth), muzikinę oranžuotę (Ralph Burns), montažą (David Bretherton), dekoracijas (Rolf Zehetbauer, Hans Jürgen Kiebach, Herbert Strabel), garsą (Robert Knudson, David Hildyard).

Dabar jau keistai atrodo, kad mažai kas „Kabaretui“ pranašavo sėkmę. Pesimistai net spaudoje abejojo: „Kas norės žiūrėti miuziklą apie nacius?“, o kai kas šį projektą vadino dar vienu „Hitlerio pavasariu“ (taip 1968 m. Melo Brookso komedijoje „Prodiuseriai/The Producers vadinosi šmaikšti muzikinė-choreografinė miniatiūra).

Kabareto“ siužetas plėtojasi dviejų epochų sandūroje. 1931-ieji. Baigiasi vadinamosios Veimaro respublikos laikai, kuriuos keičia vis labiau įžūlėjančių nacių veržimasis į valdžią su brutaliais „naujosios tvarkos“ metodais. Visą šį istorinį virsmą žiūrovai stebi Berlyne gyvenančio brito Brajeno Robertso (Michaelas Yorkas) akimis. Vieni šį laikotarpį vadino „aukso era“, kiti – seksualinės ir kultūrinės revoliucijos apogėjumi.

Abiejų šių sąvokų atmosferos filme keistai persipina, o laikmečio dvasią taikliai perteikiančios stilistikos scena (tikrąja šio žodžio prasme) tampa dekadanso ir nuodėmių tvaiku alsuojantis kabaretas „Kit Kat“, kuriame vakarais lėbaujančiai publikai rodomi laikmečio dvasią iliustruojantys muzikiniai numeriai – dažniausiai vulgarios ir antisemitinės muzikinės miniatiūros.

Tikru degradavimo simboliu čia tampa Ceremonijų vedėju pavadintas personažas (Joelis Grey‘us) – su publika koketuojantis vulgarus ir ciniškas provokatorius, komentuojantis vakaro programą rečitatyvais ir duetais su kabareto žvaigžde Sali Bouls (Liza Minnelli).

rocky balboa

7. „ROKIS“ (Rocky, 1976) Būtent šis filmas pradėjo visiškai naują etapą Sylvesterio Stallone‘s biografijoje. Iki jo jaunas aktorius vaidino vien nereikšmingus epizodus, o debiutavo suvis pornografiniame filme „Kitės ir Stiudo vakarėlis” (1970 m.), po kurio jam ilgam prilipo „Itališko eržilo“ pravardė. Su tokiu pradiniu bagažu galvoti apie rimtą karjerą buvo sunku, tačiau kaip tik tada ambicingas jaunuolis ryžosi realizuoti svarbiausią amerikietišką priesaką „Sukurk save pats“. Jis kelioms savaitėms užsibarikadavo savo kambarėlyje ir parašė scenarijų apie jauną boksininką, kuriam ilgai nesisekė, bet pagaliau nenuspėjamoje gyvenimo ruletėje iškrito laimingas skaičius.

Susilaukęs net 10 nominacijų „Oskarui“ ir pripažintas geriausiu 1976 metų filmu „Rokis“ (rež. Johnas G.Avildsenas) pasakoja apie italų emigrantų palikuonį Rokį Balboa. Vakarais jis kaunasi vieno Filadelfijos sporto klubo ringe, kur už pergalę gauna keturias dešimtis dolerių. Netekęs  šio uždarbio vaikinas kurį laiką dirba „skolų išmušinėtoju”, bet greitai gauna šansą sugrįžti į ringą. Mat visai prieš pat lemiamas bokso rungtynes svarbiausias juodaodžio čempiono Apolo Krydo konkurentas gavo traumą. Rokis supranta, kad tokios progos praleisti negalima.

Nors geriausio aktoriaus „Oskarą“ tąsyk gavo kitas aktorius, S.Stallone buvo pavadintas ir „didžiausiu atradimu“, ir net „naujuoju Marlonu Brando“. Vėliau buvo sukurti dar penki filmo tęsiniai (1979, 1982, 1985, 1990 ir 2006 m.), o filme „Krydas: Gimęs kovoti“ (2015 m.) Rokis tapo treneriu.

The Godfather

6. „KRIKŠTATĖVIS“ (The Godfather Trilogy, 1972) Baigiantis septintajam dešimtmečiui Amerikoje įvyko daug socialinio ir politinio gyvenimo permainų, kurios taip pat stipriai įtakojo ir ženklius pasikeitimus JAV kino pramonėje. Rezultatas fantastiškas: net 80 procentų filmų Amerikoje tada gimsta ne didžiosiose studijose. O JAV Aukščiausiam teismui panaikinus kelis dešimtmečius veikusį draudimų sąrašą, vadinamą „Heiso kodeksu“ (vietoj jo studijos buvo įpareigotos nurodyti amžiaus cenzą žiūrovams), filmų kūrėjai tapo drąsesni, o jų kūrinių siužetai – gerokai tikroviškesni ir žiauresni.

Pastaroji aplinkybė į naudą išėjo ir tradiciniam amerikiečių žanrui – kriminaliniam kinui, o ypač filmams apie gangsterius. Ledus pralaužė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967), o netrukus atėjo eilė ir savo žanro klasika iš karto tapusiam „Krikštatėviui“.

Pirmojo filmo siužeto foną sudaro žūtbūtinė gangsterių kova. Autorių simpatija yra dono Vito Korleonės pusėje, nes ši mafijos grupuotė susijusi giminystės ryšiais, tvirta draugyste ir tarpusavio meile.

Garsi kriminalinė trilogija dažnai vadinamą įspūdingiausiu visų laikų filmu apie gangsterius. Vieną geriausių savo vaidmenų čia suvaidinęs Marlonas Brando teigė, jog jo mafijos vadovas yra „tik paprastas amerikietiško verslo atstovas, o jo veiksmai niekuo nesiskiria nuo „General Motors“ kovos prieš konkurentus“. Prieš keturis dešimtmečius tokia paralelė dar galėjo šokiruoti. Dabar ji jau netrukdo žvelgti kur kas giliau.

Filmo pradžioje kontrapunktu susiejami mafijos boso dono Vito Korleonės gyvenimo ir profesijos reikalai. Net per dukros Konės vestuves šis patriarchalinių šeimos tradicijų puoselėtojas negali pamiršti neatidėliotinų problemų. Vieniems jis yra tikras tėvas ir globėjas – paskutinė instancija, į kurią kreipiasi tie, kurie nusivylė Amerikos valdžia ir policija. Kitiems donas Vito – negailestingas priešas, nieko nepamirštantis ir neatleidžiantis išdavystės. Jis jau galvoja apie tai, kuriam iš savo sūnų perduoti visą kriminalinę valdžią. Daugiausiai šansų paveldėti Korleonės imperiją turi ką tik iš kariuomenės grįžęs jaunėlis sūnus Maiklas (Alas Pacino), bet jis savo ateitį regi visai kitokią.

Deja, pasaulis keičiasi, ir konkuruojantys banditų klanai stengiasi pašalinti Korleonės šeimą iš kriminalinio verslo, ir Maiklui tenka imti iniciatyvą į savo rankas.

Pirmasis „Krikštatėvis“ buvo apdovanotas trimis Oskarais. Marlonas Brando, beje, jam skirtą statulėlę atsisakė priimti, protestuodamas prieš indėnų genocidą Amerikoje.

Star Wars Episode IV

5. „ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI“ („Star Wars: Episode IV“, 1977) Šį septyniais Oskarais apdovanotą epinį fantastinį filmą mėgsta visi. Vaikus žavi pasaka apie princesę Lėją (Carrie Fisher), bebaimį jos gelbėtoją Liuką Skaivokerį (Markas Hamillas) ir jo ištikimus draugus. Jaunimui patinka fantastiniai triukai, simpatiški robotai ir dinamiškas veiksmas. O suaugusiems – viskas kartu. Juk suaugę – taip pat vaikai. Tik dideli…

Kai 1977 metais pasaulio ekranuose pasirodė jauno režisieriaus George‘o Lucaso „Žvaigždžių karai“, jis iš karto užkariavo žiūrovų simpatijas. Ne todėl, kad buvo kupinas naujausių triukų, bet dėl to, kad sugebėjo priartėti prie „kino visiems“ formulės. Paprastas sumanymas sukurti naujos rūšies pasaką, kurią norėtų žiūrėti bet kokio amžiaus žmonės, pranoko net pačius drąsiausius lūkesčius.

Per trumpą laiką filmo pajamos priartėjo prie 200 milijonų dolerių ribos. Negana to, JAV kongresas įtraukė „Žvaigždžių karus“ į 25 nekintamą meninę ir estetinę vertę turinčių filmų sąrašą. Tokia sėkmė tiesiog įpareigoja tolimesniems žygdarbiams ir naujiems finansiniams rekordams. Todėl šio projekto autorius ėmėsi kalti geležį, kol ji karšta. Deja, kitų dviejų kosminės odisėjos filmų „Imperija kontratakuoja“ (1980, rež. Irvinas Kershneris) ir „Džedajaus sugrįžimas“ (1983, rež. Richardas Marquandas) meninė vertė buvo atvirkščiai proporcinga tikrai „kosminėms“ pajamoms.

Pirmasis „Žvaigždžių karų“ serijos filmas kažkodėl buvo pavadinta ketvirtuoju epizodu. Žiūrovai ir kritikai tik gūžčiojo pečiais dėl tokios keistos numeracijos. Paprastai naujus statinius statybininkai ima kelti į viršų nuo pamatų, o ne nuo ketvirto aukšto. Vėliau sekusieji tęsiniai „Imperija kontratakuoja“ ir „Džedajaus sugrįžimas“ buvo pavadinti atitinkamai penktuoju ir šeštuoju epizodais. Ir tik praėjus šešiolikai metų po paskutinio kosminės trilogijos filmo supratome G. Lucaso logiką, kai ketvirtasis iš eilės „Žvaigždžių karų“ filmas „Pavojaus šešėlis“ (Star Wars: Episode I – The Phantom Menace, 1999) buvo pavadintas pirmuoju epizodu. Šio filmo veiksmas prasideda maždaug trimis dešimtmečiais anksčiau už ketvirtojo epizodo įvykius. Vadinasi, du kiti šios kosminės epopėjos filmai (atitinkamai antrasis ir trečiasis epizodai) „Klonų ataka“ (Star Wars: Episode II – Attack of the Clones, 2002) bei „Sitų kerštas“ (Star Wars: Episode III – Revenge of the Sith, 2005) turėjo logiškai užbaigti grandiozinį šešių filmų ciklą ir viską sustatyti į savo vietas. Paaiškėjo, kad režisierius taip buvo suplanavęs iš anksto. Atrodė, kad apie taktiką ir strategiją nuolat galvojęs G. Lucasas numatė visas menkiausias detales.

Tik vieno genialus strategas negalėjo prognozuoti. Modernios kino technologijos taip pažengė į priekį, kad sugrįžimas į praeitį „Žvaigždžių karams“ smogė klastingą smūgį. Pabandykite visą šešių filmų epopėją pažiūrėti nuo pirmojo epizodo iki paskutiniojo. Vėliau kurti pirmi trys filmai atrodys kaip kaskart vis labiau tobulėjančių kompiuterinių technologijų paradas, o trys finalinės dalys bus panašios į naivias pasakėles, dabar sugebančias padaryti įspūdį nebent darželinukams arba aklai visą epopėją dievinantiems fanams.

4. „TAKSI VAIRUOTOJAS“ (Taxi Driver, 1976) Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas (Robertas De Niro) dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai.

Kai „Taksi vairuotojas“ Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, Roberto De Noro trofėjų lentynoje jau puikavosi jo pirmasis Oskaras (už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Krikštatėvis 2“).

Martinas Scorsese ir De Niro susidomėjo Paulo Schraderio scenarijumi „Taksi vairuotojas“ gerokai anksčiau. Pradžioje scenaristas norėjo, kad jo veikalą ekranizuotų režisierius Brianas De Palma, bet šiam labiau patiko kita P. Schraderio istoriją, kurią De Palma pavertė siaubo trileriu „Pamišimas“ (angl. Obsession, 1976). Kitiems prodiuseriams, kurie tarsi blynus kepė avantiūrines komedijas „Taksi vairuotojo“ paranoiška istorija nepasirodė tinkama medžiaga, todėl apsukęs nedidelį ratą scenarijus atsidūrė Scorsese‘s ir De Niro rankose.

Kino kritikai pagrindinę filmą temą pavadino „vienatvės kvintesencija“, o pats scenaristas Trevisą Biklą charakterizavo rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o žodžiais – „Dievo užmirštas žmogus“. Tiksliau nepasakysi!

Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisui iš tikrųjų svetimas šis pasaulis, kurį jis ilgai stebi, bet paskui imasi ryžtingų veiksmų, kad ką nors pakeistų.

Trevisas savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Kai Trevis susipažįsta su šio politiko štabe dirbančia mergina Betse (Cybill Shepherd) ir iš arti pamato rinkimų virtuvėje vyraujančius santykius bei cinišką požiūrį į manipuliacijas žmonėmis, vaikino ryžtas tik sustiprėja.

Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų. Nepilnametę Airisę suvaidinusiai Jodie Foster tada buvo trylika, bet TV filmuose bei serialuose ji filmavosi nuo septynerių metų ir net ryškiai pasirodė ankstesniame M. Scorsese‘s filme „Alisa čia nebegyvena“ (angl. Alice Doesn’t Live Here Anymore, 1974). Finalinę mergaitės išlaisvinimo operaciją galima drąsiai vadinti viena kruviniausių scenų pasauliniame kine. Ją žiūrėdami žiūrovai drauge su pamišusiu herojumi panardinami į tikrą pragarą.

Komentuodamas išprotėjusio taksisto portretą režisierius sakė: „Trevisas iš tikrųjų yra apsėstas gerų ketinimų, jis tiki, kad elgiasi teisingai ir jaučiasi esąs panašus į šv. Paulių. Jis nori apsivalyti savo gyvenimą, mintis ir sielą.  Jį net galima pavadinti dvasingu žmogumi, ta prasme, kaip dvasingu galima pavadinti Charlesą Mansoną, nors toks dvasingumas neturi nieko pozityvaus. Panaši dvasios galia tarnauja tik blogiems darbams. Reikia būti ypatingai drąsiam, kad prisipažintum turįs tokių jausmų, o po to duotum jiems valią. Manau, kad tai yra filmo raktas“.

Nors filmo biudžetas buvo nedidelis, tenka pripažinti, kad autoriai labai pasistengė, kad lėšų stygių kompensuotų tokiais atvejais labai svarbi talento bei išradingumo kombinacija. Vienoje scenoje nusifilmavo pats režisierius – jis suvaidino keistą psichą, kuris taksi automobilyje vairuotojui rodo apšviestą miegamojo langą, už kurio jo žmona vakaroja su meilužiu, ir pasakoja kaip norėtų abu sugulovus nubausti. Tai dar vienas „Bremerio tipo“ personažas, kurį stebėdamas aiškiai suvoki, kad su juo naktinėse gatvėse geriau nesusidurti. Ši ir panaši scena dvelkia labai tiksliai pagauta siaubo atmosfera, kurioje murdosi totalios nemigos išvargintas žmogus – psichologai tokią būseną vadina „pelėdos efektu“.

„Taksi vairuotojas“ yra vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą. Bet panašių asociacijų, regis, filmo autoriai vengia, todėl baigia savo filmą ne triumfuojančio gėrio pergale: dviprasmiškas finalas visai neprimena tamsos karalystę nugalėjusio šviesos triumfo.

3. „KRIKŠTATĖVIS II“ (The Godfather: Part II, 1974)

Al Pacino sits in a chair in a scene from the film 'The Godfather: Part II', 1974. (Photo by Paramount/Getty Images)

„Krikštatėvio“ tęsinyje dono Vito Korleonės kriminalinė imperija atitenka jo sūnui Maiklui. Bet autoriams svarbu priminti, kokiais keliais iš mažo kaimelio Sicilijoje į Ameriką atvyko galingo italų mafijos klano įkūrėjas.

XX a. pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos viliojo emigrantus iš viso pasaulio. Perpildytais laivais iš Europos į naująjį kontinentą atvykusius naujakurius pasitinkanti Laisvės statula įkūnijo neribotas galimybes ir žadėjo tikrą rojų žemėje. Deja, realybė pasirodė esanti kur kas rūstesnė, ir už savo vietą po saule teko kovoti. Jaunas Vio Korleonė sugebėjo pasipriešinti „Mažosios Italijos“ regioną valdžiusiai organizacijai „Juodoji ranka“, o nužudęs savo tautiečius reketavusį doną Fanučį, jis pats tapo nusikaltėlių klano vadovu. Jam pavyko integruoti šeimyninėmis vertybėmis pagrįstą organizaciją į milžiniškas Amerikos verslo struktūras.

Vėliau jau Maiklui bus lemta Korleonės klaną paversti galinga korporacija, kurioje organizuotas nusikalstamumas tampriai persipina su politika. Tai reiškia, kad nauji iššūkiai pagimdo dar didesnes problemas, o priešų ratas neišvengiamai plečiasi. Dabar tampa sunku pasitikėti net artimiausios aplinkos žmonėms.

Filmas pelnė šešis Oskarus. Jauną Vitą Korleonę suvaidinęs Robertas De Niro uždirbo pirmą savo gyvenime Oskarą (dar kaip geriausias antraplanis aktorius). Kiti penki atiteko režisieriui, scenaristams, muzikos autoriui, dailininkui ir prodiuseriams už geriausią metų filmą.

Po to, kai dvi „Krikštatėvio“ dalys atnešė studijai „Paramount“ devynis Oskarus ir per 800 milijonus dolerių pelno, F.F. Coppola buvo raginamas toliau tęsti šią epopėją, tačiau režisierius neskubėjo ir prie pamėgtų herojų grįžo tik po 15 metų pertraukos. Ir tai tik tuomet, kai sužinojo, jog Holivudo bosai ruošiasi tai daryti be jo.

One Flew Over the Cuckoo’s nest

2. „SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO“ (One Flew Over the Cuckoo’s Nest, 1975) Veiksmas vyksta 1963 m. Oregane, JAV. McMurphy (Džekas Nikolsenas), vyras turintis kelis kaltinimus dėl užpuolimų, vėl atsiduria kalėjime. Šį kartą – už išprievartavimą, kai paaiškėja, kad jo mergina melavo apie savo amžių (ji 15-os, o ne 18-os; arba, kaip teigė pats Murphy, „penkiolikmetė, atrodanti kaip 35 m.“). Tačiau vietoje to, kad atsėdėtų jam skirtą laiką kalėjime, jis įtikina sargus, kad yra pakankamai pakvaišęs, kad būtų perkeltas į psichiatrinę ligoninę. Čia jis tikisi išvengti kalėjimo disciplinos, pagyventi komfortabiliai ir prabangiai.

Ligoninės skyriui, kuriame yra McMurphy, vadovauja seselė Ratched – nepasiduodanti tironė, kuri tampa vyro asmeniniu kryžiumi, nes jo priešinimasis ligoninės rutinai veda seselę iš proto. Jie nuolat neakivaizdžiai kovoja tarpusavyje dėl pacientų simpatijų. Savo viešnagės metuMcMurphy labai susidraugauja su dviem pacientais: Billy Bibbit’u, linkusiu į savižudybę, mikčiojančiu suagusiu vaiku, kuri seselė Ratched pažemino ir pavertė nemąstančia mase; ir „Šefu“ Bromden’u, dviejų metrų ūgio raumeningu indėnu, kuris serga šizofrenija. Pastarasis yra McMurphy artimas draugas, nes jie abu puikiai supranta visiško pasidavimo jausmą, o Billy vyras mato kaip jaunesnįjį brolį, kurį reikia išmokyti linksmintis.

Šalčiausias ir grėsmingiausias institucinio brutalumo paveikslas koks tik kada buvo sukurtas. Režisieriaus Roberto Altmano numylėtinė Louise Fletcher turėjo pasirodyti „Nešvilyje,“ bet kai tai neįvyko ji tapo laisva filmui „Skrydis virš gegutės lizdo.“ Ir ten ji visam laikui įėjo į kino istoriją. Tapant monstrės portretą aktorei pavyko parodyti neapykantą paslėptą po paslaugia šypsena. Savo viešnagės psichiatrinėje įstaigoje metu McMurphy pritampa prie ligonių siaubingai gerai, o jo skleidžiamas požiūris į gyvenimą netgi padeda kai kurių ligonių sveikimui. Juostoje matome širdį veriančią, tačiau tuo pačiu ir cinišką dramą apie žmones, kurie be vienas kito palaikymo daugiau nieko neturi – net savęs pačių.

Siu dienu apokalipse

„ŠIŲ DIENŲ APOKALIPSĖ“ (Apocalypse Now, 1979) „Šių dienų apokalipsė“ yra vienas garsiausių karinių filmų per visą kino istoriją. Su šiuo grandioziniu kino projektu mažai ką galėtume palyginti.

Šį projektą režisierius Francis Fordas Coppola pradėjo vystyti vos pasibaigus karui Vietname. Filmų apie šį gėdingą karą tuo metu Amerikoje buvo sukurta daug, tačiau dažniausiai juose priešai buvo niekinami, o „žaliomis beretėmis“ pramintų amerikiečių kariai šlovinami kaip tikri didvyriai, neleidę po pasaulį sklisti „komunistiniam marui“. Apie psichologines karo pasekmes jo dalyvių psichikai kalbėti buvo neįprasta, nes „nepatriotiška“.

Tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui JAV ekranuose vienas paskui kitą pasirodė Halo Ashby „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978) ir Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978), pateikę šventiniams pergalės paradams visai netinkamas Vietnamo karo vizijas. Net hipių laikus menančios roko operos „Plaukai“ (Hair, 1979, rež. Milošas Formanas) ekranizacijos finale penkiolikos tūkstančių jaunuolių atliekama daina „Let the Sun Shine In“ skamba ir kaip requiem žuvusiems ir kaip galingas pacifizmo himnas.

„Šių dienų apokalipsė“ galėjo ekranuose pasirodyti anksčiau už visus šiuos filmus, jei ne fatališkų nelaimių gausa, lydėjusi šio filmo kūrėjus trejetą metų: norintiems pasinerti į šizofrenišką šio filmo kūrimo atmosferą rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą „Tamsos širdis: Kino kūrėjo apokalipsė“ (Hearts Of Darkness: A Filmmaker’s Apocalypse, 1991, rež. Fax Bahr, George Hickenlooper, Eleanor Coppola).

„Šių dienų apokalipsės“ pagrindą sudaro dar 1899 metais pirmą kartą išleista britų rašytojo Josepho Conrado apysaką „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness): joje Kongo upe su komanda plaukė mokslininkas Čarlzas Marlou, ieškantis džiunglių tankmėse išprotėjusį dramblių medžiotoją Kurcą. Šią kelionę rašytojas apibudino tokiais žodžiais: „Kildami upe jūs tarsi sugrįžtate į pirmąsias pasaulio sutvėrimo dienas“.

F. Coppolos filme kelionės upe motyvas taip pat apjungia svarbiausius įvykius. Tik veiksmas jau plėtojasi Vietnamo karo metu, o Valteris Kurcas (Marlonas Brando) yra ne išprotėjęs kolonistas ir dramblio kaulo medžiotojas, bet Pentagono įsakymus vykdyti atsisakęs pulkininkas, džiunglėse įkūręs tikrą „blogio imperiją“ ir pasiskelbęs jos vyriausiuoju žyniu. Todėl jį sugražinti į sveiką protą (arba nužudyti, jei to padaryti nepavyks) siunčiama parako beveik neuosčiusi jaunų karių komanda, vadovaujama kapitono Beno Vilardo. Pastarąjį suvaidino Martinas Sheenas, pakeitęs nuožmių gyvenimo sąlygų džiunglėse neištvėrusį Harvey Keitelį.

Didesnę filmo dalį užimanti kelionė leidžia pajusti visą žiauraus karo absurdą. Karo siaubai, siurrealistiniai košmarai, narkotinės vizijos palengva virsta išprotėjusio pasaulio metafora, liudijančia, kad kare negali būti jokios kitos moralės, išskyrus jokių ribų nepripažįstantį amoralumą.

Daugelis šio filmo scenų pribloškia kvapą gniaužiančiais karo vaizdais – ypatingo dėmesio visada susilaukia napalmu džiungles deginančių karinių sraigtasparnių ataka, lydima prie šių „geležinių paukščių“ pritvirtintų garsiakalbių, iš kurių sklinda šiurpą sėjantys Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžio“ garsai.

„Šių dienų apokalipsė“ laimėjo du Oskarus ir Kanų kino festivalyje buvo apdovanota Auksine palmės šakele: šį prizą tąsyk dar laimėjo ir  Günterio Grasso romano „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel) ekranizacija (rež. Volkeris Schlöndorffas).

2001 metais režisierius sumontavo naują filmo versiją, ilgesnę už originalą net 40 minučių.

Taip pat skaitykite: TOP 50 geriausių XXI amžiaus filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: