Daug kas prisipažįsta nemėgstąs fantastinių filmų. Tokiems žiūrovams galima priminti literatūros klasikų žodžius, pasakytus tada, kai kinas dar nebuvo išrastas: „Nėra blogų žanrų, būna tik nuobodūs kūriniai“.
Fantastiniai filmai retai kada būna nuobodūs, todėl jie dažnai kuriami ir turi nemažą fanų auditoriją.
Dažnai tokius filmus aprašome ir mes. Štai jūsų dėmesiui dar 10 puikių fantastinių filmų, kuriuos galimai praleidote pro akis. Jie pasakoja skirtingas istorijas, bet turi tą patį visus vienijantį dėmenį – tai vadinamieji mažabiudžetiniai filmai. Bet jie puikiai įrodo, kad ir už nedidelius pinigus galima sukurti vertingus kūrinius.
10. „AD ASTRA“ (Ad Astra, 2019)
Bet kuriam žmogui, mėgstančiam pakelti akis į naktinį dangų, dažniausiai kyla vienas pagrindinių klausimų – ar žmonės yra vienintelė protinga gyvybės forma Visatoje?
Šis klausimas kamavo ir Klifordą Makbraidą (akt. Tommy Lee Jonesas) – astronautą, pasirinktą precedento neturinčiai kelionei per visą Saulės sistemą, siekiant surasti kokių nors užuominų apie nežemišką protingos rasės egzistavimą.
Pirma kosminio projekto „Lima“ kelionės pusė vyko griežtai pagal planą (kitaip kosmose ir negali būti!), tačiau vėliau kažkas nutiko, ir Klifordas dingo iš radarų ekranų. Nuo tada iš jo nesulaukta jokio signalo.
Praėjus beveik dviem dvidešimtmečiams į kelionę tuo pačiu maršrutu link Neptūno iškeliauja Klifordo sūnus Rojus (jį suvaidino Bradas Pittas). Astronauto-inžinieriaus laukia ilga ir vieniša kelionė, ne tik ieškant nežemiškos gyvybės pėdsakų, bet ir siekiant išsiaiškinti, kas nutiko jo tėvui.
Rojui lemta sužinoti kvapą gniaužiančias paslaptis, metančias iššūkį mokslo įrodytai žmonijos evoliucijos istorijai, mūsų vietai Visatoje ir atskleidžiančias grėsmę, pakibusią virš mūsų mėlynosios planetos, nes iš Neptūno planetos sklinda bet kokią gyvybę Žemėje galintis sunaikinti pavojingas spinduliavimas.
Anksčiau JAV režisieriui James‘ui Gray‘ui rūpėjo žemiški reikalai. Jis kūrė filmus apie rusų banditus Niujorke („Mažoji Odesa“, 1994 m.), kriminalinius pavojus, kurie tyko į laisvę išėjusius kalinius („Jardai“, 2000 m.), pavojingą policininkų kasdienybę („Mes valdome naktį“, 2007), jausmų sumaišties apimtus žmones („Tarp dviejų mylimųjų“, 2008 m.) ar emigrantų vargus Amerikoje („Kartą Niujorke“, 2013 m.).
O nuo 2017-ųjų režisierius leidosi į pirmą egzotišką kelionę: nuotykių filme „Prarastasis miestas Z“ kartu su trečiojo dešimtmečio ekspedicijos nariais išvyko į neaprėpiamos Amazonės platybes ieškoti džiunglėse inkų civilizacijos įrodymų.
Ne mažiau pavojinga kelionė vaizduojama ir filme „Ad astra“. Filmo pradžioje sužinome, kad netolimoje ateityje komercinės kelionės į kosmosą jau neatrodo tokios neįmanomos. Mėnulyje vis dar laukia daug pavojų, bet ir čia jau ruošiama dirva „žmoniškoms“ gyvenimo sąlygoms. Žmonės pasiekė net Marsą, tačiau už šios „raudonosios planetos“ ribų kosminė erdvė vis dar lieka „terra incognita“.
Filme žiūrovų laukia ne tik froidistinės tėvo ir sūnaus santykių parafrazės, bet ir veiksmo scenos – gaisras kosminėje stotyje, susišaudymai su kosminiais piratais (!), mėnuleigių lenktynės, perėjimas iš vieno kosminio laivo į kitą, kritimas į bedugnę.
Nufilmuota visa tai taip, tarsi mes matytume realybę ant Rėjaus galvos pritaisyta kamera, puikiai valdoma šveicarų operatoriaus Hoyte Van Hoytema (jis, beje, filmavo ir „Openheimerį“). Tai, anot režisieriaus, padeda žiūrovams kuo giliau prasiskverbti į herojaus galvą. O retai nutylantys Rėjaus komentarai, monologai ir klausimai tampa paties žiūrovo vidiniu balsu.
9. „ANTROJI ŽEMĖ“ (Another Earth, 2011)
1979 m. Niu Heivene, Konektikuto valstijoje gimęs amerikietis režisierius Mike‘as Cahillas studijavo ekonomiką Džordžtauno universitete ir dirbo televizijos kanalo „National Geographic“ prodiuseriu, operatoriumi bei montažo režisieriumi. Po to metus praleido Kuboje ir režisavo dokumentinį filmą „Boksininkai ir balerinos“ (Boxers and Ballerinas, 2004 m.), kuriame vieną iš balerinų suvaidino jauna aktorė Brit Marling.
Ji vaidina pagrindinį vaidmenį ir pirmajame pilnametražiame filme „Antroji žemė“, kainavusiame vos 200 tūkst. JAV dolerių.
Fantastiniam filmui tai tiesiog mikroskopinis biudžetas, bet tai tik dar kartą įrodo, kad pinigai – dar ne viskas. Galima gero rezultato pasiekti ir kukliomis priemonėmis. Apie tai liudija ir Sandanso nepriklausomo kino festivalio specialusis žiuri prizas ir filmo pakvietimas į Tarptautinis Lokarno kino festivalio konkursinę programą. Mums gi „Antrąją žemę“ parodė kino festivalis „Kino pavasaris“.
Pagrindiniai filmo įvykiai įsiplieskė tą naktį, kai astronomai dangaus skliaute aptiko į Žemę panašią naują planetą, kuri artėja prie Saulės sistemos. Į žvaigždžių judėjimą būdama prie automobilio vairo užsižiūrėjusi ne visai blaivi studentė Roda (ją Brit Marling ir vaidina) sukelia avariją – įsirėžia į kitą automobilį, kuriuo važiavo kompozitorius muzikos profesorius Džonas Berouzas ir jo šeimos nariai. Kompozitoriaus žmona ir sūnus žūva vietoje, o jis pats lieka gyvas, bet Rodos neįsidėmėjo, nes iš karto po susidūrimo paniro į komą.
Rodos ir Džono likimai antrą kartą persipina po ketverių metų, kai mokslininkai išsiaiškina, kad plika akimi matomoje planetoje gyvena tokie pat žmonės, kaip ir mes. Mokslininkai net ima planuoti pirmąjį skrydį į giminingą planetą. Maždaug tuo pačiu metu Roda po ketverių įkalinimo metų sutinka depresijos ir alkoholio liūne įklimpusį Džoną.
Kankinama sąžinės priekaištų mergina nori užglaistyti savo kaltę ir net įsidarbina pas Džoną namų šeimininke, tačiau prisipažinti vis dėlto neišdrįsta. Bet netrukus atsiranda galimybė pakeisti praeitį. Kokiu būdu tai pasiūloma padaryti, neatskleisime, kad nesugadintume susidomėjimo sekti siužetą iki atomazgos.
Nauja mokslinė teorija, leidžianti tai padaryti, lyg ir nėra tokia jau nauja. Panašius jos variantus matėme ir anksčiau. Tik šį kartą siužetas gerokai painesnis, nes teks susidurti su sutrikusia įvykių sinchronizacija ir iš šio efekto kylančiomis galimybėmis.
Gražiai sukurtas filmas imponuoja ne tiek fantastinio kino galimybėmis, kiek bandymu pamąstyti, ar visada troškimas pakeisti kažką praeityje yra geras sprendimas.
8. „TIKRI POJŪČIAI“ (Perfect Sense, 2011)
Ir šį fantastinį filmą programoje „Horizontai“ mums parodė festivalis „Kino pavasaris“.
Tai jau šeštasis produktyvaus britų režisieriaus Davido Mackenzie filmas, kurio jau antrasis darbas „Jaunasis Adamas“ (Young Adam, 2003 m.) laimėjo keturis Škotijos BAFTA apdovanojimus ir Edinburgo kino festivalyje buvo pavadintas geriausiu britų vaidybiniu filmu. Juosta „Beprotnamis“ (Asylum, 2005 m.) buvo atrinkta į Tarptautinį Berlyno kino festivalį ir ten apdovanota. Filmas „Halamas Fo“ (2007) taip pat Berlyno kino festivalyje įvertintas „Sidabriniu lokiu“.
Dabar, kai kovidinės izoliacijos siaubai liko netolimoje praeityje, žiūrėti „Tikrus pojūčius“ abejingai tikrai neįmanoma. Nors filmo įvykiai plėtojasi gerokai anksčiau, dabartinė žiūrovų patirtis leidžia nesunkiai prisiminti ne taip seniai ir mūsų patirtus „tikrus pojūčius“. Juolab kad ir filme vaizduojamos pandemijos metu žmonės praranda ir kvapo, ir skonio pojūčius, o pasireiškia siaubingu alkiu.
Neseniai išsiskyrusi Suzana (akt. Eva Green) pasišventusi medikės karjerai. Kartą jauna epidemiologė susiduria su keistu pacientu – sunkvežimio vairuotoju, kurį staiga ištiko nekontroliuojamas verksmo priepuolis. Dabar jis ramus, tačiau prarado kvapų pojūtį.
Netrukus medikė sužino, jog panašių atvejų daugėja visame pasaulyje. Vien Didžiojoje Britanijoje užfiksuota šimtas tokių pacientų, tačiau per pastarąsias 24 valandas jų daugėja ir kitose šalyse. Aukų skaičiui jau beveik siekiant epidemijos lygį, Suzana susipažįsta su vietinio restorano virėju Maiklu (jį vaidina populiarusis Ewanas McGregoras) ir panyra į aistringą romaną. O tuo tarpu paslaptinga liga vis labiau progresuoja…
Bendra filmo nuotaika liūdna, ją pabrėžia ir dažnai už kadro skambanti atitinkama muzika.
Bet žmonės nebūtų žmonės, jei neprisitaikytų prie neišvengiamai juos užklupusių aplinkybių. Jeigu netekai uoslės, nebūsi išrankus valgiams restorane arba išdrįsi paragauti muilo putų, kurios iš pažiūros primena plaktą grietinėlę. Kai prarandi galimybę kalbėti, gelbsti internacionalinė gestų kalba. Bet, aišku kad elementarių pojūčių stoką kažkuo reikia kompensuoti. Lengviausia, žinoma, pasiduoti emocijoms, kurių suprantamus ir pateisinamus sprogimus filmo herojai patiria vis dažniau.
Filmo periferijoje pasilieka nemažai temų – ekologija ir ekonomika, religija ir politika – bet jie yra tik pretekstas išplėsti medicininės istorijos kontekstą. O jame kuo arčiau finalas, tuo labiau ryškėja pagrindinė mintis, kad MEILĖ YRA GALINGESNĖ UŽ BET KOKIAS EPIDEMIJAS IR EGZOTIŠKAS LIGAS.
Turėtų patikti ir dar vienas teiginys: „Yra žmonių, kurie netiki niekuo, išskyrus pasaulio pabaigą, o yra ir kitokių – jie tiki, kad gyvenimas tęsis nepaisant nieko“.
7. „ŽUVYTĖ“ (Little Fish, 2020)
Kino pasaulyje dažnai pasitaiko, kad tas pats pavadinimas slepia visai skirtingus filmus. Įvedus į paieškos sistemas du žodžius Little Fish dažniausiai gausite nuorodą į 2005-ųjų metų režisieriaus Rowano Woodso filmą. Ir tai suprantama, nes jame pagrindinius vaidmenis suvaidino tokios žvaigždės, kaip Cate Blanchett, Samas Neillas ir Hugo Weavingas. Filmas pasakoja apie moterį, įklimpusią į kvaišalų liūną ir norinčią iš jo išbristi. O „žuvyte“ čia vadinamas plastmasiniai žaislai, kuriuose narkotikų platintojai įpakuoja narkomanų taip trokštamą dozę.
Bet mūsų nagrinėjamas filmas „Žuvytė“ – visai kitoks kūrinys.
Tai kol kas naujausias Kipre gimusio režisieriaus Chado Hartigano darbas – dar viena pandeminė istorija apie virusą, kuris pažeidžia žmonių atmintį, paprasčiau sakant, ją tiesiog ištrina. Geriausi muzikantai pamiršta anksčiau gerai žinomas melodijas, lėktuvų pilotai staiga užmiršta kaip reikia elgtis skrydžio metu, o vaikinui Džudui (Jackas O’Connellas) progresuoja nemalonių situacijų virtinė. Jo žmona Ema (akt. Olivia Cooke) vis dažniau pastebi, kad Džudas nebeprisimena net nesenos judviejų bendros praeities įvykių.
Ši pora – ne vienintelės paslaptingos amnezijos aukos. Atminties duobės kamuoja ir kitus personažus, tik Džudas ir Ema visada yra pirmame plane.
Džudas bando kaip ir anksčiau dirbti fotografu, bet akyloji jo žmonelė supranta, kad reikia atidžiai vyrą prižiūrėti. Deja, natūralaus progreso į gerąją pusę nesimato.
Kaip kovoti su netikėtai žmones užklupusia negalia, niekas dorai nežino. Internete, žinoma, plinta visokie neva naudingi patarimai, kaip gydytis namų sąlygomis, bet tai tik nieko neduodanti iliuzija.
Viltis nušvinta tuomet, kai Džudui atsiranda galimybė išbandyti inovatyvų gydymo būdą, kuris jeigu ir neišgydys visai, tai bent jau pristabdys ligos plitimą.
Baisi epidemija sujaukė ir porelės artimųjų žmonių gyvenimus. Dėl sutrikusių ryšių Ema negali susisiekti su kitame mieste gyvenančia motina, nors nuojauta moteriai kužda, kad ir ten prasti reikalai. Nelaimės ištiko ir Džudo bei Emos draugų porą: muzikantas Benas pradėjo užmiršti jo sukurtą muziką, o vieną naktį neatpažino savo žmonos Samantos ir puolė ja apsiginklavęs peiliu.
Filmo autoriai primena ir laimingą Džudo ir Emos romano pradžią: jie susipažino pajūryje. Mergina prisimena, kad tą dieną jai buvo labai liūdna, bet negali prisiminti kodėl. Gal tai buvo moteriškos nuojautos signalai, kad laimė netruks ilgai.
Kad filmas nebūtų labai pesimistiškas, autoriai sugalvojo gražų finalą. Būtinai jo sulaukite…
6. „ANIARA“ (Aniara, 2018)
Po to, kai fantastas Ray‘us Bradbury parašė savo ciklą „Marso kronikos“, gerokai padaugėjo filmų apie skrydžius į šią Raudonąją planetą. Režisierių Pella Kagerman ir Hugo Lilja filme poetišku pavadinimu „Aniara“ kosminiai kolonizatoriai į Marsą skrenda keliais erdvėlaiviais. O juose, kaip viename pas mus įkyriai reklamuojamame prekybos centre, „apie viską pagalvota“.
Visų pirma pagalvotą apie maksimalų patogumą varginančios kosminės kelionės metu: erdvėlaiviuose, kaip milžiniškuose prekybos centruose, yra visko, ko tik gali prireikti komfortiškam gyvenimui.
Tačiau nenumatyti nesklandumai prasideda tuomet, kai vienas erdvėlaivis, pavadintas „Aniara“, po susidūrimo su kosminėmis šiukšlėmis nuklysta nuo kurso ir tampa nebevaldomas.
Prie filmo scenarijaus prisidėjęs švedų rašytojas fantastas Harry Martinsonas dar 1956-aisiais parašė to paties pavadinimo antiutopiją, įkvėptą pasaulį sukrėtusio įvykio – rusų susprogdintos vandenilio bombos.
Ši tema po Antrojo pasaulinio karo buvo labai aktuali, todėl ir literatūroje dažnai atspindėta. Bet Harry Martinsono kūrinys buvo ypatingas. Tai buvo eiliuota poema, sudaryta iš 103 dainų – savotiškas kosminis epas, išguldytas Homero ar „Kalevalos“ kalba.
Aišku, kad filmo autoriams tikrai buvo nelengva į kino kalbą išversti tokį netradicinį kūrinį.
Jau ne kartą fantastiniuose filmuose regėjome košmariškos ateities Žemėje variantą, kai mūsų planeta, padengta radioaktyvių pelenų sluoksniu tampa nebetinkama pragyvenimui, ir žmonės ieško saugaus prieglobsčio kosminiuose toliuose.
Tokia situacija po branduolinio kataklizmo priverčia ir „Aniaros“ veikėjus keliauti į Marsą.
Pasakojimo centre – erdvėlaivio komandos dalyvė jauna moteris, vardu Emar, kurios pagalbininkas yra dirbtinio intelekto valdomas superkompiuteris Mima, atliekantis dar ir psichologo funkcijas – padeda keleiviams užgydyti sielos žaizdas, susijusias su ankstesnio laimingo gyvenimo prisiminimais.
Gražus filmo pavadinimas „Aniara“ kilęs iš graikiško žodžio „aniaros“, kurio viena iš reikšmių yra „liūdnas“.
Filmas taip pat yra liūdnas, o kurgi jūs matėte linksmas apokaliptines antiutopijas?
5. „GĘSTANTI SAULĖ“ (Sunshine, 2007)
Britų režisierius Danny Boyle‘as užsitikrino vietą modernioje kino istorijoje savo pirmaisiais filmais „Negilus kapas“ (Shallow Grave, 1994 m.) ir „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, 1996 m.).
Juos ir stilistiškai lengva lyginti tarpusavy. O štai filmas „Gęstanti saulė“ puikiausiai „rimuojasi“ su kitu režisieriaus fantastiniu trileriu „28 dienos po…“ (28 Days Later, 2002 m.). Šiemet turėtume pamatyti ir šio zombių filmo tęsinį „Po 28 metų“ (28 Years Later).
Pirmajame filme buvo gąsdinama mirtina epidemija, į laisvę išsiveržusia iš slaptos laboratorijos. Radikalių kovotojų už gyvūnų teises būrys įsibrovė į laboratoriją, kurioje vykdomi slapti genetiniai bandymai su beždžionėmis. Nepaisydami mokslininkų perspėjimų fanatikai paleidžia iš narvų šimpanzes. Jie dar nesupranta, kad kartu su eksperimentiniais gyvūnais į laisvę išsiveržė baisus virusas, kuris akimirksniu išplinta po visą Didžiąją Britaniją.
Pagrindinį vaidmenį suvaidinusį Cillianą Murphy matome ir „Gęstančioje saulėje“. Šiame filme modeliuojama žmonijos ateitis, kai saulė pradės iš lėto merdėti. Pirmuosius šio liūdno reiškinio simptomus žmonės pastebės jau po 50 metų. Todėl nedelsiant ryšis siusti į kosmosą auksiniais skafandrais pasipuošusią aštuonių astronautų komandą, kad ši specialios technologijos pagalba „įmestų malkų“ į vėstantį kosminį laužą…
Astronautų rankose prietaisas, turintis detonuoti milžinišką bombą, kurios sukeltas sprogimas turėtų pasiekti trokštamą tikslą. Priešingu atveju Žemės laukia amžina žiema.
Bet ilgos kelionės metu astronautus ima persekioti nesėkmės. Jie praranda radijo ryšį su žeme, erdvėlaivio valdyme atsiradusi klaida sukelia nelaimingą atsitikimą. Galiausiai paniką ir siaubą pasėja staiga atsiradęs prieš septynerius metus dingusio kito kosminio laivo signalinis švyturys…
Filmo autoriai turėjo rimtą mokslinį konsultantą, bet „Gęstančioje saulėje“ tikrai nesiekiama moksliškai pagrįsti pavaizduotą Saulės veiklos „perkrovimo“ galimybę. Tai tiesiog dar vienas apokaliptinis fantastinius filmas. Todėl dėmesys iš kosminių platybių vis nuslysta į žemiškas problemas. Nes kelionei artėjant į pabaigą, įgulos nariai turi kovoti ne tik už žmonijos išsaugojimą, savo gyvybes, bet ir už sveiką protą.
4. „Nepaleisk manęs“ (Never Let Me Go, 2010)
Šis režisieriaus Marko Romaneko filmas sukurtas pagal japonų rašytojo Kazuo Ishiguro romaną. Pagal vieną jo knygą 1993-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo sukurtas puikus filmas „Dienos pėdsakais“ (The Remains of the Day, rež. Jamesas Ivory), kuriame pagrindinius vaidmenis vaidino Anthony Hopkinsas ir Emma Thompson. Vertindami šią knygą britų literatūros kritikai sakė, kad japonui pavyko parašyti geriausią XX a. britų romaną.
2017 m. rašytojui buvo įtekta Nobelio premija, kurio formuluotėje pabrėžiama, kad rašytojo „didžiulės emocinės galios romanuose atskleidžiama praraja tarp pasaulio ir mūsų iliuzinio jo suvokimo“.
Kazuo Ishiguro knygą „Nepaleisk manęs“ įtakingas žurnalas „TIME“ įtraukė į šimto geriausių visų laikų britų romanų sąrašą.
Filmas pasakoja nuostabią meilės istoriją, kurioje, kaip geriausiuose britų romanuose, didelę reikšmę turi ilgai slepiama tikroji tiesa. Pagrindinių herojų tamprūs tarpusavio ryšiai užsimezgė dar vaikystėje, kai Ketė, Rūta ir Tomis augo Charleso Dickenso internatus primenančioje įstaigoje – privačioje Hevišemo mokykloje. Čia vyrauja griežtos taisyklės, auklėtiniai izoliuojami nuo giminaičių, bet negali skųstis gera priežiūra: čia rūpinamasi ir vaikų sveikata, ir jų dvasiniu tobulėjimu – skatinama bet kokia jų kūrybinė veikla. Geriausi vaikų darbai net išvežami demonstruoti į kažkokią Galeriją. Kokiu tikslu – ilgai lieka neaišku.
Ketė yra kukli ir romantiška paauglė, Rūta – visiška jos priešingybė – ekstravertė ir lyderė. O Tomis, nemokantis kontroliuoti savo emocijų, šiame trikampyje gana ilgai atrodo kaip „silpnoji grandis“.
Veiksmas plėtojasi šiuolaikinėje Anglijoje, bet ne tikroje, o alternatyvioje, kurioje žmonių klonavimas tapo įprastu reiškiniu. Trys pagrindiniai Hevišemo mokyklos auklėtiniai anksti supranta baisią paslaptį: kai jie taps pilnamečiais, jų laukia organų donorų dalia. Baigusieji mokyklą perkeliami į užmiesčio kotedžą, kuriame po truputį susipažįsta su pasauliu, nuo kurio daug metų buvo izoliuoti, o tai gerokai pakoreguoja jų vaikystėje susiformavusius tarpusavio santykius.
Organų donorystė – ne tokia jau reta tema šiuolaikiniame kine. Dažniausiai ji eksploatuojama fantastiniuose siužetuose. Ryškus pavyzdys – filmas „Sala“ (The Island, 2005 m., rež. Michaelas Bay’us), kuriame XXI a. viduryje specialiame rezervate laikomi žmonės, laukiantys, kada jų organų prireiks “aukštesnės rasės” šeimininkams.
„Saloje“ veiksmas plėtojamas akivaizdžiai futuristinėje aplinkoje. Filme „Nepaleisk manęs“ jokių futuristinės ateities ženklų nėra. Autoriai nekvaršina savo ir žiūrovų galvų samprotavimais apie klonavimo tokiems tikslams amoralumą. Pagrindinis dėmesys nukreipiamas į savo pasmerktumą suvokiančių žmonių emocijas. Labiausiai šia prasme trijulėje išsiskiria suaugusią Rūtą vaidinanti Keira Knightley.
Dar vienas filmo privalumas kyla iš ankstesnio Marko Romaneko amato – prieš tapdamas kino režisieriumi, jis kūrė muzikinius klipus Madonnai, Michaelui Jacksonui, Davidui Bowie ir kitoms estrados žvaigždėms. Todėl daug dėmesio filme „Nepaleisk manęs“ skiriama vaizdo klipams būdingam vizualumui, kuris neretai kompensuoja ir aktorių statiką, ir paties siužeto dramaturgijos spragas.
3. „Po Jang“ (After Yang, 2021)
Kogonada padarė nemenką ažiotažą su savo debiutiniu pilnametražiu filmu „Kolumbas“. Kritikai dievino santūrią dramą, net jei paprastesni žiūrovai jautėsi sutrikę dėl didelių statymų trūkumo. Kogonados antrasis darbas „Po Jang“ sukurtas pagal panašų šabloną.
Šiuo metu pasaulis masiškai išgyvena sielvartą. Tai tiesioginis sielvartas dėl mirties, su kuria žmonės susidūrė per pastaruosius dvejus metus, taip pat sielvartas dėl gyvenimo būdo, kuris pasikeitė, galbūt visiems laikams, ir dėl visuomenės susiskaldymo, kurį išryškino pandemija. Kogonada („Po Jang“) sukūrė filmą, kuriame praradimas ir sielvartas jaučiami progresyviai ir kartu pažįstamai. Jo sukurta Aleksandro Veinšteino apsakymo „Atsisveikinimas su Jangu“ adaptacija vyksta ateityje, kurioje egzistuoja šiandien neegzistuojančios technologijos, ir vis dėlto tai yra vienas aktualiausių kada nors matytų mokslinės fantastikos filmų. Tiek daug ateities vizijų atrodo tolimos, tačiau „Po Jang“ pataikauja tuo, kad jo centre – ryšys ir patirtis, su kuria visi galime būti susiję. Tai galinga, jaudinanti drama apie tai, ką reiškia būti gyvam.
Filme, kuomet sugenda jaunos dukters mylimas kompanionas androidas, vardu Jang, Džeikas ieško būdo, kaip jį pataisyti. Šiame procese Džeikas atranda gyvenimą, kuris prabėgo prieš jį, kai jis vėl užmezga ryšį su žmona ir dukra.
Didžioji dalis „Po Jang“ atrodo tarsi sapnas. Tai, kaip Jang prisiminimų vaizdai, skambant nuostabiai ASKA ir Ryuichi Sakamoto muzikai, pereina vienas į kitą. Tai – pasaulio, kuris nėra mūsų, bet ir ne per daug nutolęs, vizija, įprasta svajonių peizažų fone. Kogonados filmas nuolat užduoda neįtikėtinai gilius klausimus, kurių kulminacija – retrospektyvinė scena, kurioje Kyra ir Yangas kalbasi apie tai, kas bus toliau. Jang nebuvo užprogramuotas tikėti niekuo, jis net sako: „Nėra kažko be nieko“. Ar gyvenimas yra kažkas, po kurio seka niekas? Tačiau atrodo, kad jis keičiasi net ir šioje scenoje, pavartodamas citatą, kuri priskiriama Lao Tzu: „Tai, ką vikšras vadina pabaiga, likęs pasaulis vadina drugeliu“. Jo egzistencijos vizijos keičiasi ir auga, tolsta nuo tikslių jo kodavimo detalių ir pereina prie žmogiškumo netikslumo, garuoja kaip gera arbata. Mes visi esame.
Tai lėta, rami drama, kurioje greta vertingos istorijos vaidina puikūs aktoriai. Atsižvelgiant į filmo tempą, jis neišvengiamai sukels nuomonių skirtumų, tačiau tokio tipo filmams tikrai yra auditorija. Pavyzdžiui, „mažiau yra daugiau“ siužeto gerbėjai turėtų jaustis kaip namie. Akivaizdu, kad jūsų pagreitis gali skirtis, todėl nepamirškite savęs paklausti, ar tai jums tinkamas filmas.
2. „Tamsos miestas” (Dark city, 1998)
Džonas Merdokas atsibunda nepažįstamame viešbutyje ir supranta, kad prarado atmintį. Netrukus jis sužino, kad yra apkaltintas įvykdęs seriją žiaurių žmogžudysčių. Visi žmonių prisiminimai čia yra naujai sukuriami, kai laikrodžio rodyklės pasiekia 12 valandą. Tai apibrėžiama kaip „vidurnaktis“, bet trukmė yra apgaulinga, nes mieste nėra vidurdienio. „Iš pradžių atvyko tamsa, paskui atvyko nepažįstamieji“, mums pasakoma įžanginiame pasakojime. Pasakojimas aiškina, kad nepažįstamieji atvyko iš kitos galaktikos ir rinko žmonių grupę, kad galėtų juos studijuoti. Jų civilizacija miršta. Dėl to jie siekia rasti žmogaus širdies ar sielos paslaptį ir vykdyti eksperimentą.
Nepažįstamieji sukuria didelį dirbtinį miestą, kuriame niekada nešviečia saulė. Visi žmonės praranda sąmonę, mašinos sustoja, pokyčiai vyksta visame mieste. Nepažįstamieji nėra blogi ir visagaliai, jie tiesiog turi reliatyvią laisvę persikelti į miestą. Pasaulis, sukurtas Nepažįstamųjų, atrodo pasiskolintas nuo 1940-ųjų noir filmų, šio žanro filmai, buvo vadinami Holivudo kriminaliniai, psichologiniai trileriai, dramos. Šie nespalvoti filmai atspindėdavo sunkią, visą ketvirtąjį dešimtmetį besitęsusią JAV ekonominę situaciją bei Europoje prasidėjusį karą. „Tamsusis miestas“ filme matome minkštas fetrines skrybėles, cigaretes, neoninius ženklus, automatines kavines, senus automobilius.
Filmo tempas gana greitas, suteikiantis ne kvėpavimo būseną, tai lyg šuolis į nežinomybę. „Tamsus miestas“ buvo sukurtas ir manytas kaip nauja regimoji vieta mūsų gyvenimams. Filmo prielaida – kad tai, ką mes vadiname realybe gali būti tiesiog fantazija. „Tamsus miestas“ yra lyginamas su filmu „Metropolis“ (Metropolis, 1927), tačiau „Tamsusis miestas“ baisesnis, nes miesto valdovai gali kontroliuoti savo piliečių prisiminimus. Taip pat „Tamsusis miestas“ filmo siužetas gali priminti „Matrica“ (The Matrix, 1999), tačiau dėl to nereikėtų stebėtis, nes filmuojant „Matrica“ buvo panaudota dalis šio filmo dekoracijų.
„Tamsusis miestas“ sukelia tą puikų jausmą – kad filmo kūrėjai įdėjo daug daugiau pastangų ir aistros, nei paprasti realūs reikalavimai, tam, kad sukurtų kažką neįtikėtino. Tai nėra tik gražus filmas, jis dosnus, suteikiantis turtingą gylį ir vaizduotę ir dar daug detalių, kurios iš tikrųjų nėra būtinos, tam, kad papasakotų istoriją.
1. „ROBOTO VAIKAS“ (I Am Mother, 2019)
Šiame režisieriaus Granto Sputore‘o fantastiniame trileryje viena kitą papildo ir persipina dvi dabar dažnos šiuolaikinio kino temos – mirtino užkrato grėsmė ir robotai, kurie retai dabar būna geranoriai žmonių pagalbininkai.
Dar prieš COVIDO pandemiją pasirodė ne vienas filmas, kurių autoriai pranašavo žmonijai kylančią užkrečiamų ligų grėsmę. Australų režisieriaus 2019 m. sukurtame „Roboto vaike“ (originalus pavadinimas „Aš esu motina“ greičiau asocijuojasi su šeimynine drama) svarbiausi įvykiai plėtojasi izoliuotame ir tobulai nuo visų įmanomų išorinio pasaulio pavojų apsaugotame visiškai automatizuotame bunkeryje, kuriame Žemę nusiaubus pasauliniam kataklizmui gyvena paauglė mergaitė (akt. Clara Rugaard). Ją augina specialiai tam tikslui užprogramuota robotė, atstojanti mergaitei visą pasaulį. Šios elektroninės Motinos misija yra kur kas platesnė – jai skirta atkurti žmonijos giminę po globalinės katastrofos.
Natūralus žmogiškasis smalsumas padaro savo: mergaitė ima vis aktyviau domėtis tiek Žemės praeitimi, tiek dabartine situacija „ten, viršuje“. Motina tenkina jos smalsumą tiek, kiek leidžia jos kibernetinė programa, tuo pat metu švelniai, bet griežtai užkirsdama kelią bet kokiems išsamesniems mergaitės pasaulio tyrinėjimams.
Netikėtai steriliame objekte nusistovėjusią tvarką suardo čia patekusi sužeista nepažįstamoji moteris (akt. Hilary Swank), atklydusi iš ten, kur, pasak Motinos, nebėra išlikusio nė vieno žmogaus.
Godžiai klausydama istorijų apie gyvenimą „ten, viršuje“, mergaitė pamažu supranta, kad Motina nuo jos nuslėpė daug svarbių dalykų, o gal kai kada ir sąmoningai melavo. Mergaitę vis labiau apninka abejonės, bet, ko gera, didžiausią nerimą jai sukelia naujai užgimusi mintis, kad žmonijos išsaugojimas toli gražu gali būti visai ne pagrindinė Motinos užduotis. Mergaitė ima įtarti, kad robotės tikslai ir paskirtis – kur kas grėsmingesni.
Kartu su mergaite ir žiūrovus apninka dažnai fantastiniuose filmuose keliamas klausimas: kuo labiau verta pasitikėti – žmogumi ar dažnai jo intelektualias galimybes pranokstančiu robotu?
Požeminio bunkerio vidus primena kosminio erdvėlaivio arba slaptos laboratorijos interjerus, kurie filmuojami lėtai judančia kamera skambant kosmines asociacijas gimdančios muzikos garsams. Taip žiūrovai nuo filmo pradžios nuteikiami ne tiek fantastiniam, kiek filosofiniam kinui. O specialiame ekrane mirga negailestingos statistikos skaičiai: „Nulis dienų po žmonijos sunaikinimo. Embrionų saugykloje 63 000“.
Vadinasi, paskutinė žmonijos atgimimo viltis yra užšaldyti embrionai. O juos tinkamai „aktyvuoti“ ir specialiame stimuliatoriuje per 24 valandas iš embriono „pagimdyti“ naują gyvybę gali tik Dirbtinis Intelektas. Mintis drąsi ir tikrai savalaikė.
Vilties suteikia tai, kad Motina yra „žmogiška, labai žmogiška“: ji gali kūdikį nuraminti dainuodama sentimentalią lopšinę „Baby Mine“ iš klasikinio Disnėjaus animacinio filmo apie drambliuką Dambo. Ir neskuba atgaivinti daugiau embrionų, nes, kaip ir visos motinos pasaulyje, puikiai žino, kad prieš paleidžiant į pasaulį daugiau vaikų, reikia tinkamai pasirūpinti jau gimusiais.
