Žinote, Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės knyga „Visi laiškai – žirafos“ man primena Chriso Rea dainas. „Still Beautiful“, „Sweet Summer Day“, „The Blue Cafe“ ir visas kitas, kurias puikiai žinote. Švelni, lengva, persmelkta saulėtų pasimatymų prietemos prieskoniu, tačiau jauki ir nebanali – visa savo esybe alsuojanti duetu. JIS ir JI. Ir visi įmanomi šios dvejybės (ar toks lietuviškas žodis egzistuoja?) susitikimų sluoksniai – kūniški (realūs), emocionalūs (realūs kvadratu) ir (siurrealūs) pasivaikščiojimai mintyse, atkeliavę iš „Šiaurės Atėnų“ paraščių ir virtę vienu kūriniu.
Galiniame knygos viršelyje pasitinkantys literatūros kritikų komentarai, kaip susitarę, į mūsų vaizduotę sugrąžina garsiausią pasaulyje, Salvadoro Dali žirafą, kuri garbingojo trio iššifruojama… Kaip surrealizmo ženklas, aptinkamas autorių rašymo stiliuje. Tačiau sugrįškime prie knygos formato – 48 laiškų. Iš kurių, kaip pristato A. Žilionytė, 14 – adresuotų vyrui, 20 – žmogui, 8 – yra apie maratus voniose su aukštakulnėm basutėm, 2 – sutiksime sukneliuotąjį Cortozarą, 16 – šnipo laiškų, 14 – liūdni, 19 – skirti įsimylėjėliams, 8 – mąstantiems,16 mąstantiems kartkartėmis, 3 – pretenduoja būti išversti į portugalų kalbą, ir galiausiai, 2 – į visas kitas.
Kur gi tasai surrealizmas, kur gi tie pasimatymai? – paklausite. Jeigu lukštentume tik paviršių, dabar turėčiau jums kalbėti apie tai, kad… Laiškai, pats imtymiausias literatūros žanras, kuriame dominuoja dialoginė kalbėjimo forma, o besimainatis adresatas ir adresantas čia amžinasis yin iryang – vyras ir moteris. Kitaip tariant, tai pasimatymas, tik tekstinėje formoje. Kaip jūs susirašinėjate facebooke, taip Navakas su Žilionyte, tik oldschool‘iname lygmenyje, knygoje. Formaliai žvelgiant, tai pirmasis knygos sluoksnis. Tačiau tokio minčių sugeneravimo meno, galėtų pavydėti beveik kiekvienas iš mūsų. Būtent surrealistines mąstymo vingrybes, o kitaip, dueto rašymo stilių, įvardinčiau kaip antrą, gilesnį šios knygos sluoksnį – pasimatymus, glūdinčius literatūros meilėje ir flirte. Ir laiškų turinys šioje vietoje tampa nebe svarbiausias. Arba atvirkščiai – į vaizduotę kutenančius salvadoriškus miražus ir peizažus skirtingos kartos rašytojai geba perkelti bet kokį turinį. Kasdienybės, atminties, emocijų ar meno (aprangos kodas – literatūra, dailė, muzika) refleksijos, čia iškvėpintos akinančiai vaiskia, kaip knygos viršelis, rožine vaizduotės spalva. Įpinta į kiek švelnesnę, postmodernią Deleuze‘o rizomos variaciją, kurioje nerasite aiškaus teksto centro, struktūros ar vientisos prasmių lauko. Užtad beskaitydami išgyvensite estetinį malonumą ir leisitės nešami srovenančiomis rašymo bangomis nuo JO ir JOS pasimatymo, t. y. nuo vieno laiško prie kito. Kad įsitinkintumėte patys, atverskite pirmąjį laišką…
Įvaizdžio simuliacija
Kai žongliruojama intelektualių, klasikinių ir postmodernių rašytojų pavardėmis ir jų rašymo stiliais – nuo Keruako, Kafkos, Nabakovo iki Prousto, Cortázaro. Dalį jų perskaitai su šypseną, dalį pasiklysdamas minčių labirintuose, tačiau nori ar nenori, neatsistebi jų charakteario pagava, kad ir kokia gaivališka, nostalgiška ar ironiška, galbūt net parodijuojanti, ji bebūtų. Ir galiausiai, kai K. N. apsikeičia pozicijomis su A. K. Štai jums ir vyras (Kęstutis, tik ne kunigaikštis) atgyjantis nesuvaržytos sapnų deivės kailyje. „Akvilė Žilionytė. Labas tu, kuri aš. Tokia Akvaštu. Šiąnakt sapnavau knygą, kuriai užaugo barzda, visom mano knygoms užauga barzdos, tik imk ir sapnuok, prisisapnuosi ligi katarsio. (…) nes dar sapnavau, kad šokau kol atplyšo grindys, o mano tokios grindys, kad mane tokią visą pasiglemžia, su jomis ir aš atplyšau“ (Kęstutis, P. 77).
Čiurlionio dekonstrukcija
Gink dieve, įšdrįsk viešai pasisakyti, kad tau nepatinka Čiurlionis, na kad nieko ypatingo jo darbuose nematai. Tuojaus būsi nuskalpuotas. Na, gerai, nei vienas, nei kitas autorius, taip tiesiogiai nepasako. Tačiau pabandyti sugalvoti, ko gi tam mūsų genijui vis dėlto galėtų trūkti neįžeidžia forma, jau šis tas, priverčiantis pamiklinti smegenis. Nesugraunantis čiurlioniškojo kosmoso, tik pakeičiantis planetų judėjimo kryptį žaismingesne trajektorija. „Mielas drauge, Jūs kaip Mikalojus Konstantinas. Jis kažkoks aseptinis, antibiotinis, bijantis užsikrėsti žmonėmis. Jam jau geriau rexai, palmės, piramidės ir žirafos. Jam jau geriau jūra miške. Kur žmonės? Na, tarkim, piešė žmonės iš vidaus, tarsi išverstas pirštines, jei žmones išverstum, veikiausiai jie atrodytų kaip rexai, piramidės ir žirafos. Niekada kaip kubai ir stačiakampiai, todėl kubizmas ir atrodo toks beviltiškas, o Malevičiaus kvadrato gravitacija ne mažesnė kaip juodosios skylės, persiurbiančios vieną visatą į kitą“ (Akvilė, P. 111.)
Įsimylėjusi astronautą
Arba kitaip – pasimatymų tvarkaraščio logika, kuriai suprasti neužtenka vieno karto. Nes tokią sukurti gali tik JI. Moteris. Kaip pasakytų Navakas, viso pasaulio neapaiškinsi, ir tik tol jis ir išlieka žavus. Tad prisijunkite prie žaidimo ir Jūs. „Proto bent kiek turite, astronaute, laivais nežaisit? Jei nori susitikti pirmadienį, laišką pradėk A raide, o jei sekmadienį – raide Ž. Kelnės-kepurė bus A1, tikrovėje tai vadinama kombinezonu. Šiame pasakojime kelnės prikniedytos, prie kepurės, vadinasi, jei ateisiu apsivilkusi kelnėm-kepure, tai bus penktadienis ir tikrovėje vadinsim jį pirmadieniu. Jei ateisi su rašalu panagėse, sekmadienį panaudosim vietoj ketvirtadienio“. (Akvilė, P. 137).
Belieka pridurti, kad didžiausias mano, kaip skaitytojos, priekaištas būtų skirtas, leidėjams dėl neįtikėtinai prasto knygos viršelio spausdinimo pasirinkimo. Kaip galima sukelti pasitikėjimą, kai jis nuspūra vos po kelių kelionių rankinėje? Šį nuosmukį šiek tiek užmaskuoja spalvingi, daugiasluoksniai Vitalio Čepkausko piešiniai-koliažai, papildantys laiškus, kas nėra taip jau dažna mūsiškame literatūros lauke. Tad jeigu norite įsijausti į S. Dali žiraf…, oj merginos kailį, arba į pasaulį pažvelgti pro garsiojo siurrealisto ūsus, užsisakyte į savo pašto dežutę šį laiškų romaną.
Malonaus pasimatymo!
Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė. „Visi laiškai – žirafos“. Vilnius: Vaga, 2012. 148 p.
