Lindtas buvo pats paprasčiausias genijus – ir tai suprato net tie, kurie apskritai nieko nesuprato. Ypač moksle.
Marina Stepnova (g. 1971 m. Efremove, Tulos srityje) – rusų rašytoja, žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šiuo metu ji vadovauja žurnalui vyrams XXL. Ši autorė sugeba sėkmingai derinti komercinę žurnalistiką ir literatūrinę veiklą. Iš pradžių iš komercinės žurnalistės ir redaktorės niekas nesitikėjo literatūrinio talento, tačiau jos romanai tapo tikru atradimu Rusijoje. „Lazario moterys“ – antrasis M. Stepnovos romanas, 2012 m. apdovanotas konkurso “Bolšaja kniga” bronzos premija.
„Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti dvidešimtojo amžiaus istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios centre pagrindinis veikėjas Lazaris Lindtas – našlaitis su tvirtu charakteriu ir neįtikėtinais gabumais fizikai ir chemijai. Tai nepaprasta asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebinanti savo genialumu, valdanti mokslininkus ir politikus.
Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų, jėga įsiveržia į jos gyvenimą ir jį sugriauna, pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji nepaykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris – anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimyninio scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.
„Lazario moterys“ – tikras romanas, įrodantis, kad vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai papasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą; apie istoriją, karą ir mokslą.
Marina Stepnova. Lazario moterys. Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 392 p.
