David Mitchell. Sleido namas. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 231 p.
Dailininkė Asta Puikienė
Paskui atsitinka keistas dalykas: mano ranka nusprendžia smarkiai pastumti duris, ir delną persmelkia karščio tvinksnis. Iš nuostabos viaukteliu kaip užmintas šunytis, ir juodos geležinės durelės atsidaro. Lyg būtų tik ir laukusios paprašomos. Ir laukia – atviros…
David Mitchell (Deividas Mičelas, g. 1969 m.) – britas, septynių romanų autorius, 2007 m. žurnalas „Time“ jį įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Jis dažnai vadinamas „europietiškuoju Murakamiu“: abiejų autorių romanuose pilna keistų personažų bei istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų; abu sėkmingai derina intelektualumą su populiariu turiniu. Žinomiausia jo knyga „Debesų atlasas“ (Tyto alba, 2014) – monumentalus romanas, kuriame susipina šešios istorijos.
„Sleido namas“ – naujausias autoriaus kūrinys. Jį galima vadinti siaubo romanu, vaiduoklių istorija, baisia pasaka prieš miegą suaugusiesiems ar pasakojimu apie sielų kelionę ir nemirtingumo troškimą.
Kas devyneri metai paskutinį spalio šeštadienį nuošalaus skersgatvio sienoje atsiranda juodos mažos geležinės durelės; jei jūs esate tas, kurio reikia, nustebęs lengvai jas atversite – ir pateksite į puikų sodą, kuriame stūkso Sleido namas. Maloni moteris pasitiks jus ir pakvies vidun. Iš pradžių iš namo išeiti visai nenorėsite. O vėliau paaiškės, kad ištrūkti jūs jau nebegalite… Kas devyneri metai kraupieji namo gyventojai prisivilioja tą, kuris jaučiasi vienišas, nesuprastas ir yra ypatingas, tik pats to nežino: prislėgtą paauglį, neseniai išsiskyrusį policininką, drovią koledžo studentę. Daugiau jų niekas nebemato. Kas iš tiesų vyksta Sleido name? Tiems, kurie sužino, jau būna per vėlu…
Penkios aukos, padariusios tą pačią klaidą – atvėrusios mažas juodas geležines dureles ir įžengusios į Sleido namą. Penki pasakojimai, kuriuose atsiskleidžia visas rašytojo literatūrinis talentas: nepaprastai psichologiškai įtikinantis aukos liudijimas, vedantis vis labiau šiurpstantį skaitytoją į neišvengiamą pražūtį, penki skirtingi stiliai, intriga, priverčianti sulaikyti kvapą iki pat galo – tai istorija, kurią parašyti galėjo tik Davidas Mitchellas.
„Augalai vyto, pienas rūgo, o vaikai beveik sulaukėjo, kol buvau panirusi į šiurpią Davido Mitchello Sleido namo magiją. Tai pašėlusiai išradingas, kraupus, anapusinis, bet kartu ir nuostabiai žmogiškas pasakojimas apie užkerėtą namą. Į jo gniaužtus ketinu sugrįžti dažnai.“
Gillian Flynn, bestselerio “Dingusi” autorė
***
Tiramisu – gardėsis, aš taip ir pasakau. Chlojė servetėle nuo lūpos sugeria lašelį kremo.
– Ne per sunkus, ne per saldus?
– Kaip ir viskas, kuo mane maitinot, tai tobulybė. Kada jūs radot laiko mokytis kulinarijos?
Atrodydama patenkinta, ji gurkšteli vyno, ir servetėle nusišluosto raudoną dėmelę.
– Meilikautojas.
– Meilikautojas? Kokį gi motyvą galėčiau turėti jums meilikauti? Jokio. Tai va. Argumentas atmestas.
Chlojė pila kavą iš slibino pavidalo kavinuko.
– Kitą kartą – na, žinoma, jeigu jūs dar kada norėsite padėti man suruošti vaišių vaišes – suplaksiu jums degtinės šerbetą. Šįvakar aš ne…
Čia pat, visai prie mūsų kažkokia mergaitė sušunka:
– Džouna!
Aiškių aiškiausiai. Bet čia nėra jokios mergaitės. Bet…
– Aš ją girdėjau. Čia pat. Mergaitė. Pasakė: Džouna!
Prie durų pasigirsta barškėjimas…
Pašoku, mano kėdė brūžteli, pasvyra ir parvirsta.
Kačių durelės siūbuoja. Girgžda. Nutyla.
Tada vėl išgirstu mergaitę:
– Džouna?
Man nepasivaideno.
Vėl:
– Džou-naaa!
Stoviu parengties poza, bet Chlojė neatrodo sukrėsta ir neatrodo, kad mane laikytų pakvaišėliu. Ramiai ir šaltai stebi mane. Man dreba kojos. Klausiu jos:
– Girdėjot? – balsas nuskamba kiek maniakiškai.
– Taip, – ištaria tarsi su palengvėjimu. – Taip, girdėjau.
– Mergaitę, – pasitikslinu, – čia pat, virtuvėj.
Chlojė užsimerkia ir lėtai linkteli.
– Bet… bet jūs sakėt, kad neturit vaikų.
Chlojė įkvepia, iškvepia.
– Jie ne mano.
Aišku kaip naktį. Įvaikinti? Nematomi?
– Kas jie?
– Ji vardu Nora. Džounos sesuo. Jie čia gyvena.
Man pasišiaušia rankų plaukeliai.
– Aš… Jūs… Ką?
Chlojė pasiima cigaretę iš mano pakelio.
– Išgirsti balsą, bet nieko nėra – namas labai senas. Turite minčių, detektyve?
Negaliu ištarti žodžio „vaiduoklis“ – bet išgirdau, ką išgirdau: mergaitę sakant „Džouna“, nors jokios mergaitės čia nėra.
– Tie žingsniai, kuriuos girdėjote praeitą šeštadienį prie mūsų namo, – aiškina Chlojė. – Jūs pamanėt, kad čia kaimynų vaikai. Prisimenat?
Pašiurpstu. Linkteliu.
– Nėra jokių kaimynų vaikų, Gordonai. Tai buvo Nora ir Džouna. Man atrodo, jie dvyniai. Štai. Parūkykit. Sėskitės.
Padarau kaip liepiamas, bet man sukasi galva, ir pirštai nerangūs prisidegant cigaretę.
– Pirmą kartą pastebėjau juos šiemet sausį. Pirmiausia sode, kaip ir jūs; ir, kaip jūs, pamaniau, kad kaimynai. Paskui vieną popietę, kai Stiuartas buvo atitrūkęs ir miegojo po chemoterapijos – beje, Valentino dieną, – lipdama laiptais išgirdau laiptų aikštelėje prie laikrodžio niūniuojančią mergaitę. Bet ten nieko nebuvo. Paskui iš apačios pasigirdo berniuko balsas: Nora, tavo kiaušinis jau išvirė! O mergaitė atsakė: Nusileisiu, kai tik prisuksiu laikrodį! Pamaniau – o gal tikėjausi, – kad tai vaikai, kurie kaip nors čia įsmuko – pokštaudami, išdykaudami, bet… aš buvau ten, ant laiptų, dėl Dievo meilės. Prie to laikrodžio.
Man pro ausis nepraslydo, kad nematomos mergaitės vardas toks pat kaip ledi Grejer, bet ką tai galėtų reikšti ir ar tai beprasmis atsitiktinumas – kas žino?
– O jūsų vyras juos girdėdavo?
Chlojė papurto galvą.
– Niekada. Apie Velykas Džouna ir Nora – „vaiduokliai“ – ėjo tiesiai per virtuvę šnekėdamiesi apie ponį, vardu Kuoka, o Stiuartas sėdėjo kaip tik čia, kur dabar jūs. Jis net nepakėlė akių nuo kryžiažodžio. Aš paklausiau: „Tu girdėjai?“ – o jis paklausė: „Ką girdėjau?“ „Tuos balsus“, – pasakiau. Stiuartas keistai, lyg susirūpinęs, pasižiūrėjo į mane, tai apsimečiau, kad gal viršuje palikau įjungtą radiją. – Chlojė prisidega cigaretę ir žiūri į žėrintį jos galiuką. – Stiuartas buvo biochemikas, ateistas, ir vaiduokliai su juo negyveno. Po kelių savaičių mes čia surengėme vakarėlį, ir, dėdama ant stalo užkandžius, išgirdau čia pat praeinančius Džouną su Nora, dainuojančius: Eina nuotaka dabinta, ji plati kaip mūsų spinta, – ir kvatojančius kaip pašėlusius. Garsiai kaip tikri vaikai. Prie stalo sėdėjo aštuoni svečiai, bet niekas neišgirdo.
Židinyje traška liepsna. Mano kriminalinio tyrimo smegenys teleksu siunčia žodį šizofrenija. Bet juk aš taip pat girdėjau tą balsą ir, po velniais, nesu girdėjęs, kad šizofrenija būtų užkrečiama.
Chlojė mudviem į taures supila vyno likučius.
– Buvau išsigandusi, kad man maišosi protas, tai, nieko nesakiusi Stiuartui, apsilankiau pas tris skirtingus gydytojus, persišviečiau smegenis, visaip išsityriau. Nieko pavojingo nerasta. Prižiūrėjau Stiuartą kiaurą parą, jam sparčiai blogėjo, – ir du iš trijų konsultantų nusprendė, kad tai dėl streso. Vienas paaiškino, kad balsai atsiranda dėl mano neišsipildžiusio noro turėti vaikų. Pas jį nebėjau.
Išgeriu vyno. Patraukiu cigaretę.
– Tai, be manęs, niekas jų negirdėjo?
– Taigi kad ne. Aš… negaliu apsakyti, kaip palengvėjo, kai praeitą šeštadienį pamačiau, kad ir jūs juos išgirdote. Pasijutau nebe tokia vieniša. Dieve, vien dėl to, kad galiu apie tai kalbėti nebijodama, jog palaikysit mane pamišėle… Jūs neįsivaizduojat, Gordonai.
Mėlynos akys. Pilkos akys.
– Dėl to buvau pakviestas?
Drovi šypsenėlė.
– Ne tik dėl to, nesijauskite išnaudojamas.
– Nesijaučiu. Ė, Beržerakas juos irgi pajuto. Jis paspruko. – Įsipilu kavos iš sidabrinio kavinuko. – Kodėl jūs čia pasiliekate, Chloje? Kodėl visko neparduodat ir nepersikeliat, kur… nėr vaiduoklių?
Chlojė nutaiso miną, kurią pastebėjau jai susidūrus su kebliu klausimu.
– Sleido namas man yra savas. Aš čia jaučiuosi saugi, ir… nėra taip, kad Nora su Džouna bildėtų šaukdami Hūūū! arba skleistų ektoplazmą, arba ant veidrodžių rašytų bauginančias žinutes. Aš… aš net nesu tikra, kad jie žino, jog aš čia esu. Taip, kartą kitą juos išgirstu, kasdien arba kas antrą dieną, bet jie užsiima savo reikalais. Chlojė ant lėkštės balansuoja šaukštelį. – Yra kitas balsas, kurį aš vadinu Nulėpausiu, nes jis visada negatyvus, bet jį girdėjau tik keletą kartų. Jis suniurna, pavyzdžiui, Jie melagiai arba Bėk iš čia, arba kažkokius beprasmiškus dalykus, ir, sakyčiau, truputį kelia nerimą, bet nepavadinčiau jo poltergeistu. Neketinu palikti Sleido namo vien dėl jo.
Beržerakas trinasi nugara man į blauzdas. Nepastebėjau, kada jis sugrįžo.
– Vis dėlto, manau, jūs tvirto charakterio, Chloje. Turiu galvoj… na… vaiduoklius.
Chlojė atsidūsta.
– Kai kas laiko smauglius arba tarantulus – tai juk tikrai keisčiau, baugiau ir rizikingiau negu mano nepavojingi namiškiai? Aš net nesu įsitikinusi, kad jie apskritai yra „vaiduokliai“.
Vadinasi, „santūrūs“, jeigu neklystu.
– Jeigu jie ne vaiduokliai, tai kas?
– Aš linkusi manyti, kad jie paprasti vaikai, gyvenantys savo laike, darantys savo darymus, ir juos aš nugirstu. Mūsų laikais taip persikirsdavo telefono linijos. Siena tarp mūsų „dabar“ ir jų „dabar“ yra plona. Tik tiek.
Dideliame lange atsispindi virtuvė su pamėkliška Chloje ir manimi tamsiame sode.
– Jeigu pats jų nebūčiau girdėjęs, – sakau, – manyčiau, kad jūs per daug prisižiūrėjot Netikėtų istorijų[1] ar ko panašaus. Bet… aš taigi girdėjau juos. Ar jūs nepagalvojot, kad reikėtų išsiaiškinti, kas anksčiau gyveno Sleido name? Gal rastumėt porą dvynių, vardais Džouna ir Nora.
Ji suvynioja savo servetėlę.
– Pagalvojau apie tai, bet Stiuartui mirus neturėjau jėgų.
Chlojė nutaiso apgailestaujantį veidą. Suvokiu, kad noriu jį pabučiuoti.
Beržerakas įsitaiso man ant šakumo. Tebūnie jo nagai įtraukti.
– Miesto nuosavybės registrai nuo devyniolikto amžiaus septinto dešimtmečio, – sakau Chlojei. – Mes, tai yra Kriminalinis skyrius, kartkarčiais ten ieškom informacijos. Turiu paslaugų archyvarą, vardu Leonas, jis man pasižiūri kai kuriuos dalykus neklausinėdamas, kas ir kaip. Toks didelis senas namas vietinėje istorijoje palieka pėdsakų. Gal man tyliai šnektelėt su juo?
– Iš pradžių durų meistras, dabar archyvaras. – Atrodo, kad Chlojei tai daro įspūdį. – Jūs – žmogus Geltonieji puslapiai. Taip, būtų gerai. Būčiau labai jums dėkinga.
– Palikite tai man.
Glostau Beržeraką. Jis murkia.
Šeimininkė persiriša plaukus.
– Na, žinot, Gordonai. Dauguma vyrų jau būtų sprukę pro duris.
Išpučiu debesėlį dūmų.
– Aš – ne dauguma vyrų.
Mudu su Chloje žiūrime vienas į kitą ilgiau nei paprastai leistina. Ji ištiesia ranką ir mano deserto lėkštę uždeda ant savosios.
– Žinojau, kad šiandien jums paskambinti buvo sumanus ėjimas.
Gaila, kad nieko geresnio nesugalvojau kaip tik paklausti:
– Dar kavos?
– Oi, ne. Kelias valandas negalėsiu užmigti.
Būtent taip, pagalvoju.
– Tai leiskit man suplauti indus.
– Kaip tik dėl to Dievas sukūrė indaploves, mano drauge.
Pastebiu, kad ji nusimovusi vestuvinį žiedą.
– Tai lieku bedarbis.
Mėlynos akys. Pilkos akys.
– Nebūtinai.
[1] Tales of the Unexpected – televizijos serialas pagal Roaldo Dahlio apsakymus, Britanijoje rodytas 1979–1988 m.
ISBN 978-609-466-176-1
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Gregory David Roberts „Kalno šešėlis“
