David Mitchell (Deividas Mičelas, g. 1969 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių Jungtinės karalystės rašytojų, aštuonių romanų autorius. Du iš jų buvo pristatyti Man Booker premijai. 2007 m. žurnalas Time Mitchellą įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Jis dažnai vadinamas „europietiškuoju Murakamiu“: abiejų romanuose pilna keistų personažų bei istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų; abu sėkmingai derina intelektualumą su populiariu turiniu. Lietuviškai išleista jo knyga „Debesų atlasas“ – vienas įspūdingiausių britų literatūros kūrinių. Savo struktūra panašus yra ir pirmasis D. Mitchello romanas „Prižiūrėtojas“.
Okinava, Tokijas, Honkongas, Kinija, Šventasis kalnas Mongolijoje, Sankt Peterburgas, Londonas, Airijos sala, Niujorkas – devynios vietos. Devyni pasakotojai. Seksuali Ermitažo prižiūrėtoja, sektantas Okinavoje, jaunas džiazo mėgėjas iš mažutės plokštelių parduotuvės, sukčius britų teisininkas Honkonge, geniali fizikė Airijoje, senutė Kinijoje, bekūnė dvasia Mongolijoje, naktinės radijo laidos vedėjas Niujorke. Kas juos sieja? Kiekvienas pasakoja savo istoriją, kuri prasideda Okinavoje, ir veiksmas toliau slenka vakarų link pagal saulės judėjimo trajektoriją.
Romane nėra nieko atsitiktinio: iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodančios skirtingų žmonių istorijos yra neatsiejamai susipynusios. Tarpusavio sąsajų daugėja, kol galiausiai viskas susidėlioja į paveikslą – apgalvotą ir pribloškiantį reginį – nutapytą intelektualiai ir su didžiule išmone. Vaizdą, kuriame kiekviena detalė turi savo vietą. Vaizdą, kur kiekvienas įsivaizduoja esąs savo likimo šeimininkas, kol nepaaiškėja, kad pasaulis – tai didžiulis žvėrynas. Ir kad visus stebi Prižiūrėtojas. O kas prižiūri jį? Nereikšmingas vieno veikėjo poelgis tampa esminiu kitos istorijos veiksmu. Ir katastrofos nuojauta vis stiprėja.
***
Sakuros krauna pumpurus. Išbrinkę kaštoniniai ūgliai laužo žievės antspaudus. Balandžiai, išpūtę krūtines, šiaušia plunksnas. Gaila, apie juos žinau nedaug. Ar jie taip išdidžiai pėdina tik poruodamiesi, ar jie pasipūtėliai iš prigimties? Štai ko reikėtų mokyti mokykloje vietoj visokių niekų, tarkim, kas yra Mongolijos sostinė. Lauke šilčiau ir drėgniau. Lauke atrodo, kad tūnai palapinėje. Už kelių namų betoną daužo pneumatinis gręžtuvas. Takešis sakė, kad tuoj bus atidaryta dar viena banglenčių ir vandens slidžių parduotuvė. Kiek Tokijuje banglentininkų ir vandens slidininkų?
Užsidedu Čarlio Parkerio rinkinį, atsuku garsą iki galo, kad nustelbčiau gręžtuvo tratėjimą. Čarlis Parkeris, takus ir vingrus, kartais žiaurus. „Atokvėpis Kamarile“, „Kokio gilumo vandenynas?“, „Visa, kas tu esi“, „Iš niekur“, „Naktis Tunise“.
Aš aprengiu tą merginą kartūnine suknele, ir ji išsmunka pro duris į Šiaurės Afriką.
Čia už kitoniškumą baudžiama.
Kartą su Kodžiu buvau Ropongyje, jis buvo įkaušęs ir užkalbino porą merginų iš Škotijos. Aš iš pradžių maniau, kad jos – kokios nors nusmurgusios Anglijos mokyklos mokytojos, bet paaiškėjo, kad jos – striptizo šokėjos. Kodžis puikiai kalba angliškai – mokykloje jis visada buvo geriausias mokinys. Kadangi anglų kalba – mergaičių dalykas, aš pernelyg nesistengiau, bet, atradęs džiazą, ėmiau mokytis namie, nes norėjau perskaityti didžiųjų muzikantų interviu, o jie visi amerikiečiai. Be abejo, skaityti – vienas dalykas, o kalbėti – visai kas kita. Kodžiui beveik viską teko versti. Taigi tos merginos pasakė, kad jų tėvynėje kiekvienas stengiasi būti kitoks. Dažosi plaukus neįprasta spalva, perka drabužius, kurių niekas kitas nenešioja, klausosi muzikos, kurios niekas nežino. Keista. Paskui jos paklausė, kodėl čia visos merginos siekia atrodyti vienodai. Kodžis atsakė: „Nes jos merginos! Kodėl visi policininkai atrodo vienodai? Todėl, kad jie policininkai.“ Paskui viena jų paklausė, kodėl japonų jaunimas beždžioniauja amerikiečius. Drabužiai, repas, riedlentės, plaukai. Norėjau pasakyti, kad jie veikiau atmeta tėvų japoniškumą, negu mėgdžioja amerikiečius, o kadangi savos kontrkultūros nėra, griebia, kas pasitaiko po ranka, – be abejo, amerikietišką kultūrą. Bet šiaip ne amerikiečių kultūra išnaudoja mus, o mes – ją.
Versdamas šiuos žodžius, Kodžis susipainiojo.
Bandžiau jų paklausti apie vidinę erdvę, manydamas, kad klausimas tiesiogiai susijęs su tema. Bet jos vapėjo, kad butai čia siaubingai maži, o Didžiojoje Britanijoje visi namai su centriniu šildymu. Paskui priėjo jų draugužiai. Du milžiniški kaip gorilos JAV jūrų pėstininkai. Jie nužvelgė mudu su Kodžiu, įspūdžio aiškiai nepadarėme, todėl nusprendėme, kad laikas dar išgerti bare.
Bet čia iš tikrųjų kitaip. Jaunesnėse klasėse visi mane erzindavo dėl tėvų. Net ieškoti darbo ne visai dienai nelengva: tarsi tavo tėvai būtų korėjiečiai. Žmonės sužino. Būtų buvę lengviau pasakyti, kad tėvai žuvo avarijoje, bet aš neketinau meluoti visokiems šikniams. Be to, sakyti, kad kas nors mirė, – tai bandyti likimą, kuris gali per anksti numarinti žmogų. Tokijuje paskalos sklinda telepatiškai. Miestas didžiulis, bet visada atsiras žmogus, kurio pažįstamas pažįsta tavo pažįstamą. Anonimiškumas nepanaikina atsitiktinumų, jie viso labo tampa keistesni. Todėl aš iki šiol tikiuosi, kad vieną gražią dieną tėvas užklys į šią parduotuvę.
Todėl man nuo pradinės mokyklos tekdavo muštis. Dažnai gaudavau į kailį, bet tai neturėjo reikšmės. Taras, Mamos san tvarkdarys, nuolat man sako, kad geriau muštis ir pralaimėti negu nesimušti ir kankintis. Pralaimėti kovą geriau, negu jos atsisakyti, nes tada nenukenčia dvasia. Taras man paaiškino, kad stiprią dvasią žmonės gerbia, o bailių negerbia net bailiai. Taras mane išmokė, kaip vožti galva, jei priešininkas aukštesnis, kaip trenkti keliu į kiaušius, kaip išnarinti ranką, todėl vyresnėse klasėse beveik niekas manęs nebeužkabindavo. Kartą prie mokyklos manęs laukė žemesniųjų jakudzų gauja, nes kažkurio jaunesniajam broliui suburbinau nosį. Iki šiol nežinau, kas perspėjo Mamą san, tikriausiai Kodžis, bet tą dieną Mama san atsiuntė Tarą manęs pasiimti. Jis palaukė, kol jie mane apsupo alėjos gale, o paskui priėjo ir paspirgino jiems padus. Kai pagalvoji, Taras man buvo kaip tėvas.
Įeina diržingas vyras raudona kaip kraujas striuke. Nekreipdamas į mane dėmesio, jis susiranda Čarlzo Minguso lentyną ir nuperka kokius du trečdalius plokštelių, tarp jų retenybes. Traukia dešimties tūkstančių jenų banknotus kaip tualetinį popierių, ir atrodo, kad jo akių obuoliai virpa boso ritmu. Išeina, nešinas kartonine dėže su pirkiniais, kuriuos pats susidėjo ant prekystalio. Neprašė nuolaidos, nors aš jam mielai būčiau davęs. Lieku su krūva pinigų. Skambinu Takešiui pranešti geros žinios. Geriausia būtų, jei vakare pats atvažiuotų pinigų. Žinau, kad jam trūksta šlamančiųjų.
– O, – aikteli Takešis. – Šaunuolis, mažiau! Tiesiog puiku, puiku, puiku!
Ragelyje girdėti haliucinogeninė muzika, primenanti kutenimu kankinamos moters aimanas ir galinti sukelti migreną.
Suvokiu paskambinęs netinkamu laiku, atsisveikinu ir padedu ragelį.
O dar tik vienuolikta valanda ryto.
Vidurinėje mokykloje Kodžis buvo didžiausias klasės eruditas, todėl irgi nepritapo. Jis turėjo mokytis daug geresnėje mokykloje už mūsiškę, bet, kol jam sukako penkiolika, tėvą dažnai perkeldavo kitur, ir jam nebuvo lengva prisitaikyti. Be to, Kodžis buvo siaubingai negabus sportui. Prisiekiu, jog per trejus metus nė karto nemačiau, kad jis būtų beisbolo lazda pataikęs į kamuoliuką. Kartą jis galingai užsimojo, bet lazda išsprūdo iš rankų, nuskriejo oru kaip raketa ir pataikė tiesiai į Ikedą, mūsų kūno kultūros mokytoją, kuris dievino Jukio Mišimą, nors abejoju, ar per visą gyvenimą perskaitė bent vieną knygą iki galo.
Aš raičiausi iš juoko, todėl nemačiau, kad daugiau niekas nesijuokia. Už bausmę visą trimestrą turėjau valyti mokyklos tualetą su Kodžiu. Tada ir sužinojau, kad Kodžis skambina pianinu. Aš groju tenoriniu saksofonu. Taip mudu susidraugavome. Mus suvedė dūstantis kūno kultūros mokytojas ir smardžiausia išvietė Tokijo švietimo sistemoje.
Per pietų pertrauką ateina ponas Fudžimotas, vienas iš mūsų nuolatinių pirkėjų. Suskamba varpelis, ir nuo vėjo gūsio sušnara popieriai visoje parduotuvėje. Jis kaip paprastai juokiasi. Juokiasi, nes jam malonu mane matyti. Padeda ant prekystalio ryšulėlį knygų. Vis bandau jam sumokėti, bet jis niekada neleidžia. Sako, kad tai užmokestis už mano konsultavimą džiazo plokštelių klausimais.
– Sveiki, pone Fudžimotai! Kaip sekasi darbas?
– Siaubingai! – Ponas Fudžimotas visada kalba labai garsiai. Tarsi labiau už viską pasaulyje bijotų būti neišgirstas. O kai jis nuoširdžiai kvatoja, tiesiog jauti, kaip garso banga stumia tave atbulą.
Mūsų parduotuvė glaudžiasi tarp verslininkų kvartalo Otemačio ir leidyklų kvartalo aplink Očianomidzu, todėl mūsų pirkėjai tarnautojai paprastai dirba arba vienur, arba kitur. Visada gali atskirti vienus nuo kitų. Dideli pinigai pažymi savo tarnus tam tikru antspaudu. Jų žvilgsnis skvarbus ir alkanas. Sunku apibūdinti, bet taip yra. Beje, pinigai – dar viena vidinė erdvė. Priemonė matuoti savo vertę.
O leidyklų darbuotojai dažnai pašėlusiai linksmi. Ponas Fudžimotas – geriausias pavyzdys. Jis nuolat ir siaubingai nevykusiai švaistosi kalambūrais. Pavyzdžiui:
– Laba diena, Satoru kun! Klausyk, ar negalėtum paprašyti Takešio praplėsti šitą krautuvėlę? Labai jau čia viskas suspausta.
– Jūs taip manote? – nujaučiu, kas bus toliau.
– Be abejo! Tiesiog kompaktinė masė.
Ką?
– Kompaktinė! Plokštelė!
Vypteliu, nuoširdžiai susidrovėjęs, o ponas Fudžimotas dėkingai gurguliuoja. Jo nuomone, kuo blogiau, tuo geriau.
Per šią pietų pertrauką ponas Fudžimotas ieško ko nors, primenančio Li Morganą. Siūlau Hanko Moblio „Kadilaką tėtušiui“, ir jis iškart nusiperka. Žinau jo skonį. Jausminga ir su beprotybės gaidele. Atiduodu grąžą, ir jis staiga surimtėja. Nusiima storastiklius akinius ir, juos valydamas, prabyla oficialiau:
– Drįstu pasidomėti – ar tu ketini kitais metais stoti į koledžą?
– Tiesą sakant, ne…
– O ar galvojai apie kokią nors profesiją?
Iš anksto pasiruošė. Supratau, kur jis lenkia.
– Kol kas jokių konkrečių planų neturiu. Pagyvensim – pamatysim.
– Žinoma, Satoru, tai visiškai ne mano reikalas, prašom atleisti, kad kišuosi, bet mano leidykloje atsirado pora darbo vietų. Labai kuklių. Iš esmės redaktoriaus padėjėjų, tik pavadinimai skambesni, bet jei tu susidomėtum, mielai duočiau rekomendaciją. Ir, be abejo, pasirūpinčiau, kad tave pakviestų pokalbio. Būtų pirmas žingsnis. Žinai, kadaise ir aš nuo to pradėjau. Kiekvienam reikia paaukštinimo, kartais.
Apžvelgiu krautuvėlę.
– Labai kilnus pasiūlymas, pone Fudžimotai. Net nežinau, ką atsakyti.
– Pagalvok, Satoru. Aš kelioms dienoms važiuoju į Kiotą su reikalais. Kol negrįšiu, pokalbių dėl darbo nepradėsime. Mielai pasikalbėčiau su tavo dabartiniu šeimininku, jei pačiam nesmagu… Žinau, kad Takešis tave labai gerbia, jis tau kelio neužstos.
– Ne, iš tikrųjų ne dėl to. Ačiū. Aš gerai pagalvosiu. Ačiū… Kiek už knygas?
– Nė kiek. Honoraras už konsultavimą. Čia tik keli pavyzdžiai, mes juos nemokamai dalijame reklamos sumetimais. Klasika, mažo formato, minkštais viršeliais, tokios knygos lentynose neužsiguli. Prisimenu, sakei, kad tau patiko „Didysis Getsbis“, taigi čia ką tik išleistas Ficdžeraldo apsakymų rinkinys, iš naujo išverstas Murakamio, „Musių valdovas“, mirsi iš juoko, ir naujas Garsija Markesas.
– Jūs labai malonus.
– Nesąmonė! Tiesiog rimtai pagalvok apie leidybą. Ne blogiausias būdas užsidirbti duoną.
O aš kasdien galvoju apie tą merginą. Dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt kartų per dieną. Pajuntu, kad galvoju apie ją, ir nenoriu liautis, kaip žiemos rytą nenoriu išlįsti iš po karšto dušo. Perbraukiu pirštais per plaukus ir imu apžiūrinėti savo veidą Fetso Navaro plokštelėje vietoj veidrodžio. Ar ji galėtų tą patį jausti man? Aš jos net aiškiai neprisimenu. Lygi oda, aukšti skruostikauliai, siaurokos akys. Panaši į kinų imperatorienę. Tiesą sakant, galvodamas apie ją, prisimenu ne veidą. Ji – įspūdis, spalva, kuriai pavadinimas dar nesugalvotas. Idėja.
Pykstu ant savęs. Juk nesitikiu vėl jos sutikti. Čia Tokijas. Be to, net jei vėl ją pamatyčiau, kodėl ji turėtų nors kiek manimi domėtis? Mano galvoje vienu metu telpa tik viena mintis. Tegul ji būna ko nors verta.
Galvoju apie pono Fudžimoto pasiūlymą. Ką aš čia veikiu? Kodžis kuria savo gyvenimą. Visi bendraklasiai arba studijuoja koledže, arba dirba kokioje nors bendrovėje. Kodžio mama nuolat man praneša apie jų laimėjimus. Ką veikiu aš?
Pro šalį pravažiavo vaikinas invalido vežimėliu.
Ei, ei, neužmiršk, kad čia tavo kampelis. Laikas pasiklausyti džiazo.
Džimo Holo ir Bilo Evanso „Povandeninė srovė“. Albumas apie vandenį, kartais banguotą ir šiaušiamą vėjo, kartais tylų ir lėtą po medžiais. Kitose dainose akordai atspindi ežerus.
Ta mergina irgi čia, nuoga plaukia ant nugaros, tėkmė neša ją kaip plūdurą.
Užsiplikęs žalios arbatos, žiūriu, kaip kyla ir su neramios popietės oru maišosi garas. Į langą pasibeldžia Kodžis, paikai man išsišiepia ir prisiploja veidu prie stiklo, tapęs panašus į piktą nykštuką.
Neištvėręs nusišypsau. Jis įstriksi savo nelygia eisena.
– Buvai už daugelio mylių. Pakeliui užsukau į konditeriją. Vanilinės spurgos tinka?
– Ačiū. Užplikysiu tau arbatos. Vakar gavom puikią Kito Džareto plokštelę, privalai išklausyti. Negaliu patikėti, kad jis kuria grodamas.
– Genijaus požymis. Gal vėliau norėtum išgerti?
– Kur?
– Nežinau. Kur dažnai užsuka prisirpusios pupytės, tykančios jaunų vyrų kūnų. Gal į Studentų sąjungos barą. Bet jei tu užsiėmęs būties prasmės paieškomis, galėtume nueiti kitą vakarą. Rūkysi?
– Žinoma. Prisitrauk kėdę.
Kodžis mėgsta vaizduoti beširdį mergišių kaip Takešis, bet iš tikrųjų jo širdis ne kietesnė už vanilinę spurgą. Jis man patinka dar ir todėl.
Užsirūkome.
– Kodži, tu tiki meile iš pirmo žvilgsnio?
Jis atsilošia kėdėje ir išsišiepia kaip vilkas.
– Kas ji?
– Ne, ne, ne, ne. Niekas. Aš tik klausiu.
Kodžis filosofas stebeilija į lubas. Pagaliau išpučia dūmų žiedą.
– Aš tikiu geismu iš pirmo žvilgsnio. Reikia neprarasti tvirtumo, antraip ištiši. O ištižos nepatrauklūs. Ir, kad ir ką darytum, nerodyk jai savo jausmų. Nes pražūsi. – Kodžis perima Hamfrio Bogarto manieras. – Būk paslaptingas, vaikine. Kietas. Girdi?
– Girdžiu girdžiu. Pavyzdžiui, toks kaip tu. Buvai kietas kaip Bembis, kai įsimylėjai praėjusį kartą. O rimtai?
Dar vienas dūmų ratilas.
– O rimtai… Meilės pagrindas – supratimas, juk taip? Turi gerai pažinti žmogų, kad galėtum jį pamilti. Taigi meilė iš pirmo žvilgsnio – loginis prieštaravimas. Nebent tuo pirmu žvilgsniu iš vieno proto į kitą mistiškai atsiunčiami gigabaitai informacijos. Tačiau tai nelabai tikėtina, a?
– Hm. Nežinau.
Įpilu draugui arbatos.
David Mitchell. Prižiūrėtojas. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė – Vilnius: Tyto alba, 2019. Viršelio dailininkė Asta Puikienė
