Marija Djačenko / © Simono Mitkevičiaus nuotr.

Kuo toliau – tuo blogiau. Pastaruosius mėnesius mano vidinis pokalbis, kaip grupės Fleetwood Mac dainos Little Lies priedainis: Tell me lies, tell me sweet little lies… O viskas aplinkui, tarsi Dvyniai dangoraižiai rugsėjo 11-ąją.

– Ar matei, kas vyksta? – rašo draugas amerikietis.

– Ruošiausi paerzinti apie tavo tautos kvailumą.

– Nejuokinga, jie teroristai, – pasakoja apie įsiveržimą į Kapitolijų.

– Žinau, bet iš kitos, tamsios pusės, gal šiek tiek? Nes visi galvojo, kad Trumpas buvo blogiausia, kas galėjo nutikti.. and then you get this.

Net du tūkstančiai dvidešimtieji neprasidėjo taip š*dinai. Jei vakarai ir toliau dėlios kaladėles smėlio dėžutėje, kinams net nebus saldu tapus galingiausia pasaulio valstybe. Greičiau ateis kaip neišvengiamybė, nes visi kiti – nesusitvarko.

Kai susitvarkai namus ir žinai, kad juose nėra nė vieno daikto, kuris neįžiebia džiaugsmo kibirkštėlės*, užplūsta jausmas, kad ir pasaulio politika – tik apatinio trikotažo stalčius. Dar keletas mėnesių karantine ir liks tik tuščios sienos, ir Oskaras (tikiuosi). Jis žiūri į šį apsivalymą nepatikliai, vis pasiteirauja ar nenoriu susitvarkyti galvos? Kartais dvejoja ar neišmesiu ir jo.

– Kas vyksta? – neapsikenčia nutraukdamas mechanišką knygų dėliojimą iš vienos krūvos į kitą.

– Nežinau… – sustoju po keturių valandų atsisveikinimo su dabar jau penkiais šiukšlių maišais.

Ilgiau pagalvojus, suprantu, kad tai – erdvės trūkumo manifestacija. Buitinis eskapizmas.

Tyki keturių sienų depresija, kaip pelėsis vonioje, kaip vėžinės ląstelės kūne, kaip apgailestavimais grįstas gyvenimo kelio galas.

…kaip Boriskos sprendimai (pradedant nuo šukuosenos). Pasitikime žmonių sąmoningumu… – paskelbę trečiąjį visuotinį karantiną pasidalino vyriausybė.

Kurių žmonių? Tų, kurie viešajame transporte sėdi kaukes nusismaukę ant barzdos, ar tų, kurie kaukę nusismaukia kalbėdami? Kurie susišluoja visas įmanomas pašalpas? O gal, balsavusių už Breksitą?

Griežtesnė ranka nepakenktų.

Vienas geras pliaukštelėjimas.

– Nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių dolerių bauda arba baudžiamoji atsakomybė. Nuo keturių iki dešimties metų kalėjimo už tai, kad neteisingai užsidėjai medicininę kaukę?! – Ganos įstatymais stebisi bendradarbis.

– Vavavavava… bent kažkas žino, kaip įvesti tvarką.

Paskutiniame rašinyje sakau, kad susitvarkysime. Tell me lies, tell me sweet little lies… Norėjau, kad naujus metus sutiktume, kaip po pirties: išsivanoję beržinėmis vantomis, įraudusiais žandais, įkaitusiais pasturgaliais pasiruošę kristi tiesiai į vėsią sniego pusnį.

… trys du vienas… pyst, ir durys neatsidaro. Visi užstrigę pirtyje. Gerai, kad valdžia uždraudė didesnius susibūrimus, greičiau pritrūktų oro, dabar tik labai labai karšta… ir nieks nežino, kaip viskas baigsis.

Su šampanu ir omarais, nedrąsiai linguojant pagal ABBA Happy New Year: May we all have our hopes, our will to try, If we don’t we might as well lay down and die**<…> ir žaidžiant stalo žaidimus iki penkių ryto.

This is 2021 – y’all!

Džiaugsmo kibirkštėlių.

XOXO

* angl. spark joy (Marie Kondo)

** liet. Linksmų Naujųjų Metų: turėkime vilties, valios stengtis, jei ne, galime atsigulti ir numirti

Apsilankykite marijadjacenko.com

Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: būda ir lenciūgas

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: