Šiandien ryte atsikėlęs paimu telefoną ir randu dvi žinutes, kad mirė buvęs KTU Gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis. Su kavos puodeliu išeinu į balkoną, atsisėdu ir kažkaip skruostais keletą minučių tiesiog bėga ašaros. Popiet skambina šeima. Praėjo jau beveik 13 metų nuo tada, kai baigiau mokyklą, tačiau tai, kad visa šeima tai aptariam su liūdesiu yra geriausias testamentas tam, kaip šitas žmogus keitė gyvenimus.
Vis ketinau susitikti su direktoriumi, bet ta beprotiška gyvenimo skuba. Kai prieš mėnesį jis mane pasveikino su gimtadieniu, pasidalinau naujienom, kad laukiam šeimos pagausėjimo ir pamaniau, kad na, gal ir nieko tokio, kad nepavyko aplankyt – bus puiki proga aplankyti pagausėjus šeimai. Kažkaip norėjau kad ir žmona, ir dukra tiesiog bent akimirkai gautų šį žmogų pamatyti realybėje. Man jis daug reiškė. Ir vėl tai berašant kaupiasi ašaros, o atrodo, kad nesu vienas iš tų, kuris skubėtų graudintis per laidotuves.
Kai mokykloje kilo skandalas, kur nebuvo laimėtojų, tik šlykštūs vienos mergaitės tėvai ir aukomis likę tiek vaikai, tiek direktorius, tai mane kitados pastūmėjo kažkaip pamėginti pasidalinti mokyklos realybe ir tuo žmogumi. Kaip ir dauguma ekscentriškų asmenybių, visi yra pasmerkti kontraversiškiems vertinimams. Lyderystės našta dar tai vadina, nors žodis lyderis yra labai bjaurus, mat Bronislovas Burgis tokiu gali būti laikomas tik pasaulyje, kur dauguma žmonių susivaržę.
Jis buvo pirmas mano gyvenime sutiktas žmogus, kuris gyveno taip, kaip jam atrodė teisinga. Būtent jam. Toks nueinančios epochos, galbūt romantizmo epochos žmogus, žmogus iš pasaulio, kuriame poezijai dar buvo vietos, viskas nebuvo sudaiktinta, sudėta į procesus, empirikas, darbų aprašus – labiau gyveno tokiais dalykais kaip laisvė, garbė, užsispyrimas. Jam visą gyvenimą aplinka priekaištavo dėl to, kad jis pernelyg skambiai pasisakydavo, tačiau jis kalbėjo tai, kuo tikėjo ir taip manau stengėsi įkūnyti pavyzdį, kurio jam ir pačiam stigo pasaulyje. Tikrai žinau, kad man trūko. Ir vis dar trūksta.
Jis galėdavo kalbėti su abiturientais apie tvarkingos šeimos privalumus prieš prostitutes, nes nebuvo nei tautine davatka, kuri tiesiog neigia tai, kas egzistuoja realybėje, nei moralinis reliatyvistas, kuriam viskas vienodai.
Jis galėjo sau leisti pasakyti, kad ISM’o diplomas yra puikus priedas prie aukštojo mokslo diplomo, nes nesvarbu, kad gyvenam laikais, kai visi gali pasirinkti tiesiog biški kažką paskaitinėti ir pasivadinti vadybininkais, nenorėjo, kad žmonės pamirštų ir labiau fundamentinius dalykus.
Jis kartą pasveikino visą mokyklą informuodamas apie bulvių kainų pokyčius, nes norėjo pabrėžti, kad išmokti ir išmokyti bet ką, kad ir bent kokią smulkmeną, yra vertingiau, nei tiesiog pabūti mandagiu.
Jis netikėjo humanitarais ir matematikais, jam žmogus turėjo būt holistiškas, bet svarbiausia tai, kad kad ir kiek visi jį menkino ar tyčiojos, jis visada liko prie savo vertybių, savo gyvenimo būdo, kuris bent jau man buvo visiškai aiškus ir nuoseklus.
Ir tuo pačiu tas tikėjimas turėjo ateiti iš jo paties – ne iš religijos, ne iš rinkos, ne iš valstybės. Iš Tavo proto, iš Tavo širdies. Iš to ką Tu išmokai ir patyrei. Ir kad to tiesiog niekada neturėtų būti gana.
Mes tokių žmonių turim labai mažai. Žmonių, kurie galėtų įkvėpti pavyzdžiu. Kurie pasivargintų smulkmenose paieškoti daugiau prasmės. Pakvestionuotų tai prie ko visi esame seniai pripratę.
Žmonių, kurie rinktųsi laisvę prieš konformizmą. Aš žinau, kad paslapčia daug apie tai svajojančių yra, bet labai mažai išdrįstančių. Labai mažai išdrįstančių būt laisvais. Nuolatos rizikuoti likti nesuprastais, tačiau nenustot mokyti.
Kartais pasigirsdavo kalbų, kad jis neva yra nesukalbamas, tačiau aš gerai prisimenu tą 15-metį, kuris rugsėjo mėnesį nuėjo į jo kabinetą ir jam į akis pasakė, jog tikėtis, kad paaugliai nevartos alkoholio mokykloje yra visiškas absurdas. Atsimenu, nes aš buvau tas 15-metis.
Ir puikiai atsimenu tą pirmą pokalbį, kurio esmė buvo įsitikinti, kad aš suprantu, kodėl tos taisyklės egzistuoja. “Taisyklės yra skirtos kvailiams, jei Tu įsivaizduoji, kad Tau jų nereikia – tai Tavo reikalas, bet kai nesi kvailys, tai su tuo ateina ir atsakomybė.”
Puikiai atsimenu, kai po mėnesio nešiau pirmą pasiaiškinimą dėl to, kad trukdau mokytojui per pamokas. Ir pasakiau, kad tam, jog galėčiau trukdyt mokytojui, mums pirma reikia turėt mokytoją, o to žmogaus aš negaliu laikyt mokytoju, nebent robotu. Išėjau su jo pažadu atidžiau pasekti minėto mokytojo pamokas ir pasidomėti, ką kiti apie jį galvoja. Nežinau, galbūt sutapimas, bet kitais metais jo mokykloje jau nebuvo.
Puikiai atsimenu, kaip jis kartodavo, kad jei turim kokių problemų, tai pas jį užsuktume. Ir vieną sykį užsukom. Tik vieną. Ir problemos, iš tiesų, išgaravo. Meistriškai ir juokingai. Kai sėdi pas jį kabinete, išdėstai situaciją, o jis po 15 sekundžių pakelia telefono ragelį, paskambina į policijos komisariatą, pakviečia jo komisarą ir taktiškai informuoja, kad jeigu tas nesusitvarkys problemų savo šeimoje, tai apie jas pradės rašyti laikraščiai.
Taip vat atrodė nesukalbamas žmogus. Baisus, manau, jis buvo tik bailiams, nes stengėsi visus išmokyti, kad viskas, kas yra verta būti pasakyta, turi būti pasakyta drąsiai.
Jis buvo kitoks mokytojas. Toks, kokių mokyklose retai būna. Mokantis ne priimti, tačiau atmesti. Atmesti žmones, kurie nėra tikri. Atmesti idėjas, kurios neaiškios. Atmesti priespaudą. Atmesti galią. Atmesti pasiteisinimus. Atmesti silpnumą. Atmesti saugumą.
Ir tiesiog gyventi klausinėjant. Galiausiai tikėti tuo, ką supranti ir suprasti tai, kuo tiki. Galimybė pažinti šitą žmogų yra viena iš didžiausių privilegijų mano gyvenime. Kartais, kai savim sudvejoju, atmintyse iškyla jo žodžiai man per išleistuves “visiems linkiu turėti tokį draugą” ir nors jis kažką pasakydavo apie visus, tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad nepriėmiau tų žodžių tiesiai į širdį. Su visam.
Nuoširdžiai noriu tikėti, kad yra daugiau žmonių, kurie suteikė sau šansą daugiau su juo pabendrauti, nes aš jam visada turbūt daug labiau net nei už gimnaziją būsiu dėkingas už pavyzdį, kaip žmogus turėtų gyventi.
P.s. labai tikiuosi, kad Gimnaziją pervadinsim jo garbei, kad ta memorabilija visam laikui būtų išsaugota.
