– Esi gimęs ir augęs Plungėje. Ar galima teigti, kad šis miestas įaugęs į tavo širdį ir jo nekeistum į jokį kitą?
– Visuomet Plungė man bus gimtasis miestas, miestas kuriame aš užaugau. Tad ir kur bebūčiau, kur bekeliaučiau, visuomet jį prisiminsiu, kadangi čia įgavau daug gyvenimiškos patirties. Aš čia augau, praleidau daug laiko, tobulėjau kaip asmenybė ir atradau savo pašaukimą. Be to, Plungėje gyvena mano šeima, tad tik atitrūkęs nuo darbų skubu ten sugrįžti ir kuo daugiau laiko praleisti su tėvais ir broliu. Deja, bet tai tapo brangiu malonumu, nes metams bėgant dėl darbų gausos, darosi vis sunkiau atrasti tą laisvą dieną ir nuvažiuoti į gimtąjį miestą.
– Ar jau besimokydamas mokykloje žinojai, kad nori eiti muzikos keliu? O galbūt svajojai apie žemiškesnę profesiją?
– Apie muziką pradėjau galvoti gal tik būdamas dešimtoje klasėje, kadangi praleidau muzikos mokykloje besimokydamas šešerius metus, pradėjau mąstyti ko aš noriu iš gyvenimo ir ką aš noriu pasiekti, ką turėti su savimi. Tuomet nusprendžiau išvažiuoti mokytis į Klaipėdą, į Stasio Šimkaus konservatoriją ir besimokydamas vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje turėjau nuspręsti ar eisiu muzikos keliu ar rinksiuosi kitą specialybę. Tai man buvo tarsi išbandymas, kuris tuo metu nulėmė tai, kuo aš esu šiandieną.
– Buvai stropus mokinys, o gal neklaužada vaikas?
– Vidurinėje mokykloje buvau tikrai ne pirmūnas, na bet ir ne dvejetukininkas. Buvau kažkur per viduriuką. (Juokiasi) Vienu metu buvau susidėjęs su bloga kompanija, tad esu prikrėtęs visokių išdaigų, dėl kurių tektadavo mamai raudonuoti prieš mokytojus.
– Gal galėtum kokią nors prisiminti?
– Na, buvo vienas atvejis mokykloje, kai sumąsčiau nukabinti skambutį, tačiau viso proceso eigoje, mane pastebėjo auklėtoja ir žinoma mano planas neišdegė. Tuomet į mokyklą buvo iškviesti tėvai, teko rašyti pasiaiškinimą ir kas be ko, atklausyti mamos priekaištus. Dabar kai pagalvoju tai man net gaila mamos, kiek jai teko atklausyti pastabų per mane…
– Lankei Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą, Plungės sporto mokyklą, lankei baidarių kursus – ieškojai savęs įvairiose kryptyse?
– Taip, ieškojau savęs įvairiose kryptyse, nuo penkių metų pradėjau spardyti kamuolį ir iki šių dienų aš labai mėgstu futbolą, aš juo domiuosi ir kartais išbėgu į stadijoną prisiminti kaip reikia gerai žaisti. Tačiau paauglystėje intensyviai sportuojant, mano keliuose atsirado liga, nebegalėjau toliau tęsti treniruočių.
– Kokia tai liga?
– Tai yra Šlaterio liga, paprasta liga, baisiu pavadinimu. Tiesiog nuo staigaus augimo ir didelio fizinio krūvio išsivystė uždegimai tose vietose, atsirado skausmai, tad turėjau nutraukti futbolo treniruotes, galbūt taip buvo lemta. Manau, gyvenime niekas nenutinka be priežasties. Na, baigus sportuoti nusprenčiau save išbandyti kitur, tuomet ir pradėjau lankyti meno mokyklą, plaukioti baidarėmis. Man visuomet patiko aktyviai leisti laiką, irkluoti, sportuoti, tačiau trūkdavo laiko muzikai. Va tuomet ir reikėjo apsispręsti: ar lankyti baidarių užsiėmimus, ar atsiduoti muzikai. O kadangi jau buvau pradėjęs rimtai mokytis trimito technikos, buvo tam tikras įdirbis, tai pasilikau prie muzikos.
– Dauguma tėvų prieštaringai vertina menininko profesiją. Kaip tavo tėvai reagavo į tokį sūnaus pasirinkimą?
– Mano tėvai man visuomet sakydavo: „Ką pasiimsi iš gyvenimo, tą ir turėsi“. Arba kitaip sakant – ką pasėsi, tą ir pjausi. Todėl aš ir pasirinkau tai, kas man buvo labiau prie širdies ir to tikrai nesigailiu. Ką mane muzika išmokė, tai, kad reikia labai daug dirbti. Visų pirma, reikia dirbti su savimi, kontroliuoti save, stebėti kaip elgiesi, o antra, daug darbo ir meilės atiduoti savo instrumentui ir savo profesijai. Muzika toks dalykas, per ją gali perteikti tai, kaip tu jautiesi, savo emocijas, nuotaiką, džiaugsmą, liūdesį – viską. Galbūt todėl, man taip ir patinka ši profesija.
– Galbūt tavo tėvai taip pat turi sąsajų su muzika?
– Taip, mano tėtis seniau dainuodavo chore, dažnai važinėdavo į gastroles. Ir kiti šeimos nariai yra labai meniški: brolis nuostabiai piešia, sesė taip pat turi gražų balsą, gaila, kad nepasirinko muzikos kelio.
– Pasirinkai mokytis atlikimo meno ir pūsti trimitą. Tai gan neįprastas instrumentas, kodėl pasirinkai būtent šį?
– Čia galbūt pasirodys juokinga istorija, tačiau pirmasis mano kontaktas su tritimu garsu įvyko laidotuvėse. Buvau dar visai mažas ir mane mama vedėsi į artimo žmogaus laidotuves, ten aš pastebėjau atvykusius pučiamųjų instrumentų atlikėjus. Ir per visą procesiją aš negalėjau daryti nieko kito, kaip tik klausyti trimito. Pamenu labai gerai, kad mane sužavėjo ta gaili, švari melodija. Buvau toks susidomėjęs, kad mane pastebėjo vienas iš muzikantų ir po visų laidotuvių jis priėjęs pasiūlė mamai, mane atvesti į meno mokyklą, ir leisti pabandyti pūsti trimitą. Nuo to viskas ir prasidėjo.
– Ką savo muzika bandai perteikti klausytojui?
– Viskas priklauso nuo grojamo kūrinio. Kadangi aš studijavau klasiką, o ne džiazą, kur jau gali improvizuoti, ieškoti savo stiliaus, tad tenka labai įsigilinti į kūrinį, turi pabandyti suprasti ką pats autorius nori perteikti per vienokią ar kitokią melodiją. Bet žinoma, kiekviename atlikime, įdedi dalelę savęs.
– Muzikantų Lietuvoje yra labai daug, kuo išsiskiri tu?
– Aš tiesiog bandau perteikti tą nuoširdumą, paprastumą klausytojui, kad kuo lengviau klasikinė muzika pasiektų savo klausytoją. Bandau įdėti daug harmonijos, dinamikos į savo atlikimą ir klasiką paversti priimtina ir ne nuobodžia.
© Deimantės Čegytės nuotr. / KaunoZinios.lt
– Papasakok kaip pasirinkai studijuoti VDU? Kas paskatino ir kas nulėmė tai, jog krausteisi gyventi į Kauną?
– Kai mokinausi Klaipėdoje, mano dėstytojas buvo baigęs studijas Kaune. Jis man viską papasakojo, pasidalino patirtimi, pasiūlė ir rekomendavo tęsti savo mokslus Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, muzikos akademijoje.
– Ar buvo sunku įstoti į šį universitetą?
– Ar sunku? Na, gal nelabai. Tiesiog reikėjo daug įdirbio, netingėti, pasiekti gero rezultato prieš įstojant, parodyti save, nuvažiuoti ir laimėti tą vietą.
– Ar pameni savo pirmąsias dienas universitete? Galbūt prisimeni kokių juokingų nutikimų?
– Kadangi aš mačiau, kaip viskas vykdavo konservatorijoje, meno mokykloje, tai galėjau palyginti mokymo sistemą su VDU muzikos akademija. Tad taip, man buvo viskas nauja ir įdomu. Kadangi čia jau mus mokė savo srities profesionalai, aš jokių kuriozų nebekrėčiau. Čia jau surimtėjau, pradėjau siekti užsibrėžto tikslo, domėjausi kaip viskas vyksta.
– O koks buvo tas užsibrėžtas tikslas?
– Mano svajonė buvo dirbti kariniame orkestre, apsirengti uniformą, groti su didelia komanda bičiulių ir turėti savo orkstrėlį. Kol kas mano svajonės pildosi, tikiuosi, kad ir ateityje man taip seksis.
– Kaip sekėsi studijuoti? Kaip vertini VDU Muzikos Akademijos mokymo kokybę?
– Pirmieji du kursai man buvo labai sunkūs, negalėjau priprasti prie to, jog tu esi paliktas vienas. Čia jau niekas tau nepasakys kaip ką daryti, turi viską susirasti, susižinoti pats. Dėstytojas išsakydavo kritiką ir turėdavai iki vėlyvo vakaro groti, atrasti geriausius variantus pats. Reikėdavo save labai kontroliuoti, susistatyti dienotvarkę, turėti tam tikrą ritmą.
– Daugumai žmonių muzikanto kasdieniebė atrodo labai paprasta, kaip yra ištiesų?
– Aš kaip pavyzdį parodysiu savo dieną. Keldavausi apie septintą valandą ryto, aštuntą jau reikėdavo būti akademijoje, prasigroti. Tuomet vykdavo paskaitos, tada vėl grojimas, vėl paskaitos, vėl grojimas. Net grįžus namo tu toliau esi mokymosi procese, nes eini klausytis kūrinių, studijuoti natų, repetuoti ir taip iki vėlyvo vakaro. Neįsivaizduoju, kam gali muzikanto specialybė pasirodyti lengva, kadangi tai yra juodas darbas ir amžinas tobulėjimas.
– Kaip susitvarkai su jauduliu, kai žinai, kad tave stebi daug žmonių? Galbūt turi savo talismaną, kurį visuomet nešiesi kartu su savimi ant scenos?
– Jaudulys man buvo sunkiausiai įveikiama užduotis. Labai daug jaudindavausi. Bet žinot, kuo daugiau patirties įgyji, tuo mažiau to jaudulio nešiesi į sceną. Reikia labai daug dirbti su savimi, pasitikėti ir tikėti tuo ką darai ir viskas bus įveikiama. O juk jaudulys priduoda tam tikrą spalvą tavo atlikime, tu esi labiau susikoncentravęs į techniką. Tad tai nėra jau taip blogai. Kaip sakoma, jei nejauti jokio jaudulio, tai tau čia ne vieta.
– Pabaigęs universitetą iš karto gavai darbą?
– Dar besimokydamas gavau pasiūlymą dirbti orkestre. Tada trečiame kurse ten ir įsidarbinau, o baigdamas akademiją gavau pasiūlymą dirbti koncertmeisteriu ir dirigentu. Tą šiuo metu ir darau.
– Ar didelė konkurencija tave pasitiko beieškant naujo darbo?
– Beabejo. Labai didelė konkurencija, mažai darbo vietų. Taip pat labai sunku atvažiavus į svetimą miestą ir neturint jokių pažinčių „prasimušti“. Tačiau, man pavyko ir bent jau dabar džiaugiuosi dabartine darbo vieta.
– Šiuo metu dirbi koncertmeisteriu ir dirigentu, darbas susijęs ir su vaikais. Ar ne sunku sutramdyti šiuolaikinį jaunimą?
– Ne, kadangi dirbi individualiai su vaiku, tai jis jaučia tam tikrą atsakomybę prieš mokytoją, stengiasi mokytis, priimti visą informaciją. Orkestre yra vyresnio amžiaus žmonių, tai galėčiau pasakyti, kad dirbti su vaikais netgi lengviau nei su vyresniais. Jaunimas yra imlesnis, greičiau pajaučia tam tikrą ritmą, geriau priima ir įsisaviną informaciją. O vyresniesiems jau reikia dažniau viską pakartoti, ilgiau trunka jų partijų paruošimas.
– Kokių pasiekimų esate pasiekę su nauju kolektyvu?
– Na, neseniai dalyvavome Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate, Panevėžyje. Čia su orkestru laimėjome geriausio kolektyvo apdovanojimą – Grand Prix (Didyjį prizą – red.) ir man teko laimė parsivežti namo geriausio dirigento apdovanojimo statulėlę.
– Kokių ateities planų turi, kokių svajonių dar neįgyvendinai?
– Mano svajonė yra sukurti Brass bandą ir pačiam groti simfoniniam orkestre.
– Ko palinkėtum sau, kaip muzikantui, mokytojui ir atlikėjui?
– Kaip muzikantui ir atlikėjui, sau linkėčiau, nepasiduoti aplinkinių spaudimui, siekti savo tikslo ir tobulėti muzikoje. O kaip mokytojui – žinoma, kantrybės, žinių, naujų idėjų ir imlių, žingeidžių mokinių.
