Panašu, kad internetinės emocijos, sukeltos Neringos ir Beatos fotoprojekto, po truputį rimsta. Šiandien visų dėmesį vėl kausto Ten Walls, bet negaliu pamiršti reakcijų į „Jie laimėjo loteriją“, nors tu ką. Ilgai svarsčiau, ar rašyti komentarą ta tema, atrodo, kad jau viskas kaip ir pasakyta, visas patyčių pasaulio grožis atskleistas, visi, ginsiantys Lietuvą, apgynė savo savigarbą, pelnė kitų pagarbą, o aiškiausiai buvo pasakyta, kad „verkti čia nėra ko“.
Komentatoriai prikomentavo, analitikai išanalizavo, internetų troliai „patrolino“. Net hashtag‘ą sukūrė, o kur dar visi memai . Pati dirbu žiniasklaidos srityje, tad fotoprojekto publikavimo dieną straipsnį perskaičiau ir nuotraukas pažiūrėjau jau anksti ryte. Paskaičiau, pažiūrėjau, supratau apie ką projektas ir ramiai nuėjau dirbti kitų darbų. Po pietų atsidariusi facebook‘o paskyrą negalėjau patikėti savo akimis. Netekau žado paskaičius komentarus ir pamačius, kokias antraštes straipsniui apie fotoprojektą parinko kiti portalai. Jei įdomu, pačia baisiausia išrinkau delfi‘o antraštę, kuri visiškai iškreipė projekto esmę ir pagrindinę žinutę visuomenei. Ką veikia kitų portalų redaktoriai, aš nežinau. Kada parašysiu atskirą straipsnį apie žurnalistų etiką Lietuvoje, tiksliau apie jos nebuvimą. Bet dabar apie internetinės visuomenės reakciją į Beatos ir Neringos fotoprojektą.
Be abejonės, projektai kuriami tam, kad visuomenė į juos reaguotų, kritikuotų, analizuotų ir apgalvotų. Aš reagavau į nuotraukas ir tekstą kaip į socialines ir politines realijas kvestionuojantį meną. Nežinau, kiek žmonių iš tikro skaitė, ką Beata parašė. Skaičiau ir supratau, kad problematizuojamas žiniasklaidoje ir interneto komentaruose šiomis dienomis vyraujantis militarizmo diskursas. Paskelbus šauktinių sąrašus, pasipylė įvairiausi komentarai dėl tokios valstybės politikos legitimumo, aktyviai diskutuota individo laisvės ir pareigos valstybei tema. Perskaičius Beatos tekstą pagalvojau, kad šiuo fotoprojektu yra kritikuojamas kartu su militarizmo diskursu aktyviai į piliečių sąmonę besiveržiantis ir kitas – vyriškumo diskursas. Iš komentarų internete susidarė nemalonus įspūdis, kad vyriškos lyties asmenys, nenorintys ir neketinantys atlikti karinės tarnybos yra „snargliai“, „myžniai“, „mamyčių sūneliai“, „pyderai“, „lopai“ – kitais žodžiais sakant „nevyriški“, „ne tikri vyrai“. Akivaizdu, kad nuo pat civilizacijos istorijos pradžios kariniai dalykai (ginklai, strategija, agresija, smurtas) yra išimtinai siejami su vyriškumu ir vyriška lytimi. Mano nuomone, Neringa su Beata norėjo atkreipti mūsų dėmesį, kad tokio diskurso ir mąstymo įsigalėjimas visuomenėje bei piliečių sąmonėse yra pavojingas.
Kuo pavojingas? Kadangi taip pat darbuojuosi lyčių lygybės srityje, tad žinau, kaip svarbu yra suvokti tiek vyrus, tiek moteris žalojančius su lytimi susijusius stereotipus. Visuomenėje, kurioje normalizuotas smurtas, patyčios ir aukos kaltinimas militaristinio diskurso iškėlimas virš kitų yra ilgalaikės problemos simptomas. Atitinkamai buvo sureaguota ir į šį fotoprojektą – kilo patyčių banga. Tyčiotasi iš projekto autorių, nuotraukoms pozavusių vaikinų, galiausiai, pradėta tyčiotis iš pacifistinių pažiūrų piliečių. Skaitant komentarus/patyčias man kilo klausimas, kodėl daugelis nemoka į šį projektą reaguoti į su pagarba jo autorėms ir žmogiškumui? Kodėl neužteko pasakyti „man nepatiko šis projektas“, „tas ir tas galėtų būti kitaip“? Taip į vaizduotę stimuliuojančius reiškinius reaguoja civilizuoti, pilietiški žmonės. Tiek daug kalbama apie pareigą valstybei, bet paradoksas tame, kad niekas nejaučia pareigos ir pilietiškumo vienas kitam. Ką mes ginsim iškilus grėsmei? Ar ne vieni kitus? Iš dabartinių kalbų atrodo, kad visi gins tik istoriškai gana naują sąvoką – valstybę. O ne apibrėžtoje teritorijoje gyvenančius žmones.
Projekto autorės apkaltintos naivumu. Aš manau, kad nėra naivu į viešąją erdvę kelti problemas, susijusias su lyčių stereotipais, nes būtent apie tai ir buvo projektas. Galbūt autorėms labiausiai koją pakišo projekto pavadinimas „Jie laimėjo loteriją“, nes jį tiesiogiai galima sieti su šauktinių sąrašais. Tai labiausiai ir įaudrino daugelio sąmonę. Spėju, kad pavadinimas buvo tiesiogiai susietas su nuotraukomis, kuriose pavaizduoti emocijas rodantys vyrai ir atsirado įžymusis hashtaga‘as #verktiniai. Nuotraukų ir pavadinimo interpretacija daugiau nesusimąsčius greitai pasiekė išvadą, kad „jie verkia, nes juos pašaukė“. Liūdnos emocijos nuotraukose buvo vaizduojamos ne todėl, kad „juos pašaukė“. Mano nuomone, autorės norėjo supriešinti du diskursus, tačiau daugelio akyse liko nesuprastos. Militarizmo diskursas nuotraukose išreikštas karinėmis aprangomis priešintas „tikro vyriškumo“ diskursui, kurį suproblemina vyrų veiduose išreikštos emocijos. Nes juk „tikri vyrai“ neverkia, nerodo emocijų, išlaiko šaltą protą ir eina ginti tėvynės ir tradicinės šeimos. Manau, kad fotoprojekto pavadinimas ne itin atitinka Beatos teksto turinį ir tai leido neatsakingai žiniasklaidai šviesos greičiu visą situaciją išeskaluoti.
Nenoriu šiame tekste analizuoti tikrų ir menamų grėsmių valstybingumui, šauktinių kariuomenės naudos ir reikalingumo ar mūsų visų pareigos valstybei. Norėjau atkreipti skaitytojo dėmesį į dominuojančią reakciją į šį projektą. Buvo parodytas patyčių problemos Lietuvoje mastas. Nors tikriausiai nėra ko daugiau tikėtis, kai aukščiausi šalies pareigūnai pasako, kad „moters vieta namuose, o ne kariuomenėje“, „kad nebus ko verkti“. Politikai yra visuomenės atspindys, taip sako protingi žmonės. Kol tokius komentarus svaido mus reprezentuojantys ir dėl mūsų gerovės dirbantys, tol bus okay projekto autores vadinti „valstybės išdavikėmis“. Labiausiai nustebino Dalios Grybauskaitės komentaras „ir verkti nebus ko“. Iš išmintingo šalies vadovo norėtųsi tikėtis kalbos, atkreipiančios dėmesį į su lytimi susijusių stereotipų pavojų. Deja, šie stereotipai yra tik stiprinami.
Vis tik šiek tiek parašysiu apie „pareigą valstybei“. Neabejoju, kad kilus pavojui bus ginančių šalies teritoriją ir bus neginančių. Bet jei taip yra akcentuojama „pareiga valstybei“, noriu šiek tiek suprobleminti valstybės pareigą piliečiui. Lietuvos valstybė neatlieka savo pareigos visiems piliečiams užtikrinti lygias teises ir galimybes. Lietuvos valstybė nekovoja su smurtu artimoje aplinkoje ir patyčiomis. Lietuvos valstybė diskriminuoja homoseksualius, transeksualius ir moteriškos lyties piliečius. Teisingumo ministras pasakė, kad dalis piliečių netgi neegzistuoja. Todėl yra labai sunku suvokti ir priimti sąvoką „pareiga valstybei“, jei nėra iš tos valstybės jokio grįžtamojo ryšio, viešojoje erdvėje skęstama nuo neapykantos vienas kitam.
Taip pat skaitykite: „Ten Walls“ dabar jau tikrai garsiausias pasaulyje lietuvis muzikos atlikėjas
