Jau keli metai tiek kairę, tiek dešinę ausis vis užkabindavo kalbos apie tokią Yagą. Esą, tai geriausias festas Lietuvoje, į kurį atvažiuoja toli gražu ne vien lietuviai. Nesunkiai galima suprasti, kad po tokių rekomendacijų apsilankymas festivalyje tapo kone predestinuotas.
Atvykus, malonia naujiena tapo žinia, kad į festivalio teritoriją galima įsinešti alkoholio, tiesa, šiukštu, ne stiklinėje taroje! Sunkvežimiukas draugiškai priėmęs bagažą nudarda link festivalio vietos, o mes pasileidžiame per mišką pėsčiomis ir skaičiuojame ūmėdes, jautakius bei grūzdus. Visada keista ir linksma matyti apsaugos konfiskuotus pomidorų padažą, majonezą, net susimąstai, ar tikrai ne į kokią burgerio fiestą bilietus nusipirkai. Diena anksčiau įsikūrę draugai aprodo erdves, rekomenduoja, kur galima įsikurti.
Įspūdį palieka festivalio infrastruktūra. Rekreacinės ir pramoginės vietos išdėstytos protingai, didelių atstumų čia apskritai nėra. Perdozavę ar šiaip besidomintys daug informacijos apie įvairius narkotikus gali gauti žalos mažinimo kioskelyje. Vaikų, kurių dar festivalyje tiek nebuvau matęs, taip pat turi ne vieną erdvę pašėlti. Turintys vieną kitą atliekamą eurą pasidabina ir žvaigždėtomis tympomis ar indiško kirpimo kelnėmis (kurios, labai yagiškai tikiuosi, neužlaiko seksualinės energijos).
Šventinę atmosferą bent jau man kiek slopina nenuilstantys pagrindiniuose praėjimo taškuose budintys apsaugininkai, įkyriai prašinėdami parodyti apyrankes. Aišku, šią vietą pateisinsime, priėmę mintį, kad miškai – platūs, ir nelegaliai įkirsti į teritoriją tikriausiai nėra baisiai sunku. Tą ikonizavo gal penkiadešimties metų moteriškė simpatiškai besivedusi savo vienos pavaros žirgelį pro meinsteidžą.
Muzika, jeigu ją, tarkime, lygintume su maždaug prieš mėnesį praūžusia paskutiniaja Tundra, čia ramesnė, orientalistiškesnė, eksperimentiškesnė su labiau išreikštais vakaro Live pasirodymais. Psy ir Techno čia – ne visa apimanti uždara sistema, bet labiau lengvą formą suteikiantys poliai, prie kurių lipdoma labai daug kas.
© Paulius Burkšaitis / organizatorių archyvo nuotr.
Turbūt geriausią koncertinį įspūdį palieka penktadienį praūžę Banco De Gaia. Gilios, stiprios elektronikos ūbavimai nesusipjovė su dviejų elektrinių gitarų sinchronu. Atvirkščiai bandė rasti bendrą kalbą, ir kai ją rasdavo, būdavo kažkas nerealaus. Nerealumo pojūtį pagilino šviesų šou ant medžių.
Šeštadienis prasideda žinia, kad pagrindinis vakaro linksmintojas Olive Tree Dance į festivalį laiku atvykti nespės, ir sugros savo natas sekmadienį per pietus. Iki vakaro spėjame pasiklausyti mėgėjiškos, bet gerai pateiktos paskaitos apie kvantinius dydžius ir jų tikimybinius šuolius, išgirsti įdomią diskusiją apie Permaculture ir pasimėgauti šauniu vegetarišku troškiniu. Jėgas taip pat kraunamės Concept stage‘e, pasižymėjusiame turbūt geriausia atmosfera.
© Paulius Burkšaitis / organizatorių archyvo nuotr.
Nežinau, kaip kitiems, bet man pavėlintas į pagrindinį laiką Uprising Tree koncertas, neatrodo toks, kokio laukia šeštadienio vakarą susirinkusi marga Yagos festivalio publika. Visa laimė, kad po koncerto vyksta fakyrų akrobatinis šou su kojūkais ir ugnimi. Va čia tai grotesko ir kokybės triumfas.
Sekmadienio rytą apžvelginėdami nenuskintas ūmėdes, apsupusias palapines, sulaukiame nukelto Olive Tree Dance koncerto. Gazo grupė tikrai turi, ir jei tik pasirodymas būtų įvykęs planuotu laiku, manau, būtų sulaukęs tikrai ne keliadešimt išlikusių sekmadieniautojų (ar tų, kam poveikis dar nesibaigė).
© Paulius Burkšaitis / organizatorių archyvo nuotr.
Nepaisant kai kurių trūkumų festivalį tikrai galima laikyti pasisekusiu, jame puikiai atsiskleidžia ir savarankiškai tarpsta trys E: Elektronika, Empatija ir Emancipacija.
