Kalbant ar rašant apie XX a. Lietuvos istoriją ir nepriklausomybės paskelbimą 1918-aisiais, dažniausiai naratyvas sukasi aplink tautinį atgimimą ir narsius Lietuvos vyrus bei jų sunkų ir nuoseklų darbą siekiant didžio tikslo – laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės. Tačiau istorija niekada nėra paprasta, vienas patrauklesnis pasakojimas nugali kitą, mažiau patrauklų, ir mažieji naratyvai lieka užmarštyje.
Švenčiant 1918 m. vasario 16 d. paskelbtos nepriklausomybės sukaktį, norėtųsi prisiminti ir kitus pasakojimus apie Lietuvos istoriją. Ypač tuos, kuriuose mums gerai pažįstamos pasakojimų linijos ištirpsta bei iškyla naujos teorijos apie nepriklausomą Lietuvą, kurios yra net įdomesnės už tas, apie kurias ilgai ir nuobodžiai mokėmės mokykloje, universitete, ir apie kurias mums kartas nuo karto primena įvairios medijos ar migdančios politikų kalbos per valstybines šventes.
Lygiai taip pat tarp didžiųjų XX a. 2-4 dešimtmečio Lietuvos politinių jėgų pasimetė mažesnės politinės organizacijos ir partijos. Todėl šiuo rašiniu pamėginsiu iš užmaršties prikelti radikalią, antikomunistinę politinę grupę – socialistus revoliucionierius bei socialistus revoliucionierius maksimalistus – taip pat jų konstruotą Lietuvos valstybingumo istoriją ir Antano Smetonos autoritarinės valdžios laikais pateiktas utopines vizijas Lietuvos ateičiai.
XIX-XX a. sandūroje politika tapo masine ir politikavo ne tik pagyvenę šviesuoliai, bet ir moksleiviai bei gimnazistai. 1910 m. įsikūrė pirmoji lietuvių moksleivių organizacija, susibūrusi aplink pradėjusį eiti žurnalą „Aušrinė“, pritraukusi aibę žinomų žmonių, tokius kaip Kazys Binkis, Balys Sruoga, Kazys Boruta, Kazys Jakubėnas ir kitus. 1910-1913 m. „Aušrinė“ įgijo politinį pobūdį ir ėmė sekti Rusijos narodnikų bei socialistų revoliucionierių idėjomis. Vienu aušrininkų organizacijos tikslu Lietuvos ateičiai buvo įvardintas „laimės žiburys“. Čia galima įžvelgti aiškias sąsajas su Jono Biliūno kūriniu „Laimės žiburys“, parašytu dar 1905 m. Ant kalno esantis beveik nepasiekiamas laimės žiburys gali būti perskaitomas kaip socializmas ar socialinė/politinė revoliucija. Pastarojoje novelėje atsispindėjo autoriaus socialistinės pažiūros, kadangi pasiekus laimės žiburį „akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerbė artimą ypatą ir žmogaus tiesas.“
Kitaip nei įsivaizduojama bei tautininkų ar kitų dešiniųjų politinių jėgų pateikiama šiandien, aušrininkų bei kitų pažangių XX a. pradžios lietuvių visuomenės veikėjų akimis „tautinės Lietuvos valstybės“ sąvoka sukosi ne apie etninę lietuvių tautą, o apie politinę tautą. Visos tautos, gyvenusios istorinėse Lietuvos žemėse, turėjo dalyvauti valstybės kūrimo darbuose, o juos dirbant reikėjo „netirpinti atskiras tautas žmonijos jūrose, tik įpinti jas kaipo išsiplėtojusias kultūrines vienatas į bendrą kūną – žmoniją; nes pažangos idealas: žmonija – puikus daugiaspalvis vainikas supintas iš atskirų žiedų žiedelių – tautų“.
Besikurianti Lietuvos valstybė iš tiesų buvo revoliucinis projektas, ką parodo, pavyzdžiui, ir be didesnių vargų anksti įtvirtintas leidimas moterims balsuoti ir būti išrinktoms į valdžią. Todėl nieko keisto, jog nepriklausomybės paskelbimas buvo vertinamas kaip įvykusi revoliucija. 1927 m. socialistų revoliucionierių maksimalistų Karaliaučiuje leidžiamame laikraštyje „Revoliucionierius“ vienas organizacijos lyderių Feliksas Saltonas rašė: „revoliucija išliuosavo mus iš rusų caro vergovės, revoliucija išgriovė vokiečių kaizerio okupaciją“. Panašiai 1926 m. tame pačiame laikraštyje teigė ir Vladas Karosa, 1918-1920 m. įvykius aprašęs taip:
Ir vieni (tautiškieji buržujai) ir kiti (bolševikai) negalėjo pakęsti mūsų partijos draugų pagalba susikūrusių revoliucinių darbininkų ir darbo valstiečių tarybų. Baltieji buržujai grudo smetoniškosios tarybos valdžią, o bolševikai sodino atvežtuosius iš Rusijos revkomus. Mūsų draugai buvo grūdami čia į baltuosius, čia į raudonuosius kalėjimus. Revoliucijos liepsna Lietuvoj tapo užgesinta ir tik jos kibirkštys vis dar degė širdyse sąmoningesnių darbininkų, darbo valstiečių ir kareivių. Mūsų partija dėjo visas pastangas, kad tos kibirkštys skaisčiau sužibėtų, kad darbo klasėj pakiltų žūtbūtinės kovos pasiryžimas.
Po revoliucijos Lietuva socialistų revoliucionierių maksimalistų manymu, turėjo tapti nevalstybiniu dariniu, kurio reikalus tvarkytų savivaldžios žmonių grupės. Tačiau revoliucija pralaimėjo, o viena pagrindinių pralaimėjimo priežasčių anot V. Karosos buvo į Lietuvą besiveržę bolševikai, siekę įvesti savo griežtą, centralizuotą, šablonišką politiką: „bolševikų okupacija pastūmėjo Lietuvos valstiečius tautinės buržuazijos glėbin, padėjo jai įsistiprinti ir pasmaugti revoliucinį judėjimą.“ Taigi, be centralizuotos demokratinės valdžios ar bolševikų valdžios Lietuvoje buvo matomas ir trečiasis – laisvojo socializmo ar anarchizmo kelias.
Socialistai revoliucionieriai maksimalistai oponavo iš esmės visoms Lietuvos politinėms partijoms, tarp jų ir kairiosioms, todėl siūlė šluoti „nuo revoliucijos kelio oportunistišką socialdemokratų vadų reformizmą“, taip pat aršiai pasisakė prieš bolševikų diktatūrą, grąžinusią „Rusiją į buržuazišką netvarką“. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo lygiai tokie pat siūlymai buvo nukreipti prieš A. Smetonos valdžią; vienintelis būdas sulaukti pokyčių buvo sukilimo metu „vyti lauk fašistus, nugriauti buržuazijos viešpatavimą ir pastatyti revoliucinę darbininkų, darbo valstiečių ir kareivių valdžią.“
Nors kai kam tokie teiginiai gali pasirodyti artimi tam, ką deklaravo pogrindinė Lietuvos komunistų partija, tačiau aptariama politinė socialistų revoliucionierių maksimalistų grupė aršiai kritikavo politinę situaciją Sovietų Sąjungoje: bolševikams priekaištauta dėl kitų revoliucijos dalyvių – kareivių, darbininkų, valstiečių, kairiųjų socialistų revoliucionierių, socialistų revoliucionierių maksimalistų, anarchistų – išstūmimo, bolševikų partijos diktatūros įvedimo, opozicijos kalinimo bei trėmimo. Todėl buvo skatinama siekti panašios revoliucijos Lietuvoje, tik vengiant bolševikų įsigalėjimo. Socialistų revoliucionierių deklaruotas Lietuvos ateities „kelias – darbo respublika su laisvomis darbininkų ir darbo valstiečių tarybomis, sindikatų kooperatyvų federacija, laisvojo socializmo santvarka.“
Lietuvoje įgyvendinus laisvąjį socializmą, turėjo sumažėti ar visai išnykti bedarbystė, o „už milijonus, leidžiamus kariuomenei, puotoms, valdžios automobiliams ir jų išlaikymui, būtų galima organizuoti kelių taisymą ir tiesimą, miestų sutvarkymą, kad darbininkai turėtų žmogiškesnius butus, valstiečiams būtų suteiktos galimybės geriau sklypus apdirbti ir t.t.“
Socialistai revoliucionieriai maksimalistai, savo leidžiamame „Revoliucionieriuje“ skatinę revoliucinį judėjimą, save daugiau laikė sukilimo kurstytojais bei dalyviais, nei vadovais:
mes visiškai nemanome siūlytis vadais, kurių dekretams privalo pasiduoti masės, mes nesirengiam nei į diktatorius-ministerius, nei į diktatorius-komisarus ir todėl mes nemanome rašyti įsakymus, kas ką turi daryti; mes tik norim iškelti šiuos opius klausimus ir pasisakyti, kas maksimalistų manymu darytina, kad padarytum kartą ant visados galą visokiam išnaudojimui, visokiam pavergimui, visokiam valdingumui iš viršaus – ką žinoma maksimalistai ir darys sukilimui kilus.
1928 m. gyvendamas emigracijoje aušrininkų ir socialistų revoliucionierių maksimalistų ideologas Vladas Karosa, pasirašęs Karolio Burneikos slapyvardžiu, išleido informacinį-programinį leidinį „Kas tie socialistai revoliucionieriai maksimalistai.“ Jame pristatyta eserų maksimalistų istorija bei V. Karosos parengtas Lietuvos ateities projektas. Knygelė dėl priešvalstybinių nuostatų Lietuvoje buvo uždrausta.
Visų pirma, naujoji Lietuva būtų kuriama pagal gerovės idėją, kuomet „sąmoningas žmogus veikia aplinkoj ne aklai ieškodamas tinkančių gyvenimui priemonių, bet renkasi jas išeidamas iš gerovės supratimo, iš gerovės idėjos. Todėl galima sakyti, kad bendrai sąmoningiems žmonių veiksmams tuo ar kitu būdu vadovauja gerovės idėja.“ Maksimalistų manymu, „kiekvienam žmogui reikalinga turėti galimybių patenkinti sveiki organizmo palinkimai, harmoningai (darniai) ir visapusiškai išsilavinti asmenybė, lavėti (lavintis) vis plačiau, gyventi pilnu gyvenimu ir kurti galimybes dar pilnesniam, geresniam gyvenimui. Pripažindami tokią visokeriopą gerovę kiekvienam žmogui, maksimalistai tuo pačiu pripažįsta ją visiems žmonėms. Taigi, gerovė privalo būti ne tik visakeriopa, bet ir visuotinė.“ Šalia visuotinos gerovės idėjos V. Karosa statė visuotinos laisvės, visuotino solidarumo, visuotinos žmonių lygybės idėjas.
Savo idėjų įgyvendinimą socialistų revoliucionierių maksimalistų vardu rašydamas V. Karosa laikė įmanomu, tačiau pagrindinėmis to kliūtimis matė žmones, kurie „nors nešioja žmogaus vardą, bet elgiasi visai nežmogiškai, nė kiek ne geriau kaip visokie laukiniai žvėrys. Jiems svetimas solidarumo jausmas, jie težino vieną sau tikslą – laimikį.“ Dar didesnė kliūtis – „pačių išnaudojamųjų žmonių nesusipratimas ir iškrikimas. Daugelis darbo žmonių dar nesupranta savo reikalų, nesijaučia, kad turi teisę būti lygūs su kitais, ir nuolankiai velka pavergėjų uždėtą jungą <…>. Kiti, nors jau mato neteisybę, bet nedrįsta savo reikalų ginti.“ Pašalinus šias dvi kliūtis turėjo įvykti socialinė revoliucija ir prasidėti nauja tvarka grįstas gyvenimas.
Po socialinės revoliucijos kapitalistinę santvarką turėjo pakeisti socializmas („socializacija“). Maksimalistų siūlytas ūkio projektas skyrėsi nuo Sovietų Sąjungoje įgyvendinto „socializmo“, o V. Karosa pažymėjo svarbius momentus, atskleidžiančius socialistų revoliucionierių maksimalistų požiūrį į socializmo įgyvendinimą. „Socializaciją reikia skirti nuo nacionalizacijos. Sulig nacionalizacijos principo gamybos priemones paima valstybė nuosavybėn, o darbo žmones palieka valdžios samdininkais arba nuomininkais.“ Tuo tarpu socializacija yra įgyvendinama per kolektyvizaciją, sindikalizaciją ir kooperatyvizaciją. Fabrikai, kasyklos ir kitos pramonės įmonės turėjo būti valdomos darbininkų kolektyvų, o „žemės ūkyje sąlygos kitokios. Čia gali laikytis ir smulkesni savistovos ūkiai. <…> žemę galės naudoti arba kiekvienas atskiram ūkyje, arba susidėję į bendrijas (kolektyvus). <…> Todėl maksimalistai palaiko žemės ūkyje laisvą kolektyvizaciją.“ V. Karosos ir socialistų revoliucionierių maksimalistų idėjos buvo labai artimos anarchizmui, o siūloma valstybės santvarka – „laisvojo socializmo, arba anarchizmo santvarka. Žmonija ją anksčiau ar vėliau prieis.“
Laisvojo socializmo valstybės pramonė turėjo būti organizuojama gamykloms ir ūkiams jungiantis į sindikatus, o vartotojams – į kooperatyvus:
Sindikatai tvarkosi gamybą kiekvienas savoj srity, o visi susijungę sudaro sindikatų federaciją, kuri apima visus gamintojus ir tvarko visą gamybą. <…> Žmonės, kaip vartotojai teikiasi į kooperatyvus. Kooperatyvai organizuojasi sulig vartojamų dalykų rūšies sritimis ir susijungę sudaro kooperatyvų federaciją, kuri tvarko gėrybių gamybą ir vartojimą. <…> Taip susitvarkiusi gamyba eis ne aklai, kaip dabar kapitalistinėj netvarkoj, bet iš anksto numatant vartotojų reikalavimus, todėl negalės būti gamybos krizių. <…> Tokia sindikatų-kooperatyvų federacija, maksimalistų įsitikinimu, tegali susiorganizuoti laisvai, iš apačių. Jokie valdžios ministerių ar komisarų dekretai, jokia prievarta to nepadarys.
Po socialinės revoliucijos turėjo būti pertvarkyta valdžios struktūra, sugriauta „valdžia, paremta policijos ir kariuomenės durtuvais“:
jei valdžia pasiliktų tokia pačia ir ją pagrobtų kita partija, tai pavergimo jungas darbo klasei nesumažėtų. <…> Valdžia žmones tvirkina. Todėl maksimalistai kovoja ne dėl valdžios pagrobimo, bet dėl jos sumažinimo ir visiško panaikinimo. Tik išnykus valstybei su jos valdžia ir prievarta, tik panaikinus galimybes žmogui viešpatauti ant žmogaus tegalima bus visuotina laisvė.
Visuomenė, atsisakiusi vertikalių valdžios struktūrų, turėjo „visą valdžią statyti iš apačios į viršų, o ne iš viršaus į apačią.“ Lietuva turėjo būti valdoma remiantis žmonių tarybomis, besirenkančiomis į suvažiavimus, kuriuose bus metams renkama visos Lietuvos Darbo Žmonių Taryba, o jos delegatai bent kas ketvirtis turės teikti žmonėms savo veiklos ataskaitas. Koordinuojant įvairaus pobūdžio veiklas, turėjo būti vengiama centralizacijos.
Socialistai revoliucionieriai maksimalistai taip pat siūlė iš esmės pakeisti teismų sistemą:
Teisėjai pačių darbo žmonių renkami. Maksimalistai dės pastangas, kad <…> teismas būtų ne tiek baudimo įstaiga, bet daugiau išaiškinimo, pamokymo ir viešosios nuomonės pareiškimo. Todėl ir bausmės turi būti vartojamos kitokios – ne tiek kūno kančios, bet daugiau dvasios – viešas pasmerkimas, boikotas ir kt. Mirties bausmė turi būti panaikinta.
Pagal V. Karosos projektą, turėjo būti panaikinta „militaristiška kariuomenė“ ir policija, o jų užduotis perimti laisvanoriai. Priešingai nei to meto Lietuvoje, porevoliucinėje respublikoje „visi darbo žmonės turės laisvę savo įsitikinimus aiškinti žodžiu, raštu.“ Svarbų darbą turėjo atlikti laisvas asmenybes ugdančios mokyklos, kūrėjai turėjo burtis į laisvas tyrinėtojų, mąstytojų, menininkų asociacijas. Žmonės turėjo liautis garbinę autoritetus, o patys kritiškai savo protu tiesos ieškoti. Taigi, pagal socialistų revoliucionierių programą įvykdyta „socialinė revoliucija nušluos šių dienų valstybių sienas ir paleis žmones į platųjį pasaulį.“
Aptartos Vlado Karosos idėjos šiandien atrodo idealistiškos ir sunkiai įgyvendinamos, bet minint vasario 16-osios „revoliuciją“ visai pravartu susipažinti ir su kitokiais Lietuvos istorijos vaizdiniais – kas žino, kaip mes dabar gyventumėme, jei vietoj Sovietų okupacijos 1940-aisiais, būtų įvykusi išsvajotoji socialistų revoliucionierių maksimalistų revoliucija ir įgyvendintas Vlado Karosos laisvojo socializmo projektas Lietuvai?..
