Naująją darbuotoją prabėgus kažkiek laiko visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau kartą turėjau progą pagalvoti – kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau visokeriopa to žodžio prasme tik su visiškai neadekvačiomis merginomis, kitaip tariant, su psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..
Tačiau likimas iškrėtė piktą pokštą, vedžiau aš labai adekvačią, dabar galvoju, net pernelyg adekvačią moterį.
Tai žmogus, kurį suerzinti būna labai sunku, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona beveik ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad yra visiškas niekas, šiame gyvenime nieko nepasiekęs nelaimėlis, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona, lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.
Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro apibendrininimus remdamasis savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.
Tarkime, įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, tuo pačiu atsakydami į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę padėdamas žmogui laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Turiningas poilsis, kai susiduriama su menu, reikia taip suprasti, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, reikalingą kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis.
Tačiau jeigu mūsų garbusis mintytojas laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, tai čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.
Jeigu leisite man kalbėti toliau, tai daug nelaukęs pasakysiu, kad pragaras yra ta pati, gerai mums pažįstama, iš visų pusių išmatuota kasdienybė su viena nauja detale, kad čia visuomeninio gyvenimo apskaitos kriterijumi tampa minėta ištara, jog kiekvieno žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Jeigu toks priesakas pataptų gyvenimo dėsniu, pasaulis taptų uždaro rato beprasmybe be mažiausios vilties užuominos. Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“
Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu kalbėjęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs mokslinio žargono straipsnį pavadinimu „ Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo analizuojama unikali patirtis, kaip tobuliausias žodžio menas, o būtent aukštoji poezija prasmingai kalba apie Dievo artumą, nekvestionuodama onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija ( t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė (tai ir yra prasminga neadekvatumo patirtis). Ne taip seniai vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius.
Neadekvatu ir labai nuodėminga būtų manyti, kad pasaulyje kažkas gali būti pirmesnis, o adekvati pasaulio patirtis sufleruoja, jog nukauti žuvį iš užsižiopsojusios žuvėdros nėra didelė nuodėmė.
Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!
Taip pat skaitykite: Atostogos skirtingoje Lietuvoje