Dr. Simono Alperavičiaus mirtis praėjusią savaitę žymi ištiso laikmečio pabaigą naujojoje Lietuvos žydų bendruomenės istorijoje. Būtent dr. Alperavičius daugiau nei du dešimtmečius vadovavo bendruomenei. Tai buvo išskirtinis Lietuvos ir žydų istorijos laikotarpis.
Uždavinys mėginti atkurti bendruomėnę, kurios nebuvo veik pusę amžiaus šalyje, kuri buvo nepriklausoma tik 22 metus ir tik neseniai atkūrė savo nepriklausomybę po 50 metų pavergimo nebuvo lengvas. Pridėkime tą aplinkybę, jog dr. Alperavičius tuomet jau buvo 62 metų amžiaus, o visą savo suaugusio gyvenimą pragyvenęs Sovietų Sąjungoje – ir iš jo dabar buvo tikimasi išvesti vietos žydus į 21ą amžių ir šiuolaikinį Vakarų pasaulį, patį besikeičiantį kas akimirka. Jei tas pasirodytų maža, buvo dar ir skausmingas Holokausto klausimas, metantis milžinišką šešėlį ant lietuvių santykių su žydais.
Apibendrinant dr. Alperavičiaus dvidešimt vienerių metų pirmininkavimas Lietuvos žydų bendruomenei yra, iš esmės, ambivalentiškų ryšių tarp lietuvių ir žydų, susiklosčiusių po Holokausto ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, sėkmių ir nesėkmių istorija. Pradžia buvo nebloga: buvo daug džiaugsmo dėl Lietuvos išsivadavimo nuo engiančios Sovietų priespaudos, ir žydai kartu su lietuviais tikėjosi gerų pokyčių Lietuvoje, tapančioje Vakarų pasaulio dalimi. Atrodo, būta nerašyto susitarimo, pagal kurį žydai paremtų Lietuvos nepriklausomybę vietoje ir ypač užsienyje, o mainais valdžia gintų žydų teises bei padėtų bendruomenės plėtrai, tačiau kartu pripažintų ir atsiprašytų dėl Holokausto nusikaltimų, darytų su naciais kolaboravusių lietuvių – ir priimtų žydų kančios istoriją kaip viešo istorijos pasakojimo dalį.
Žydų bendruomenė laikėsi savo susitarimo dalies, ir žydų organizacijos, ypač įtakingasis Amerikos žydų komitetas, daug nuveikė padėdamas Lietuvos stojimui į NATO ir Europos Sąjungą, net, jei Lietuva ir nenuteisė vietos nacių bendrininkų ir net, jei čia aptariant Holokaustą lietuvių dalyvių skaičius buvo sumažintas, o gelbėjusiųjų padidintas, kartu ginant dvigubo genocido teoriją. Dalykų padėtis pablogėjo, kai 2006-ais žydų partizanai buvo apkaltinti sovietų karo nusikaltimais, o nacionalistinė spauda kurstė prieš juos. Tuo metu dr. Alperavičius patvirtino savo ryžtą, drąsiai gindamas viešumoje antinacistinius kovotojus ir reikalaudamas užbaigti raganų medžioklę prieš juos. Kai antisemitinių išpuolių padažnėjo, jis nuolat viešai pasisakydavo, mesdamas iššūkį Lietuvos vyriausybėms ir visuomenei ginti tas vertybes, kurioms Lietuva buvo įsipareigojusi. Kai po Prahos deklaracijos tuometinė Vyriausybė skyrė milijonus viešinti komunistų ir nacių nusikaltimų sulyginimo teiginius, o šlovinti LAF ir laikinąją vyriausybę tapo nacionaliniu įpročiu, Alperavičius atsisakė tylėti ir pakartotinai pasisakė prieš Holokausto istorijos kraipymus, likęs beveik vienišas istorinės tiesos gynėjas Lietuvoje.
Per visus tuos metus dr. Alperavičius laikėsi savos nerašyto susitarimo pusės remti Lietuvą, bet kaip žydų bendruomenės pirmininkas jis suprato, kad tikra žydų ir lietuvių draugystė gali būti paremta tik istorine tiesa ir dėl to rinkosi patirti viešą priešiškumą ir pasmerkimą (bei menkinančius Vakaro Žinių viršelius), kad šis tikslas būtų pasiektas.
Tegu jo atminimas bus palaima tiek žydams, tiek lietuviams.
Dr. Efraimas Zuroffas yra vadovaujantis nacių ieškotojas Simono Wiesenthallio Centere ir yra šios organizacijos Izraelio skyriaus direktorius.
