Neišsigąskite, jeigu ilgai gyvenant seksas iš kūniškojo malonumo palaipsniui tampa dvasiniu, kažkuo panašiu į iškilmingą ritualą, liudijantį gyvenimo tęstinumą. Sekant R.Descartes‘u, skelbusiu: mąstau, vadinasi esu, dabar pats laikas pripažinti ne mažiau fundamentalų faktą: jeigu po sunkių dienos darbų ir vakarienės į lovą dar norisi kažko pikantiško kaip deserto, galima pradėti įtarti, kad tebesi gyvas, egzistuoji po antklode, nežiūrint visų aplinkybių, net jeigu ten gulėtum klaikiai suriestas radikulito po dermatomiozito, iš naujo patirdamas insultą po infarkto.
Gal bėgant laikui vadinamasis seksas iš tiesų dalinai praranda nuodėmės aitrumo prieskonį, bet mainais įgyja būties prakilnumą įteisinančios neskubios meškerių išvyniojimo ir susivyniojimo ceremonijos statusą, tempiant laiką kaip gumą. Žaismingumą čia neretai sėkmingai pakeičia ceremonialumas, dėmesį paskirstant ne tik turiniui, bet ir formai, daugiau reikšmės teikiant detalėms, net tokioms kaip užstrigusio laike kūno išpakavimo procedūros subtilybės.
Į substancinį kūno ir dvasios dualizmą veda minėtasis R,Descartes‘o cogito ergo sum, savo ruožtu dvasingųjų kama sutra vaizduoja žmones besidauginančius per žiedadulkes, skirtingomis pozomis apdulkinamus vėjo ir bičių.
O alkoholis – dvasinis ar kūniškasis malonumas, – klausia žmogus iš liaudies. Na, kaip atrodo bent man, degtinė yra dietinis produktas, tinkantis net pasninko stalui. Jeigu kas nors manote, kad degtinė yra mėsiškasis produktas, meskite į mane akmenį.
Kolegė, pažinojusi mano brangiausią bičiulį G. B., jau iškeliavusį į jo paties ne kartą aprašytas dausas, sako, kad anas turėjo priklausomybę. Tas žodis „priklausomybė“ dabar nuskamba taip neįtikėtinai svetimai kaip iš paralelinės visatos prasisunkusio žargomo sukibirkščiavimas mūsų padangėje, taigi – labai ne vietoje ir visai ne laiku. Kažkas Lietuvoje vis dar kalba svetimybėmis ir žargonu tarsi visiškai nieko nežinotų apie tai, kad lotynų kalbos žodis „spiritus“ lietuviškai reiškia „dvasia“.
Tragiškai žuvus brangiam bičiuliui policijos mašinos bagažinėje, vadinamosios priklausomybės naštą ilgą laiką tempiau už du. Atleisk, mielas bičiuli, kad dabar jau stabdau arklius ir išduodu jaunystės idealus, nes nebeleidžia sveikata. Nepulčiau guostis mirusiesiems, tačiau patiriu nežemišką diskomfortą, kai girdžiu R.Karbauskio ir kompanijos šūkaliojimus už blaivybę pats būdamas blaivas, tada išties pasijuntu likimo pažemintas, tarsi būčiau tapęs karbauskininku prieš savo valią. Protesto ženklan ir vardan žmogiško orumo vėl norisi stipriai įkalti. Kai kičas šitaip baisiai bado akis, geriausias būdas išsaugoti dvasios ramybę būtų užpilti akis, bet – neįmanoma dėl techninių nesklandumų. Nerimas spaudžia sielą, o kartėlis graužia gerklę dėl to, kad neliko įrankių protestuoti, galop supranti, kad laisvė – tai pajėgumas.
Įstaigos padalinys į darbuotojų elektroninį paštą išsiuntinėjo anketą su reikalavimais nurodyti visus anketinius duomenis, išskyrus pavardę, drauge prašydamas čia pat anonimiškai (sic) pareikšti savo nuomonę apie viršininko intelektinį pajėgumą: a) aukštas, b) vidutinis, c) žemas, d) labai žemas?
Taip atrodo kvailio paieška, ar ne, o kvailiausiais čia neabejotinai liko tie, kurie nuoširdžiai patenkino klausimyno sudarytojų nuodėmingą smalsumą, pridengtą darbo optimizavimo poreikiais.
Kas ne kas, o kvailumas tikrai yra dvasinis malonumas.
Vakar dar supratau, kad be visa ko kito esu profesinis išsigimėlis, nes pažymius studentėms egzaminų metu rašau ne už šypsenos platumą, o už žinias.
tarp šešėlio ir lango/ mainosi stiklas matinis/ siluetas kur kario be lanko/ sudulkėjęs kelionėj bet matomas/ tarp šešėlio ir lango/ vaizdiniai mūsų mainosi nykūs/ kol vijoklinės vakaro rankos/ kerta galvą mano priklausomybei nuo knygos/ tarp šešėlio ir lango/ nebeturi prasmės jau nuotolis/ kur palaistyti gėlę lenkiasi/ nuodėmėj išgražėjusi moteris
