Jonas Valaitis, Justinos Butkutės nuotr.

„Sielos gydytojai“, – tai turbūt vienas gražiausių psichologų ir psichiatrų apibūdinimų, kokius esu girdėjęs.

Neretai su jais tenka susidurti LGBTI asmenims, kurių psichologinė sveikata nusilpsta dėl pernelyg priešiškos aplinkos ir palaikymo nebuvimo. Ir nors Lietuvoje yra be galo puikių sielos gydytojų, kurie padeda krizinėse situacijose atsidūrusiems LGBTI žmonėms, pasitaiko ir tokių, kurie užuot išgydę sielą, ją kėsinasi tik dar labiau subjauroti. Ir ne duok dieve užkabinsi tokius „gydytojus“ – būsi išvadintas bjaurybe ir chamu, kuris, matai stabdo diskusiją ir mokslo raidą.

Tačiau kad ir kaip visuomenei tai nepatiks, siūlau paliesti šią žmonių psichinei sveikatai svarbią temą. Mano žiniomis, Lietuvoje LGBTI asmenims dalis gydytojų siūlo gydyti savo orientaciją, o tai prieštarauja sveikatos, medicinos, psichiatrijos ir psichologijos mokslams ir galų gale – bet kokiam sveikam protui.

Deja, su ypatingais iššūkiais susiduria ir transseksualūs asmenys, kurie, norėdami pakeisti lytį, yra kone priversti susidurti su psichiatrais, o pastarieji nevengia mėtytis užgauliomis replikomis ir tokiu būdu mėgina perkalbėti „pacientą“.

LGBTI dažniau linkę sirgti sielos ligomis

Kodėl svarbu kalbėti apie LGBTI asmenų psichinę sveikatą ir tai, kaip į šių žmonių patiriamas problemas reaguoja psichikos sveikatos specialistai?

Pradėkime nuo to, kad LGBTI asmenims egzistuoja daug didesnė tikimybė susidurti su psichikos sutrikimais ar ligomis nei likusiai populiacijai. Iš to galima daryti prielaidą, kad tokie asmenys dažniau kreipiasi pagalbos į psichologus ar psichiatrus.

„Kiekvienoje pasaulio šalyje dažnai yra susiduriama su kliūtimis, kurios homoseksualiems asmenims apsunkina reikalingą sveikatos priežiūros prieinamumą dėl jų seksualinės orientacijos ar lytinio identiteto (N. Daulaire, 2014). N. Daulaires tiriamojo darbo problema susitelkia ties visuomenės diskriminavimo poveikiu homoseksualių asmenų sveikatai. Pagrindinis rizikos veiksnys psichinės sveikatos nusilpimui, dažnesniems depresijos atvejams, narkotinių medžiagų vartojimui ir savęs žalojimo elgesiui, įskaitant savižudybes – visuomenės diskriminavimas ir socialinės paramos nebuvimas“, – rašoma 2014 metais paskelbtame visuomenes sveikatos specialistės Dalios Kriaušionytės tyrime „Homoseksualių asmenų savijautos ir savo sveikatos vertinimo sąsajos socialinės aplinkos kontekste“.

„Pagrindinis veiksnys homoseksualių asmenų psichinės sveikatos problemoms atsirasti – padidėjęs stresas, dėl seksualinės orientacijos ar lytinio identiteto smerkimo, nepripažinimo ir atmetimo visuomenėje, tolerancijos stoka. <…> Jaunų homoseksualių asmenų mintys pradeda suktis apie savižudybę kur kas dažniau nei kitų jaunų asmenų“, – tyrime teigia D. Kriaušionytė.

Ir nors homofobiškai nusiteikę asmenys teigia, jog „štai, pažiūrėkit, gėjai/lesbietės/bet kokios kitos orientacijos asmuo serga psichinėm ligom, reiškia su jais tikrai kažkas negerai“, šis mokslinis tyrimas tik dar kartą patvirtina, kad jei kai kurie LGBTI asmenys ir susiduria su psichikos problemomis, jos kyla ne savaime dėl orientacijos, o tik dėl pačios visuomenes netolerancijos, nusistatymo, priešiškumo, kuris, žinoma, pastebimas ir dalies LGBTI asmenų šeimose.

Teiginiai, prieštaraujantys mokslui

Tyrime taip pat dėstoma, kad 1948 metais įkurta Pasaulio sveikatos organizacija kaip vieną iš pagrindinių teisių paskelbė laisvą sveikatos prieinamumą, o kartu įtvirtino siekį skatinti lygias teises.

Ta pati organizacija 1990 m. pašalino homoseksualumą iš psichikos sveikatos sutrikimų sąrašo.

Deja, mano surinkti duomenys rodo, kad Lietuvos (ir ne tik) sveikatos apsaugos sistemoje pastebimos tam tikros problemos, susijusios su kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu LGBTI asmenims.

Problema būtent išryškėja, kai kalbama apie  dalies psichinės sveikatos priežiūros specialistų nekompetenciją, kuri gali lemti tik blogėjančią į nekompetentingus specialistus besikreipiančių LGBTI asmenų būklę.

Patikrinau – visi gydytojai, kuriuos išdrįsiu įvardyti, turi galiojančias licencijas, tai reiškia, kad jiems laisvai ir be jokių apribojimų leidžiama verstis medicinos praktika.

Tai štai gydytojas psichiatras Gintautas Vaištoka žiniasklaidai yra pareiškęs, kad homoseksualumas yra sutrikimas, traumos priežastis ir gali būti išgydomas. Panašią poziciją yra išdėstęs ir gydytojas psichiatras Kęstutis Ramanauskas. O dabar laikykitės – gydytojas dermatovenerologas (tiesiogiai tai net ne psichinės sveikatos priežiūros specialistas) Mindaugas Buragas savo vadovaujamos gydymo įstaigos tinklalapyje siūlo homoseksualiems asmenims konsultaciją, kurios metu būtų mėginama pašalinti šį „sutrikimą“. Pastarasis atvejis yra akivaizdus įrodymas, kad Lietuvoje pacientams yra siūlomas „gydymas“ nuo homoseksualumo.

Minėtiems gydytojams galima tik priminti, kas yra patologija (ir dėl to sutaria medicinos mokslas): tai būsena, kuri trukdo žmogaus funkcionavimui, ir net jei yra teigiama, kad reprodukcija irgi yra žmogaus funkcija, tai buvimas LGBTI dalimi dar savaime nelemia, jog žmogus yra nevaisingas. Tai ir yra priežastis, kodėl homoseksualumas ir biseksualumas psichikos specialistų nelaikomas nei liga, nei sutrikimu. Argumentą, kad LGBTI asmenys gali jaustis blogai dėl savo orientacijos ir tai yra normalaus psichinės sveikatos funkcionavimo sutrikimas, galima lengvai paneigti teiginiu, kad tokią būseną sukelia nebent homofobiška aplinka, kuri nėra sveika žmogui, ir kad savaime pati egzistuojanti orientacija nesutrikdo psichinės sveikatos. Juk buvimas juodaodžiu iš prigimties taip pat nėra nieko neįprasto, tačiau jei susidaro aplinka, kuri yra priešiška juodaodžiams žmonėms, tai irgi gali lemti šios rasės asmenų psichinės sveikatos funkcionavimo sutrikimus.

Raginimas drausti žalojančias terapijas

O dabar grįžkime prie minėtų gydytojų. Man be galo neramu, jog šie specialistai, jei į juos kreipiasi LGBTI asmenys, gali kenkti. Taip pat formuoti ar įtvirtinti kitų savo pacientų neigiamas nuostatas šių asmenų atžvilgiu. Klausite, o kodėl reikia drausti psichoterapeutams ir psichiatrams rengti tokias terapijas? Atsakymas paprastas – nes tai psichiškai žaloja žmones.

Štai neseniai Sveikatos apsaugos ministerijai nusiunčiau raginimą uždrausti visokio plauko šarlatanams su galiojančiomis licencijomis leisti taikyti bet kokias terapijas ar metodikas, kuriomis yra mėginama keisti žmogaus orientaciją. Ir jame nurodžiau štai tokį argumentą: „Didžiausių pasaulio valstybių profesinės psichinės sveikatos organizacijos yra pareiškusios tokią poziciją – homoseksualumas nėra nei liga, nei sutrikimas, o prie psichinių sutrikimų gali privesti būtent bet kokie mėginimai teikti gydymo terapiją homoseksualiam ar biseksualiam asmeniui. Be to, viešoje erdvėje neretai pastebima, kad toks gydymas yra grįstas religinėmis dogmomis. Toks gydymas sukelia homoseksualių ir biseksualių asmenų izoliaciją, o tai taip pat gali neigiamai paveikti psichinę sveikatą“.

Ne kartą teko girdėti priekaištus, esą tokiu pasiūlymu galima sutrikdyti psichinės sveikatos mokslo raidą, nes juk, regis, trukdoma atrasti metodą, kuri suteiktų galimybę keisti orientaciją, bei neleidžiama normaliai išdiskutuoti – tai vis tik sutrikimas čia ar ne sutrikimas.

Tiesiog pamėginkite įsivaizduoti, jei psichiatrai vis dar naudotų lobotomiją kaip gydymo metodiką ir žmonėms iki šiol būtų atliekamos operacijos, kurių metu smegenys taip pažeidžiamos, jog žmogus tampa daržove: juk, liaudiškai tariant, su kūju į kirtus į smegenis ne itin geras rezultatas pasiekiamas. Šis gydymo metodas, beje, jau yra pasmerktas. Bet jei vis dar būtų naudojamas, ar ir dabar būtų sakoma, kad specialistams neleidžiama daryti procedūros ir norima žutbūt ją drausti?

Transseksualūs žmonės susidurti su psichiatrais – priversti

Ir dar. Dėmesį norėčiau atkreipti į transseksualių asmenų patiriamas problemas, susijusias su jų patirtimi bendraujant su psichologais ir psichiatrais.

Mano kalbinti transseksualūs asmenys dėstė, kad jiems į psichinės sveikatos priežiūros specialistus dažniausiai reikia kreiptis tam, kad jiems būtų nustatyta transseksualumo diagnozė, kuri būtina teismui, suteikiančiam leidimą pakeisti lyties įrašą asmens dokumentuose.

Eidami per sudėtingą procesą, šie asmenys yra kone priversti su neigiamų nuostatų turinčiais specialistais, būti žeminami.

„Man teko susidurti su psichiatre Vilniuje, į kurią kreipiausi dėl F64.0 diagnozės (transseksualumas), bet ji atsisakė su manimi dirbti, jos teigimu, tai gali būti laikina. Kita psichoterapeutė, taip pat Vilniuje, transseksualumą pavadino vaikystės trauma. Viena psichologė sakė, kad esu tiesiog lesbietė. <…> Keli specialistai rado būdų paklausti, kas mano kelnėse“, – štai tokią karčią patirtį pasakojo transseksualus vaikinas.

Argi gydytojos atsisakymo dirbti negalima pavadinti diskriminacija, nes o kaip kitaip tai vertinti, kai medikas atsisako su tavimi dirbti vien dėl tavo lytinės tapatybės?

Kita transeksuali mergina pasakojo, kad vienoje gydymo įstaigoje Vilniuje susidūrė su psichiatru, kuris ją išvadino transvestitu, bei žemino ir įžeidinėjo.

Štai ką apie šį atvejį nurodžiau Sveikatos apsaugos ministerijai: „Transseksualumas ir transvestitas – iš esmės ne tos pačios sąvokos: transvestitas – tai žodis, apibūdinantis asmenį, kuris retkarčiais persirengia kitos lyties atstovu turėdamas konkretų sumetimą, tačiau savęs netapatina su ta kita lytimi, o tuo metu transseksualas – tai sąvoka, apimanti asmenis, kurie jaučiasi esantys priešingos lyties negu jų biologinė lytis ir nori pakeisti savo lytį medicininiu būdu, kad galėtų visą gyvenimą nugyventi kaip priešingos lyties atstovai. Deja, šiuo konkrečiu atveju psichiatras tik pademonstravo savo žinių trūkumą ir kompetencijos stoką, o tai, jog tokios kvalifikacijos asmuo, kuris painioja sąvokas, kurios jam, kaip specialistui, kuris gali nustatyti transseksualumo diagnozę, turėtų būti itin žinomos, kelia susirūpinimą“.

Naudota literatūra:

Daulaire N., The Importance of LGBT Health on a Global Scale. LGBT Health, 2014. Volume 1, Number 1.

Kriaučionytė D., Homoseksualių asmenų savijautos ir savo sveikatos vertinimo sąsajos socialinės aplinkos kontekste, Magistro baigiamasis darbas apgintas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, 2014, Kaunas.

<https://www.lsmuni.lt/cris/bitstream/20.500.12512/102711/1/Dalia_Kriaucionyte_2014.pdf?fbclid=IwAR1ALdHAH81TqMPKlA3I8UL32lmbamj3nr4ipbfdI1jNndJ30E1KAsa8ygI>

 

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: