Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT) Lietuvoje greit minės veiklos dvidešimtmetį, tačiau nei lygiateisiškumas, nei žmogaus teisės kol kas netapo svarbia politinės dienotvarkės dalimi. Žmonės dažnai nenutuokia, kokias funkcijas ši institucija tiksliai vykdo, ne visi žino, kad tokia tarnyba yra. Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkai, atlikę išsamų lygių galimybių politikos tyrimą, mano, jog tokią situaciją lemia keletas priežasčių.
Tyrime aptariate lygybės institucijų įvairovę Europoje. Kaip tame kontekste atrodo Lietuva?
Gediminas Andriukaitis: ES direktyvos narėms suteikia pakankamai plačią laisvę pasirinkti savo modelius. Nustatytos tam tikros funkcijos, kurias turi atlikti institucijos, bet kaip jos turi būti suformuotos, ką ir kaip daryti apsispręsti paliekama pačioms valstybėms.
Iš didesnės dalies kitų šalių Lietuvos LGKT išsiskiria tuo, kad yra kvaziteisiminė institucija – ji tiria gaunamus skundus ir gali priimti įpareigojančius sprendimus, pavyzdžiui, skirti baudą. Kitas įdomus dalykas yra tai, jog LGKT de facto veikia lygybės sklaidos lauke. Nors juridiškai ilgą laiką buvo tvirtinta, kad ji tik tiria skundus, tačiau realybėje institucija užsiėmė ir švietimo veiklomis, viešinimo kampanijomis ir taip toliau – Vyriausybė įpareigodavo tai daryti. Daugelio kitų šalių institucijos arba neturi galios priimti privalomus sprendimus, arba iš viso netiria skundų. Jose veikia kelios institucijos, pavyzdžiui, viena tiria skundus, o kita, tarkim, užsiima švietimu.
Birutė Sabatauskaitė © Lauros Vansevičienės nuotr.
Birutė Sabatauskaitė: Lietuva nėra visiškai išskirtinė, kitose valstybėse veikia panašaus tipo institucijos, bet daugiausia turbūt naujosiose ES narėse, kuriose viena institucija atlieka tiek kvaziteismines, tiek švietimo funkcijas.
Girdėjau, kad Švedijoje lygių galimybių ombudsmeno rekomendacijos yra nekvestionuojamos. Tuo metu Lietuvoje ne taip ir seniai Vilniaus meras Remigijus Šimašius leido sau viešai pasijuokti iš lygių galimybių kontrolierės išvadų. Kaip apibūdintumėte LGKT autoritetą?
B. Sabatauskaitė: Tyrimo metu atliktos apklausos respondentai sako, kad kontrolieriaus autoritetas susijęs su daugybe priežasčių: tradicijos egzistavimu, kontrolieriaus paskyrimo į pareigas procesu, įstatymų leidėjų požiūriu. Ilgai LGKT nebuvo laikoma labai svarbia – iki paskutiniosios kontrolierės paskyrimo dvejus metus institucija veikė be nuolatinio vadovo. Primenu, buvo siūlomos dvi kandidatės – abi patyrusios lygių galimybių ir teisės srityje, viena praktikė, kita – akademikė ir praktikė. Iš esmės sunku būtų kam nors lygintis patirtimi. Visgi, jų kandidatūras svarstant Seime, pagrindiniu rodikliu tapo jų požiūris į tos pačios lyties porų santykius. Taip vertinant užribyje paliktos visos kitos temos.
G. Andriukaitis: Tiek minėta institucinė krizė, tiek Remigijaus Šimašiaus pasisakymai aiškiai demonstruoja, kad lygiateisiškumo, kaip vertybės, svarba visuomenėje nėra įsisąmoninta. Todėl ir pačiai institucijai neteikiamas didelis dėmesys. Tai susiję su keletu kitų aspektų, tokių kaip galios ir kompetencijos klausimai. Švedija yra Švedija – yra valstybės, kurios turi šimtametę demokratijos tradiciją, kur tos vertybės įsišaknijusios, todėl institucijos atitinkamai ir gerbiamos. Tuo metu Lietuvoje pagarbos nėra, nėra ir galios, vadinasi, galima kvestionuoti sprendimus, pasišaipyti, juos nuleisti juokais.
2014 metų duomenimis, 95 proc. patyrusiųjų vienokius ar kitokius žmogaus teisių pažeidimus, niekur nesikreipė. Kodėl žmonės nesiima veiksmų dėl savo pačių lygiateisiškumo užtikrinimo?
B. Sabautauskaitė: Reikėtų atlikinėti atskirą tyrimą, bet respondentai mano, jog tai priklauso nuo daug ko. Galbūt žmonės nesitiki, kad į jų patirtį bus rimtai įsigilinta, o galbūt nėra girdėję pakankamai sėkmingų diskriminacijos ištyrimo atvejų. Ankstesni tyrimai parodė, kad žmonės apskritai nepasitiki valstybės institucijomis, dėl to nemano, jog pasiskundus kas nors pasikeis.
Patyręs lygių galimybių pažeidimą, žmogus gali arba rinktis teisminį kelią, arba kreiptis į LGKT. Daug dažniau Lietuvos gyventojai renkasi antrąjį variantą, bet, jei kalbėtume apie žalos atlyginimą, tai juk mažiau efektyvus būdas…
G. Andriukaitis: Taip ir yra. Reikia pažvelgti į Lygių galimybių įstatymą. Manau, kad besikreipiantieji iki galo nežino, kokios yra kontrolieriaus galios. Iš esmės, jeigu nuketėjusysis nori prisiteisti žalą ar būti sugrąžintas į darbo vietą, iš kurios neteisėtai buvo atleistas, vienintelis kelias yra teismas. Tačiau toks būdas pakankamai sudėtingas, reikalaujantis teisinių žinių ir gana brangus. Kreiptis į LGKT yra paprasčiau, bet ar rezultatai tenkina, mes pasakyti negalime.
B. Sabatauskaitė: Respondentai teigia, kad kai kuriems asmenims pakanka vien to, jog yra institucija, kuri juos rimtai išklauso, kuriai jie gali pasisakyti apie patirtą diskriminaciją. Labai priklauso nuo konkretaus žmogaus ir jo lūkesčių.
LGKT sankcijos iš esmės nėra labai griežtos, rekomendacijos ne visuomet privalomos. Kokios prevencinės priemonės, jūsų nuomone, būtų efektyviausios?
Gediminas Andriukaitis. Manoteises.lt nuotr.
G. Andriukaitis: Sunku pasakyti. Pirmiausia reikia suprasti vieną dalyką: efektyvios, proporcingos ir atgrasančios sankcijos turėtų būti adaptuojamos kiekvienam konkrečiam atvejui. Idealiausiai būtų, jei kontrolierė savo rankose turėtų pakankamai įrankių ir sprendimą galėtų priimti įvertinusi pažeidėjo veiklos pobūdį, finansinį statusą bei aukos situaciją. Vienam pažeidėjui tūkstančio eurų bauda gali būti labai didelė, kitam – juokas. Galbūt efektyviau būtų kuriam laikui sustabdyti jo veiklą ar atimti licenciją, o gal pakaks įpareigojimo viešai atsiprašyti. Jei nėra to autoriteto, apie kurį anksčiau kalbėjome, nenorima geranoriškai laikytis rekomendacijų, tai be papildomo spaudimo mechanizmo niekaip nepriversi vykdyti kontrolierės sprendimų.
Džiugu, kad kontrolierė nuo praėjusių metų pradėjo taikyti rekomendacijų įgyvendinimo stebėsenos mechanizmą. Tai tikrai turėjo atsirasti daug anksčiau. Dabar galima sekti, kokia jų dalis įgyvendinama. Galbūt tokiu būdu tas autoritetas ir bus sukurtas, pati institucija stiprės.
B. Sabatauskaitė: Čia yra du atskiri klausimai. Vienas – apie sprendimus ir efektyvumą, kitas – apie prevencines priemones. Kalbėdama su respondentais, pastebėjau, kad dažnas jų sako, jog daugiau tyrimų savo iniciatyva paskatintų individualius asmenis dažniau kreiptis į LGKT, galbūt tie, kurie diskriminuoja, permąstytų savo institucijų ar įstaigų veikimą, pagalvotų apie lygybės mokymus priimant naujus darbuotojus ir panašiai. Nėra vieno recepto, kurios priemonės gali veikti, bet ne veltui ES akcentuojamas švietimas. Tokią edukaciją reikėtų pradėti jau mokyklose.
Įstatymuose įtvirtinta, kad kandidatas, norintis tapti lygių galimybių kontrolieriumi, turi būti patyręs teisininkas. Ar netrūksta socialinės plotmės kompetencijos, pavyzdžiui, darbo su visuomene ar žmogaus teisių srityje?
B. Sabatauskaitė: Beveik trečdalis respondentų kelia klausimą, ar lygių galimybių kontrolieriui iš viso būtina teisinė kvalifikacija. Galbūt tikrai daug svarbiau įtvirtinti patirties lygių galimybių, žmogaus teisių srityje reikalavimą. Du trečdaliai mano, kad teisinio darbo stažą reikėtų papildyti šiais įgūdžiais.
G. Andriukaitis: Tai labai konceptualus klausimas, kurį šis tyrimas ir bandė iškelti – kokio tipo institucijos Lietuvoje mes norime, kokia ji yra ir kokia galėtų būti. Vien tik teisinės patirties apsibrėžimas yra žvilgsnis į praeitį, kai LGKT formaliai buvo tik skundus tirianti institucija (nesakau, kaip buvo de facto). Jei tiriami tik skundai, teisinio darbo stažo reikalavimas yra suprantamas, gerai, jei žmogus išmano ir lygių galimybių sritį. Bet dabar realybė yra tokia, jau ir įstatymiškai įrašyta, kad LGKT užsiima švietimo veikla, o tada atsiranda platesnio matymo poreikis. Tuomet ir galime diskutuoti, ar tie reikalavimai, kurie įrašyti dabartiniame įstatyme, yra geriausi.
B. Sabatauskaitė ir G. Andriukaitis atliko ir pristatė tyrimą „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kaip nacionalinė lygybės institucija: teisinis reglamentavimas ir veikla“. Teisininkai ištyrė Europos Sąjungos reikalavimus ir atliko kokybinę lygių galimybių srityje dirbančių valstybės ir savivaldos institucijų, akademinės bendruomenės bei nevyriausybinių organizacijų atstovų apklausą.
Straipsnis parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas Manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės“
