E. Čiuldės asmeninio archyvo nuotr.

Ar  Konstitucinis teismas mūsuose yra svarbiausias konstitucingumo sargas, galutinis atramos taškas, valdžių padalijime mechanizme gudriai įtaisytas saugiklis, užtikrinantis Konstitucijos nedalumą, integralumą?

Toks klausimas gali būti keliamas bet kokiu pretekstu, tačiau, kaip atrodo, ypač aktualiu tampa dabar, kai, trumpa tariant, Konstitucinio teismo teisėjai paskubėjo, pralenkdami patį laiką, pasididinti atlyginimus sau ir kitiems privilegijuotiesiems.

Drįsčiau paprieštarauti dažnai kartojamai mantrai, kad konstitucingumo garantas yra Konstitucinis teismas, primindamas, jog pačios Konstitucijos prasmingumo ir legalumo šaltinis yra ne tos ar kitos institucijos veikla, o  žmonių solidarumo dvasios gyvastingumas, kuris nuo moderniųjų laikų pradžios vadinamas visuomenės sutartimi.

Gal kas dabar užskubės iš savo pusės pareikšdamas, kad tokios sutarties dar nėra pasirašęs, taigi įsivaizduojama sutartis negalioja.

Iš tiesų, tokia sutartis yra ne empirinis, bet transcendentalinis faktas (atleiskite už filosofinius keiksmažodžius), ją pasirašome ne ant popieriaus, o savo galvose, pripažindami demokratinio visuomenės tvarkos organizavimo būdo teisėtumą, apsispręsdami žaisti pagal taisykles. Kita vertus, daugelis iš mūsų tokią sutartį yra pasirašę tiesiogine, visiškai empirine to žodžio reikšme, kai turėjo reikalų su valdiškom institucijom, tvarkė kažkokius dokumentus ir privalėjo palikti savo autografą valstybei, pavyzdžiui, pranešdamas policijai apie pavogtą dviratį iš sandėliuko.

Švietimo amžiuje suformuluota vadinamoji visuomenės sutarties teorija numato, kad žmonės daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu supranta, jog politinis ir teisinis visuomenės reguliavimas yra neišvengiama būtinybė vardan tų pačių visuomeninių santykių išlikimo ir pratęsimo, siekiant užsitikrinti civilizuoto bendravimo galimybę. Taigi esą yra taip, kad kiekvienas iš mūsų, atsisakęs prigimtinės laisvės mainais už pilietinę laisvę, tokios sutarties atveju daugiau laimi nei pralaimi.

Kita vertus, jeigu tokios sutarties pasirašymo faktas empiriniu pavidalu nėra fiksuojamas, tai kaip savo ruožtu galima patikrinti tokios sutarties laikymosi ar nesilaikymo fakto tikroviškų aplinkybių, kokia čia statistika visų pirma galioja?

Kaip yra pažymėjęs tas pats J.-J. Rousseau, vienas iš visuomenė sutarties teorijos kūrėjų, visuomenės sutarties nutraukimo faktą labiausiai akivaizdžiai iliustruoja emigracija, pasitraukimas iš šalies, ypač tada, kai toks procesas įgyja masinį pavidalą.

Labiausiai krentantis į akis Lietuvos civilizacinio atsilikimo rodiklis yra toks: mūsuose skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių pajamų yra tris ar keturis kartus didesnis nei  išsivysčiusiose Europos šalyse (Z.Balčytis sako, kad septynis aštuonis kartus). O  garbūs Konstitucinio teismo tesėjai, jais pasekę parlamentarai, kaip matome, tokią statistiką ruošiasi dar ir pagerinti.

Žinoma, ne statistikos eilutėje yra visa esmė, o išaugusiame, kolosalų lygį pasiekusiame, netelpančiame jokiuose rėmuose privilegijuotojo  sluoksnelio kiauliškume, – čia iš tiesų bandau įsivaizduoti tai – kokių milžiniškų rėmų prireiktų norint įrėminti tokio kiauliškumo portretą.

S.Freudas, vaiko vystymesi išskiria visą eilę stadijų, tarp kitų minėdamas analinę, kai vaikas ypač pradeda domėtis fekalijomis. Esą  fiksacijos analinėje stadijoje pratęsimas suaugusiųjų pasaulyje yra domėjimasis auksu, padidėjusio gobšumo sindromas, didesnis nei įprasta pedantiškumas, formalizacijos patosas. Kitais žodžiais tariant, gobšumas yra užstrigusių analinėje fazėje pasija.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: