Kauniečiams antrajame rinkimų ture šį sekmadienį teks turbūt sunkiausias pasirinkimas iš Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų: kurį kandidatą rinktis meru?
Vilniuje, pavyzdžiui, į A. Zuoką neutraliai žiūrinčių yra mažai, kur kas daugiau jį arba mėgstančių, arba jo nekenčiančių. Dauguma pastarųjų balsuos už R. Šimašių, net jei ir iki šiol nėra balsavę už Liberalų Sąjudį ir jų kandidatus. A. Zuoko sėkmė, tuo tarpu, priklausys nuo to, kaip jam seksis mobilizuoti nemėgstančius labiau R. Šimašiaus, nei jo paties. Tai šiuo metu ir daroma Vilniaus gatvėse, kur plinta užsakyta reklama su Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekonominio liberalizmo dvasia paženklintomis R. Šimašiaus citatomis apie individualaus savanaudiškumo gėrį. Niekam nereikia aiškinti, kad europietiškas liberalizmas iškelia individą virš bendruomenės, tačiau A. Zuokas, visada šventęs Laisvės nuo mokesčių dieną ir įkūręs turbūt daugiau „liberalų“ etikete pažymėtų partijų nei jų pakeitęs, ima kovoti su pačiu liberalizmu, nes dabar jo konkurentas – liberalas.
Klaipėdoje už A. Bilotaitę balsuos nebent išskirtinius sentimentus konservatoriams jaučiantieji, prisidūrę dar ir N. Puteikio gerbėjų paramą. Daugumai likusiųjų liberalas V. Grubliauskas išlieka archetipiniu sėkmingai dirbančio mero pavyzdžiu, kuriam keisti antrajame rinkimų ture tiesiog nėra priešpastatyta pakankamai svari priežastis. Ligšiolinį merą palaikyti turėtų ir uostamiesčio rusų tautinė mažuma.
O kaip viskas Kaune? Jeigu Vilniuje ir Klaipėdoje pirmojo turo nugalėtojams sėkmę atnešė ne jų rinkėjų ištikimybė partijoms, o jų asmenybių populiarumas (R. Šimašius ir V. Grubliauskas gavo ženkliai daugiau balsų nei jų partija – Liberalų Sąjūdis – tarybų rinkimų biuleteniuose), tai su rinkimų favoritu Kaune save laikiusiu A. Kupčinsku yra kitaip.
Gerai, kad „konservatorius“, gaila, kad „Kupčinskas“?
Dabartinis Kauno meras gavo beveik tiek pat, kad ir vos daugiau balsų nei jo partija tarybų rinkimuose: atitinkamai 26272 balsai už TS-LKD ir 27974 balsai už A. Kupčinską, remiantis Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis. Kitaip tariant, A. Kupčinskui, priešingai nei R. Šimašiui, V. Grubliauskui ar A. Zuokui nepavyko tapti asmenybe, sėkmingai graibstančia balsus platesniose erdvėse nei potencialus savo partijos elektoratas.
Kauniečiams iki šiol A. Kupčinskas buvo visų pirma „konservatorius“ – ir vieniems tai buvo jo didžiausias pliusas, kitiems – didžiausias minusas, o dabar atsiranda ir trečioji kategorija: gerai, kad jis „konservatorius“, tačiau gaila, kad „Kupčinskas“.
V. Matijošaitis, tuo tarpu, gavo ryškiai daugiau balsų nei „Vieningas Kaunas“ tarybų rinkimų biuleteniuose – maždaug aštuoniais tūkstančiais (atitinkamai 34483 už „Vieningą Kauną“ ir 42814 už V. Matijošaitį). Taigi „Vieningo Kauno“ persvara prieš TS-LKD ne tokia ryški, kaip V. Matijošaičio – prieš A. Kupčinską.
Todėl konservatoriai Kaune po pirmojo turo buvo tam tikra prasme teisūs, kai sakė, kad nepralaimėjo – miesto taryboje jie tikrai gavo vienu mandatu daugiau nei turėjo po 2011 metų rinkimų, nors dabar ir surinko keliais tūkstančiais mažiau balsų. Kadangi „Vieningas Kaunas“ nėra partija, Laikinoji sostinė iš esmės išlieka TS-LKD politiškai dominuojamu miestu, čia konservatoriai vis dar turi daugiausia šansų laimėti 2016 metų Seimo rinkimus.
Tačiau šių savivaldybių rinkimų skiriamasis ženklas – asmenybės svoris. Savivaldybės tarybos darbui, žinoma – anaiptol, tačiau didelės dalies rinkėjų vaizduotėje – tikrai taip. Ir jų vaizduotėje A. Kupčinskas pirmajame rate pralaimėjo labiau, nei V. Matijošaitis – laimėjo.
Daugelis balsavusiųjų už V. Matijošaitį nežino apie jį nieko, ką pasakytų daugiau nei dviem sakiniais, daugelis iki rinkimų net nėra girdėję jo gyvai šnekančio; taip pat nežino jo pažadų ir vizijų miestui, ir ar tokių jis apskritai yra pateikęs.
Tuo tarpu už A. Kupčinsko populiariajai vaizduotei užsikabinti buvo kur kas lengviaus prieš tris, ketverius metus: tada meras buvo „Žalgirio arena“ ir „tuoj“ įvyksiantis Laisvės alėjos atnaujinimas, kol tas „tuoj“ dar atrodė šviežias. Dabar, panašu, jis įvyks iš tikrųjų, tačiau daugeliui tai atrodo per vėlu – per antrąją A. Kupčinsko kadenciją mieste daugiau nebuvo jokių ryškių pozityvių pasikeitimų, nes gatvių rekonstrukcija yra ne „pozityvus pasikeitimas“, o normali bet kokios savivaldybės funkcija, atrodo aktyviau prisiminta tik kadencijai einant į pabaigą.
Tą papildomą tūkstantį balsavusiųjų už dabartinį merą, tačiau nerinkusių TS-LKD į savivaldybės tarybą – taigi balsavusių tikrai už „asmenybę“, o ne už „konservatorių“, dabar gali padėti atstumti ir vadovėlinės dvidešimto amžiaus propagandos įkvėpta, blogiausia kaunietiška reklama nuo „Ir Kaune gyventi galima“ laikų – kur „prisiekęs Kaunui“ „patriotas“ gėrio ir tamsos mūšyje kaunasi prieš „milicininką“. Blogesniu atveju – atstums dar daugiau nei tūkstantį. O jei ką ir pritrauks iš naujų rinkėjų, tai nebent kokį G. Labanausko būrelį, kurio šūkis „Už tautišką Kauną!” reiškė tik tiek, kad Kaune, „tautiškiausiame“ Lietuvos didmiestyje, absoliučiai nieko nereikia keisti.
Ir jeigu Vilniuje dauguma A. Zuoko astumtųjų balsuos už R. Šimašių, Klaipėdoje V. Grubliausko – už A. Bilotaitę, tai Kaune neaišku, ar jie visi galės ryžtis balsuoti už V. Matijošaitį. Bet jei nebalsuos – tai tikrai ne dėl to, kad jis – „milicininkas“.
Tačiau čia ir yra didžiausia A. Kupčinsko problema – V. Matijošaitis savo šansus gali susigriauti tik pats, debatų metu ryškėjančiu savo nekompetitingumu savivaldos reikaluose, konkrečios vizijos trūkumu, ar komiškai skambančiu „pasisekė versle, tai pasiseks ir čia“; o A. Kupčinskas papildomų jo trūkumų bent kiek vykusiai iškomunikuoti tiesiog nesugeba. Tokiu atveju, atrodo, reikėtų susitelkti ties savo paties pozityviais aspektais, tačiau tada jis tampa net G. Labanausko viešųjų ryšių komandos nevertu „patriotu“.
Todėl kauniečiams nepavydi nei Vilnius, nei Klaipėda – jiems apsispręsti šį sekmadienį bus tikrai sunkiausia.
