Spalio 24 dieną Palemono keramikos gamyklos salė vos sutalpino žmones, kuriuos į filmo ir leidinių pristatymą pakvietė bendruomenės pirmininkė Jūratė Kulevienė.
Salė buvo išpuošta ne tik senoviniais daiktais, lietuviškais rankšluosčiais, o laiptai ir fojė – laiveliais. Jie simbolizavo laivus, dabar plaukiojančius Kauno mariose, kur anksčiau buvo daug kaimų su dar daugiau gyventojų.
1956 m. pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę, o po trijų metų užtvenkus Nemuną, vanduo užliejo 6350 ha teritoriją. Čia „paskendo” 36 kaimai ir vienkiemiai.
„Kauno marių dugne pasiliko mūsų vaikystė, svajonės, sodai, šuliniai. Dar ir dabar visi sapnai prasideda ir baigiasi sodyboje, kuri paskendo… Tada išsikėlėme gyventi ten, kur kas sumanėme. Daugiausia marių „dugniečių” apsigyveno Palemone. Kaimynas glaudėsi prie kaimyno, kaimų pavadinimai tapo gatvių pavadinimais – Apnarų, Gastilonių ir kt.”, – pasakojo susirinkusieji.
Aplink Kauno marias dabar Kauno marių regioninis parkas, gyvenvietės.
Samylų seniūnijos kultūros centro direktorė Jolanta Sidabrienė susirinkusiems pasakojo apie pačius seniausius lietuvių papročius (nuo žmogaus gimimo iki laidojimo), o šio centro etnografinis ansamblis dainavo senovėje skambėjusias dainas.
Visi žavėjosi Kauno marių regioninio parko vyriausiosios specialistės Ramunės Mikitiejevos profesionaliai sukurtu, labai poetišku, lyrišku filmu „Marios seka pasaką”.
Pasimeldę bažnyčioje, pasidaliję prisiminimais, pabuvoję prasmingame renginyje, „dugniečiai” dar ilgai nesiskirstė: besidomintieji menu grožėjosi Mildos Mildažytės – Kulikauskienės paveikslais, kiti įsigijo rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knygą „Nuskendusio slėnio istorija”. Vakaro dalyviai kartu su „Žaisos” etnografinio ansamblio dalyviais dar ilgai dainavo, žaidė, šoko.
Ansamblio „Žaisa” pavadinimas – Kauno mariose paskendusio upelio vardas. Visa vakaronės programa buvo skirta prisiminimams apie nuskendusius kaimus. Tie, kurie dar neužrašė savo prisiminimų, juos užrašys po šios vakaronės.
