Kine egzistuoja daugybė įvairių žanrų filmų, kurie patraukia žiūrovų akį – nuo žavių ir širdį glostančių iki jaudinančių ir nerimą keliančių. Nors jausmus trikdantys filmai neretai siejami su smurtu, yra ir nemažai filmų, kuriuose nėra smurto, bet jie turi nepaprastą gebėjimą giliai sutrikdyti žiūrovo jausmus.
Sukrečiantys filmai, kuriuose nėra smurto, meta žiūrovams psichologinį iššūkį ir palieka ilgalaikį poveikį. Nagrinėdami tokias temas kaip egzistencinė baimė, apsėdimas, tapatybės sumaištis ir visuomenės spaudimas, šie filmai kelia nerimą žiūrovams, nesiremdami atviru smurtu. Tokie kūriniai yra unikalūs, nes sugeba sukelti gilias emocijas ir išprovokuoti mąstymą.
Straipsnyje pristatome jums smurto nenaudojančio kino sritį, kurioje nagrinėjami kai kurie labiausiai pribloškiantys ir nerimą keliantys kada nors sukurti filmai, kurie žiūrovus sutrikdė nenaudojant atviro smurto.
10. „Pasikalbėkime apie Keviną“ (We Need to Talk About Kevin, 2011)
Tai britų – amerikiečių drama, režisuota Lynne Ramsay pagal Lionel Shriver novelę tokiu pačiu pavadinimu. Drama nestokoja siaubo ir trilerio elementų. Tai istorija apie siaubingą moters motinystę, jos vargus ir nepaaiškinamą žiaurų vaiko elgesį.
Ramsay filmo juostoje norėjo perteikti pagrindinę novelės mintį: sunkų laikotarpį nėštumo metu, vargus vaikui gimus ir dar didesnį vargą vaikui tapus paaugliu. Ši istorija pasakoja apie mamos kančias ir vaiko abejingumą visam jį supančiam pasauliui. Tai patys baisiausi išgyvenimai, kokius gali patirti motina.
Kevino mama Eva dar besilaukdama pirmagimio jautėsi prislėgta ir pavargusi. Gimus sūnui visi pojūčiai tik paaštrėjo: bemiegės naktys ir dienos, ausyse spengiantis vaiko verksmas, nuolatinis nepakeliamas nuovargis. Evos vyrui atrodė, jog žmona šiek tiek perdeda, nes ant jo rankų kūdikis kaipmat nurimdavo ir tapdavo tikru angelėliu. Nesupratimas ir nepalaikymas sunkiomis akimirkomis motiną dar labiau varė į depresiją. Galbūt, todėl Evai prieš akis šmėžavo praeities šešėliai ir ateities vizijos. Toks siužeto sumanymas puikiai parodo, kokia sumaištis tvyro motinos galvoje.
Kevinui paūgėjus, neramumai toli gražu nesibaigė. Vaikas nuolat stengdavosi sugluminti mamą ironiškomis ir bauginančiomis šnekomis, rodė nepagarbą ir tiesmukai demonstravo nepasitenkinimą viskuo, kas jį supa. Kevinui nereikėjo draugų, jis nematė prasmės leisti laiko su motina, o jaunesnioji sesuo ( kuri visai nepanaši į Keviną ) tebuvo maža kvailutė. Paauglys išvedęs motiną iš kantrybės nejausdavo jokios kaltės, priešingai, tai buvo jo triumfas. Jis nejautė kaltės ir tada, kai specialiai prieinamoje vietoje paliko pavojingus skysčius, kad sesuo galėtų lengvai juos pasiekti. Sesuo skaudžiai nukentėjo, o jam buvo visiškai nusispjaut. Jis težiūrėjo savo piktdžiugišku žvilgsniu ir nuolat mąstė kaip dar galėtų įskaudinti savo artimuosius. (Sandra Šliaužytė)
9. „Laimė“ (Happiness, 1998)
Toddo Solondzo filmas „Laimė“ glumina žiūrovus, net ir tuos, kurie juo žavisi, nes jis meta iššūkį mūsų reakcijos į jį būdams. Ar tai beviltiško žmogiškojo liūdesio portretas? Tuomet kodėl mes juokiamės? Ar tai ironiška komedija? Tada kodėl egzistuoja jo švelnumas šių vienišų žmonių atžvilgiu? Ar tai filmas apie ištvirkimą? Taip, bet kodėl jis verčia mus įtarti, kad ištvirkėliai tik siekia to, ko mes visi siekiame, ir jiems trūksta įprastos moralinės vizijos?
Filme, kuriame žvelgiama į žmogiškosios nevilties bedugnę, kyla šiurpi mintis, kad šie veikėjai gali būti ne groteskiškos išimtys, o iš tiesų – pagrindinės žmonijos srovės dalis. Kai tik suimamas serijinis žudikas ar seksualinis prievartautojas, atsiverčiame laikraštį, kad rastume jo kaimynų pasakojimą, jog monstras „atrodė kaip visi kiti“. „Laimė“ – filmas apie uždarytas duris – buto, miegamojo ir pasąmonės duris. Jis juda pirmyn ir atgal tarp kelių istorijų, kurios dažnai susisieja. Filme rodomi žmonės, kurie nori būti mylimi, bet niekada nebus mylimi dėl savo emocinės nekompetencijos ir sustabdytos raidos. Yra daugybė žmonių, kurie randa meilę ir svajonių išsipildymą, bet jų šiame filme nėra.
Filme, susipažįstame su Džoy (akt. Jane Adams), kuri ką tik išsiskyrė su nevykėliu, su kuriuo susitikinėjo (akt. Jon Lovitz), Allenu (akt. Philip Seymour Hoffman), kuris savo terapeutui (akt. Dylan Baker) aprašo pornografines seksualines fantazijas, o paskui daro išvadą, kad niekada jų neįgyvendins, nes yra per daug nuobodus. Terapeutas, vardu Bilas, ir jis iš tiesų nuobodus. Taip pat susipažįstame su dviem Džoy seserimis: Triša (akt. Cynthia Stevenson) ir Helena (akt. Lara Flynn Boyle). Triša – žvali namų šeimininkė, ištekėjusi už psichiatro Bilo, nieko nežinanti apie jo pedofiliją. Helena – poetė, „mintanti pavardėmis“ ir aprašanti nesuskaičiuojamą daugybę vyrų, kurie jos geidžia. Trijų seserų tėvai (akt. Louise Lasser ir Benas Gazzara) daug metų yra susituokę, bet dabar Lenis nori išsiskirti. Ne dėl to, kad kvailiotų, jis tiesiog nori pabūti vienas. Susipažįstame ir su Kristina (akt. Camryn Manheim), apkūnia mergina, gyvenančia šalia vienišiaus Alleno, kuri pasibeldžia į jo duris ir praneša, kad durininkas Pedro buvo nužudytas.
Filme jaučiame nepažįstamųjų naštas, kurių kiekvienas slepia paslaptis. „Laimė“ priklauso naujai besiformuojančiam naujojo „geekų“ kino žanrui, t. y. filmams, kurie yra tarp tragedijos ir ironijos. Tai ganėtinai sunkiai priimtinas filmas, tačiau lygiai taip pat dėmesingas kančioms personažų, kurie laiko save už pagrindinės srovės ribų. Jie mano, kad kuo daugiau žmonės apie juos žinos, tuo mažiau jie jiems patiks.
Kodėl verta žiūrėti filmą? „Laimė“ pasakoja apie savo nelaimingus personažus taip, kad padeda juos pamatyti šiek tiek aiškiau, užjausti ir kartu pamatyti, kaip glaudžiai tragedija ir farsas susilieja seksualumo painiavoje. Tai nėra daugumai žmonių skirtas filmas. Jis tikrai skirtas tik suaugusiesiems. Tačiau parodo Toddą Solondzą kaip dėmesio vertą kino kūrėją, kuris girdi ore tvyrančią nelaimę ir ieško jos šaltinių.
8. „Nuotrauka per valandą“ (One Hour Photo, 2002)
Iš pažiūros kukliai atrodantis pusamžis vyriškis Saimuras Perišas, dažniausiai vadinamas tiesiog Sajumi. Šis vienišas, jausmus slepiantis ir, kaip netrukus paaiškėja, nestabilios psichikos žmogus dirba prekybos centre esančiame paviljonėlyje „Nuotrauka per valandą“. Jis jau dvidešimt metų ryškina nuotraukas, dievina savo darbą ir atlieka jį su juvelyrams būdingu preciziškumu.
Fotografija šiam vienišiui viskas: pomėgis, aistra, gyvenimo būdas ir tikslas. Šį specialistą labai vertina ir Jorkinų šeima, dažnai patikinti jam daryti savo šeimos mėgėjiškas nuotraukas. Niūrusis ponas Perišas seniai stebi Jorkinų gyvenimo peripetijas ir žino apie tai beveik viską. Nes pasilieka po vieną jų nuotrauką sau ir net iškabina jas ant savo būsto sienos.
Gali pasirodyti, kad ši nuosava svetimų šeimyninių nuotraukų kolekcija yra tiesiog savo šeimos neturinčio vienišiaus keistenybė. Bet tolimesni įvykiai pradeda atskleisti visai kitokius „kolekcninko“ tikslus. Juk ne šiaip sau „Nuotrauka per valandą“ pelnė JAV Mokslinės fantastikos akademijos apdovanojimą, o kritikai, recenzuodami filmą, sutartinai minėjo Stepheną Kingą ir pagal jo romanus sukurtus trilerius, kuriuose siaubas dažniausiai kyla iš paprasčiausios gyvenimiškos situacijos. (Gediminas Jankauskas)
7. „Naktiniai gyvuliai“ (Nocturnal Animals, 2016)
Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.
Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas. Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites.
Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui. (Justė Meištaitė)
6. „Mašinistas“ (The Machinist, 2004)
Visi, kurie žiūrėjo šį filmą, akcentavo, kaip neatpažįstamai pasikeitęs čia atrodo aktorius Christinas Bale‘as. Iš tikrųjų, dvejus metus rengdamasis filmavimams aktorius pasiekė absoliutų rekordą – nemigos kankinamo personažo vaidmeniui numetė per 30 kilogramų, prodiuseriai net susirūpino aktoriaus sveikatos būkle, nes jis buvo nesveikai sulysęs, o jo svoris vos siekė 55 kilogramus.
Pagrindinį režisieriaus Brado Andersono filmo herojų darbininką Trevorą Rezniką jau ištisus metus kankina košmarai ir haliucinacijos. Mat jis visai negali užmigti. Todėl labai ilgai poilsio neturintis vyras yra pavirtęs gyvu iškankinto kūno ir nervų kamuoliu.
Vieniems žiūrovams toks personažas primins Alo Pacino herojų filme „Nemiga“, bet autoriai, regis taikėsi į kur kas platesnį kontekstą, susijusį su pasiligojusios psichikos specialistu Fiodoru Michailovičiumi Dostojevskiu. Juk ne veltui filme primygtinai akcentuojama jo knyga „Idiotas“, kai kurios filmo peripetijos primena apie kitą rusų literatūros klasiko knygą „Nusikaltimas ir bausmė“ (jame, kaip pamenam, miegą prarado žiaurią žmogžudystę įvykdęs studentas Raskolnikovas), o pats Trevoras Reznikas neretai atrodo, kaip Dostojevskio „Antrininko“ veikėjas, kenčiantis nuo šizofreniško sąmonės susidvejinimo.
Ant beprotybės ribos esantis vyras sunkiai kontroliuoja ne tik savo protą, bet ir emocijas, todėl jo nepaprastai gaila. Kartu visą seansą negali atsikratyti maniakiškai persekiojančios minties, kad vyrą apėmusi paranoja turi pasibaigti kokiu nors drastišku poelgiu finale. (Gediminas Jankauskas)
5. „Medžioklė“ (The Hunt, 2012)
Drąsus ir aitrus savo autentiškumu nepriklausomas Danijos ir Švedijos filmas, paremtas tikrais įvykiais, privers susimąstyti ne vieną apie išankstinės nuostatos galią, žmonių santykius bei atsakomybę.
„Medžioklė“ – tai subtili, tačiau psichologiškai įtempta, emocinga drama apie šiuolaikinę raganų medžioklę bei apie žodžio galią formuoti ir keisti tapatybę. Filmo „Medžioklė“ režisierius Th.Vinterbergas teigė, kad kurdamas vadovaujasi svarbiausia kino formule: gera drama gimsta tuomet, kai teisingas ir teisingumu tikintis žmogus tampa neteisingumo auka.
Šioje istorijoje ribos tarp tiesos, fantazijos ir melo vis labiau nyksta, nes pramanais patikima kaip nepaneigiama tiesa. „Kai augau aštuntajame dešimtmetyje, visi miestelio bendruomenės vaikai lakstė nuogi, ir niekas nebuvo tvirkinamas. Aš galėjau sėdėti ant nuogo suaugusiojo kelių ir niekam į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad kažkas yra negerai. Dabar dėl pagrįstų priežasčių pasaulis yra stingdomas baimės, nerimo ir įtarumo“, – sakė kino kūrėjas Th.Vinterbergas. „Nors filmo „Medžioklėje“ siužetas nebuvo lengvas ir iš visų reikalavo daug pastangų, ji parašyta nepriekaištingai, todėl nebuvo sunku suprasti savo vaidmenį“, – sakė aktorius M.Mikkelsenas.
Kino juostos scenarijaus autorius yra pats režisierius Th.Vinterbergas. Jis sukūrė įtikinamą istoriją. Po sunkių skyrybų atsigaunantis keturiasdešimtmetis Lukas (Mads Mikkelsen) turi naują merginą, naują darbą vaikų darželyje, daug draugų glaudžioje bendruomenėje ir stengiasi pataisyti santykius su paaugliu sūnumi Markusu. Tačiau dėl netikėtų kaltinimų viskas ima žlugti. Iškritus sniegui ir įsižiebus kalėdinėms lemputėms, gandai paplinta kaip virusas. Viskas ima slysti iš rankų, nedidelėje bendruomenėje sklinda nepasitikėjimas ir isterija, o Lukas lieka vienas kovoti už savo gyvenimą ir orumą.
Aktoriaus nepaprasta vaidyba emociškai palies ir prikaustys kiekvieną žiūrovą. Turbūt ne kartą paklausite savęs, o kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje? Tad neretai tampa sunku priimti ar sutikti su pagrindinio veikėjo veiksmais, bet stebėti būtina, nes filme daug kadrų, kuriuose daugiau pasakoma žvilgsniu, mimika nei pačiais dialogais. Fizinis filmo grožis tarsi paneigia siužete slypintį blogį. Pastebėkite, kaip talentingai nufilmuota besikeičianti natūrali šviesa atspindi vaikų emocijas darželyje. Kai jie apsupti meile, vaikai švyti, spalvų paletė šilta, kviečianti prisijungti žaidimui. Kylant baimei, vaikų darželis atsiranda šešėlyje, vaizdai tamsėja kaip ir pati istorija.
4. „Nakties klajūnas“ (Nightcrawler, 2014)
Scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms.
Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį. Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu.
Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas.
Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus. Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu.
Įspūdingai atrodo ne tik juostos turinys bei puikiai parašytas scenarijus, bet dar ir stipriai atrodantys vaizdai, kuriuos puikiai puošia tamsi ir užburianti spalvų paletė. Oskaro laureatas, operatorius Robertas Elswitas pasidarbavo iš peties. Jis sugebėjo mus priartinti kaip įmanoma labiau prie to intriguojančio naktinio pasaulio. Kameros darbas tiksliai apčiuopia visas svarbias šio pasakojimo detales ir neleidžia atitraukt akių nuo prasmingų personažų dialogų, jų veiksmų ir žiauriai atrodančios išorės, pagražintos kraujyje besimaudančiais lavonais. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso takelį, kurį paruošė aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas.
Yra filmai, kuriuose nemažas būrys aktorių sukelią pasitenkinimo ir nuostabos jausmą, tačiau būna ir tokie, kai juostoje pasirodo dešimtys žmonių, tačiau pagrindinio veikėjo charizma yra tokia didelė, jog visi jie tiesiog nustoja egzistuoti, nes peržiūros metu didžiausias dėmesys prikaustomas būtent prie vedančio aktoriaus pasirodymo. Šis yra būtent toks, kuriame vyksta vieno aktoriaus šou.
3. „Trintukas“ (Eraserhead, 1977)
Tai filmas, kuriame naudojamas juodas humoras, kraujas, siurrealizmas, erotiniai vaizdai, nuostabus juodai baltas kinas ir keistuoliai aktoriai ir šie buvo pateikti taip unikaliai ir giliai asmeniškai, kad galutinis rezultatas buvo kažkas, kas tiesiogine prasme atrodė, skambėjo ir jautėsi taip, kaip niekas iki tol. Na, tiesiog nuostabu… Tai filmas – magija.
Filmo veiksmas vyksta niūriame, neįvardytame pasaulyje, kuris, kaip spėjama, yra bent šiek tiek postapokaliptinis, bet neabejotinai yra ne toje pusėje, kur reikia, ir čia daugiausia dėmesio skiriama Henriui Spenceriui (akt. Jackas Nance’as), etikečių spausdintojui, kurio itin keistuolišką išvaizdą ir elgesį tiesiogine prasme papildo šukuosena, dėl kurios atrodo, kad jis nuolat purtomas elektros šoko.
Vieną vakarą grįžęs namo į savo netvarkingą butą jis sužino, kad yra pakviestas vakarieniauti su savo mergina Marija X (akt. Charlotte Stewart), kad susipažintų su jos tėvais. Marijos motina priverčia Henrį atsakyti į daugybę nepatogių klausimų (kai kuriuos iš jų – po du kartus), o vienu metu net išlaižo jam veidą.
Jos močiutė sėdi kampe katatoninės būklės, o pernelyg linksmas tėtis giriasi, kad nejaučia kairės rankos. Ant grindų guli šuniukų vados, ir mamos maitinančios šuniukus. Vakarienę sudaro maži dirbtiniai viščiukai, iš kurių trykšta bjaurios gleivės, kai kas nors į juos įsipjauna. Prie viso to paaiškėja, kad Marija pagimdė neišnešiotą kūdikį („Jie net nėra tikri, kad tai kūdikis!“, – verkia Marija), o jos tėvai primygtinai reikalauja, kad jiedu susituoktų ir pasiimtų jį su savimi namo.
Kūdikis, ir kaip jį apibūdinti? Įsivaizduokite vaisiaus embrioną aptrauktą su oda, kurį lyg kankina amžinas šaltis, verčiantis verkti, verkšlenti ir spjaudytis įvairiomis gleivėmis praktiškai ištisą parą. Po poros dienų tokios groteskiškos namų ramybės Marija pabėga namo pas tėvus ir palieka Henrį prižiūrėti kūdikį būtent tuo metu, kai šis rimtai suserga. Keista, bet Henris susitvardo ir slaugo vaiką, tačiau po vis labiau iškreiptų vizijų ir (arba) haliucinacijų, susijusių su Marija (akt. Judith Anna Roberts), prostitute, kuri pasirodo scenoje ir dainuoja apie tai, kokie nuostabūs dalykai yra danguje, tupėdama, kojomis, panašiomis į spermatozoidus, jis galiausiai yra priverstas padaryti kažką bjauraus savo kūnui ir kraujui.
Iš tikrųjų sunku nusakyti kas ten vyksta, turite pamatyti tai patys… Haliucinacinį efektą sukelianti scenografija ir specialieji efektai, įtaigi Fredericko Elmeso ir Heberto Cardwello juodai balta kinematografija ir stulbinamai sudėtingas dizainerio Alano Spleto garso takelis, kuriame susipina pramoninis triukšmas, nesandarūs garo radiatoriai ir Fats Waller muzika. Lynchas panardina žiūrovus į pasaulį, nepanašų į jokį kitą kino istorijoje – įsivaizduokite kino ekvivalentą trečios bemiegės nakties po to, kai susirgote bjauriausiu pasaulyje peršalimu, – ir žiūrovai pasijunta tokie pat atsiskyrę ir susvetimėję kaip ir pats Henris.
2. „Pakvaišę žaidimai“ (Funny Games, 1997, 2008)
Tai Michaelio Haneke‘s filmas „Pakvaišę žaidimai“ (Funny Games, 1997). Po apgaulingai linksmu filmo pavadinimu slypėjo viena baisiausių pasauliniame kine istorijų, kurios esmė primena daug kartų psichologinių siaubų meistro Alfredo Hitchcocko filmuose pasitaikantį moralą – blogis dažnai slypi už labai gražaus fasado.
Viena draugiška šeima (tėtis, mama ir aštuonerių metų sūnus) išvyko pailsėti į kalnų vilą. Čia ramiai atostogaujančią trijulę kartą aplankė du baltai apsirengę simpatiški jaunuoliai, kurie netrukus pasirodė esą rafinuoti sadistai. Jie pradėjo savo žaidimą nuo nekaltų plepalų, net buvo pabrėžtinai mandagūs ir galantiški. Pradžioje jiedu prisistatė apaštalų Petro ir Povilo vardais, vėliau žaismingai vadino vienas kitą Tomu ir Džeriu arba Byviu ir Tešlagalviu. Draugai užėjo iš šeimininkės pasiskolinti kelių kiaušinių omletui. Tačiau apie tikruosius savo vizito ketinimus jie atvirai pasakė gana greitai („Pažaiskime vieną žaidimą. Rytoj tokiu metu visi jūs būsite negyvi. Sutinkate?“).
Kiek vėliau, kai pirmąja auka jau buvo tapęs mažylis, vienas jo budelis atsigręžė tiesiai į kino kamerą ir bejausme veido išraiška ištarė: „Jeigu jums nepatinka tai, ką mes darome, mes galime ir baigti. Bet filmas dar tik įpusėjo, o jūs gi tikrai norėsite pažiūrėti jį iki galo“.
Režisierius M. Haneke retai komentuoja savo kūrinius. Bet, tikriausiai, nesunku nuspėti, kodėl jis antrą kartą ryžosi bristi į tą pačią upę (šis filmas yra perkurtas ir atnaujintas 2008 metais). Europoje sukurti „Pakvaišę žaidimai“ pasaulyje mažai žinomi, o naujieji (2008 m.) susilaukė kur kas platesnio rezonanso, nes filmas sukurtas Amerikoje.
Be to per gerą dešimtmetį pagrindinė filmo idėja pasidarė dar aktualesnė. Anot režisieriaus, kine jau seniai prasidėjo pavojingas procesas, kai nutrinamos ribos tarp tikrovės ir reginio. Dar spartesniais tempais šį diversinį darbą daro televizija, kuri vaikydamasi sensacijų, priversta žiūrovams kaskart pateikti vis rafinuotesnių žiaurios realybės vaizdų. Nes prie smurto vaizdų žiūrovas pripranta panašiai kaip narkomanas prie kvaišalų, ir abiem kaskart reikia vis didesnės dozės. Todėl per pastarąjį dešimtmetį prievartos eskalacija kine pasiekė neregėtus mastus. Ir šią problemą reikia kažkaip spręsti. Nes jau daugėja pavyzdžių, kai itin žiaurūs filmai paskatina nestabilios psichikos žmones realybėje pakartoti ekrane matytus sadistiškus vaizdus. O sociologai su filosofais niekaip neišsprendžia dilemos: ar filmai dabar darosi žiauresni todėl, kad daugėja smurto gyvenime, ar rafinuoto sadizmo gyvenime darosi daugiau todėl, kad vis žiauresnius maniakų „žygdarbius“ rodo kriminaliniai filmai.
M. Haneke neskuba daryti išvadų. Jis tik bando be ryškios autorinės intonacijos parodyti, ką iš tikrųjų reiškia prievarta, ir priverčia žiūrovą pasijusti aukos kailyje. Ištverti tokį seansą nelengva. Bet ryžtis šiai šoko terapijai būtina. Na, ir nesvarbu kurią versiją, senesnę ar naujesnę pasirinksite, abi jos vienodai geros.
P.S. 2008 m. Amerikoje pasirodė dar vienas panašus filmas „Nepažįstamieji“ (The Strangers, rež. Bryan Bertino), kurio siužetas labai panašus į „Pakvaišusius žaidimus“, bet sukurtas pagal tikrus įvykius ir restauruoja 2005-ųjų metų vasario vienuoliktąją įvykusią tragediją. Trys nepažįstamieji veidą dengiančiomis kaukėmis įsiveržė į nuošalų užmiesčio namą ir nužudė joje esančią porelę. Į finalinį klausimą, kodėl jie taip elgiasi, žudikai atsakė labai paprastai: „Todėl, kad jūs buvote namuose…“. Šio nusikaltimo autorių atskleisti ligi šiol nepavyko. (Gediminas Jankauskas)
1. „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream, 2000)
Režisierius Darenas Aronofskis šiuo filmu pasidėjo tvirtus pamatus ir susikūrė talentingo režisieriaus vardą. Tiesa, pateikęs tokį stiprų kūrinį savo karjeros, sakykim, viduryje vėliau jis nebe taip galingai stebina žiūrovus. Tiesiog tai atvejis, kuomet yra labai sunku perspjaut patį save. Nors su „Juodąja gulbe“ režisierius vėl gana ryškiai žybtelėjo, „Requiem for a Dream“ išlieka stipriuoju šedevru.
Būrelis jaunuolių: Haris, Merijon, Taironas yra žavūs ir drąsūs, veržlūs, turintys svajonių. Jie trokšta lengvų pinigų ir nesibaigiančių malonumų. Pinigus susigalvoja užsidirbti prekiaudami narkotikais, o kaip patikimi prekeiviai jie vis po truputį paragauja savo prekės. Na, kad žinotų ar kokybišku daiktu prekiauja. Žinoma, be abejo, pripažinti, kad tai ne ragavimas, o priklausomybė nėra lengva ir visai nesinori. Dozė po dozės, švirkštas po švirkšto ir kompanijos svajonės virsta košmarais, o būdų tam sustabdyti tiesiog nebėra.
Greta viso to sukasi antraeilė siužetinė linija, kuri taip pat demonstruoja, kaip greitai priklausomybė nuo svajonių virsta košmarais. Hario mama Sara, pagyvenusi vieniša moteris gyvena labiau televizijos nei realiame pasaulyje ir vieną dieną išsipildo jos svajonė – ji pakviečiama į savo mėgiamiausios laidos filmavimą. Moteriškė užsimoja atrodyti kuo nuostabiau ir taip gauna naują priklausomybę – svorio metimą. Mesti svorį dietomis sunku, todėl tai ji bando padaryti tai radikaliais metodais. Svoris lyg ir krenta, bet kartu ritasi ir visas gyvenimas…
Savo darbą aktoriai atlieka tobulai. Rodos per daug nepersistengia, tačiau kiekvienas gestas, kiekviena mimika, tokia išraiškinga, kad to pilnai užtenka. Haris (Jared Leto) iš prigimties nėra blogas žmogus, jis turi gražių svajonių, tačiau jos lieka svajonėmis, o jo gyvenimas tiesiog neša jį pasroviui. Srovė deja papuola nepalanki ir visos jaunuolio svajonės nueina velniop. Jared Leto puikiai perteikia tokio gero, bet pasimetusio vaikino paveikslą. Šalia jo puikiai pasirodo Jenifer Connelley, kuri ikūnija Merijon. Vaidmuo sukurtas subtiliai ir kiek magiškai. Ši mergina vienu metu atrodo trapi, stipri, stebuklinga ir labai žemiška. Toks derinys žavi, o Jenifer Connelley perteikia jį itin profesionaliai.. Elen Burstyn tiesiog puikiai perteikia bene einančios iš proto Hario mamos Saros vaidmenį. Aktorių pastangų dėka reginys itin įtraukia ir įtikina.
Garso takelis tiesiog absoliučiai nepaprastas, tobulai pritaikytas prie meniškų ir tuo pat metu labai realių vaizdų. Muzika čia kuria visą – įtampą, meilę, geismą, skausmą, kulminaciją, atomazgą. Viskas susilieja viename užburiančiame garso takelyje, kurį klausant gali tiesiog šiurpti oda.
Režisierius meistriškai ir įtaigiai atskleidžia priklausomybių galią ir pabrėžia kokia mažytė ir trapi ta linija tarp saldžių sapnų, svajonių ir košmarų. (Raminta Česnaitė)
