Mane domina žmogus – žmogus žmogui visuomet buvo ir, matyt, bus įdomiausias reiškinys. Mene tai pasireiškia dėmesiu portretui.
Portretas įprastai suvokiamas kaip bet koks konkretaus žmogaus atvaizdas. O jei ne žmogaus?.. bet kokio kito konkretaus objekto… o jei ne konkretus, jei tai beasmenis portretas ar portretuojamasis neatpažįstamas? Ar toks atvaizdas gali vadintis portretu?..
Šiuolaikiniame mene portretas laviruoja tarp tikslaus konkretaus asmens atvaizdo ir grynai meninių autoriaus tikslų. Žmogus, jo veidas tapęs neišsenkančiu idėjų šaltiniu.
PORTRETU turėtų vadintis tas konkretaus žmogaus atvaizdas, kuriame be išorinio panašumo atsispindi ir vidinės asmenybės savybės, būsenos, bruožai, padėtis ar interesai. Būtent asmenybė – pagrindinė portreto tema. Kur jos nėra – tik portretiniai atvaizdai.
Parodoje eksponuoju tekstilinius žmonių atvaizdus tikėdamasi, kad bent kuriems iš jų visgi galima suteikti teisę vadintis portretais. Tą galimybę padidina technologija ir medžiaga – tekstilės esmė. Šie veiksniai sąlygojo ir turinio pasirinkimą. Klasikine prancūziško audimo technika atliktose tapiserijose – atvaizdai, besiliečiantys su istorine portreto patirtimi („Ponia Adelė“ ir „Panelė Agnė“) ar mitologiniu trijų gracijų siužetu („Seserys“). Individualia technika iš marlės („Sterilūs“) ir šilko („Šilkinės moterys“) atliktuose portretuose – medžiagai analogiškų savybių turinčių asmenybių portretai. Pati medžiaga rado, ką gali priimti.
Tad ar medžiaga ir technologija padėjo atsiskleisti asmenybei? Tegul sprendžia žiūrovas, portretai čia, ar portretiniai atvaizdai.
Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė
