Vieną dieną ėjau keliu. Kepino saulė, o asfaltas buvo karštas lyg keptuvė paruošta kepti modifikuotos jautienos kepsnį, su čirškiančiu modifikuotų saulėgrąžų aliejumi.
Viskas dabar modifikuota. Modifikuotas pasaulis, žmonių smegenys, netgi patys žmonės modifikuoti, jų bendravimas, naudos siekimas, visiškas egoizmas, akmens amžiaus principas, Romos imperatorių valdymo laikai, brolis žudantis brolį dėl tėvų palikimo, merginos dainuojančios ne savo balsu, parduodančios savo jaunystę riebaluotomis plikėmis pasipuošusiems alaus maišams, atiduodančios gimdą jų blogio sėklai sėti. Laukas jau paruoštas, jie ateina.
Kelias šakojasi į dvi dalis, viena – posūkis, kita – ėjimas tiesiai. Tik kaip žinoti, kuris yra tiesus kelias? Su matematika visada turėdavau problemų, geometrija, tangentai? Dar prasčiau.
Ten kur einu, man jų neprireiks. Neprireiks kasdien matyti besimėtančių cigarečių nuorūkų, prilipusios prie cementinių šaligatvių beskonės gumos griaučių. Aš nematysiu televizoriuje žmogaus balsu kalbančių beždžionių, savo talentais stebinančių žirafų grojančių kaklo slanksteliais.
Bet jei pasuksiu ne tuo keliu, paskęsiu alkoholio jūroje, besaikėse šėlionėse, keiksmažodžių mėšle susikristalizuosiu lyg gintare įstrigęs tarakonas, merdėsiu sėdėdamas ant nutrintos sofos, o viduje norėsiu bėgti iki to lemtingo posūkio, tačiau jau bus per vėlu, aš nebebūsiu tyras – būsiu išsigimęs, modifikuotas. Mano apranga neatitiks kodekso, nes blizgėsiu dizainerių etiketėmis, o jos pypsės lyg oro uosto apsaugos vartai, saugantys nuo vyrų su barzdomis ir bombomis mineralinio buteliukuose.
Teisingu keliu pasukęs, būsiu nepasiekiamas sms žinute, nebetrukdys estiškas skype garsas, būsiu toliau negu mato galingiausias NASA teleskopas, toliau negu gali nukeliauti mintis.
Ir man nereikia netikro pasaulio, nes tikrovė dar baisesnė, o jeigu bijoti, tai bijoti kažko tikro, ne siurrealaus.
Saulė toliau kepina, o laikas eina, bet aš jo turiu. Kolkas. Čia ne soliariumas su dirbtiniu vėju ir vėžiu – lempų niekas neišjungs.
Aš arti pasirinkimo, tačiau gal dar nesu pasirengęs? Juk tai ne šiaip išmesti dar vieną plastikinį maišelį miške ar palikti sutrūnyti seną monitorių po krūmu. Tai mano gyvenimas, tai mano ateitis. Pasirenku.
Pasirenku kelią, kuriame eisiu vienas, nes niekuo nepasitikiu, pasitikiu tik savimi, nes mano įsitikinimai – mano gyvenimo kelias. Vienadieniai draugai, padedantys išprotėti, lėtai mirti, kada jie čiulpia tavo kraują, besišypsodami stebintys tavo kančią, suleidę raminamųjų, kurie daug baisesni už pasyvų rūkymą, baisesni, nes tu užmiršti savo kelią, klaidingą posūkį, kuris jau taip toli, taip toli, kad apsisukti jau nebeturi laiko..
Belieka rinktis, ar eiti pėsčiomis, svylančia batų padų guma, ar sėsti į automobilį. Aš renkuosi kelią kojomis, nes kojoms negalioja jokie greičio ribojimai..
Tikiuosi pasirinkau teisingą kelią, tikiuosi, kelio pabaigoje, sutiksiu dar ką nors, tik su šiek tiek didesne kuprine minčių bei norų, kuriais galima dalintis, kurie yra tikrosios vertybės ir neturi banko valdytojo parašo ant nematomo banknoto, kurio vertė yra neįkainojama, be skaičių.
