Francisco Goya piešinys - Inkvizicijos procesas

Anoniminiai teisiniai, biurokratiniai procesai, kuriems atstovauja mums nepažįstami žmonės, jų keistos erdvės, kurios nesutampa su mūsų lūkesčiais, ypatingas teisingumas, kuris neturi nieko bendra su mūsų biografija ir pasaulio patyrimu – atveria ypatingą siur-racionalumą.

Žmonijos istorija, civilizacijų įvairovė suformavo daugelį racionalumo tipų: kada ir kokius samprotavimus mes laikome pagrįstais, argumentuotais, teisingais, moraliai ar estetiškai priimtinais, pragmatiškais. Argumentavimas dėstant biblijinius pavyzdžius yra krikščioniškas racionalumas, o pragmatinė ir nemorali istorinių politinių atvejų analizė yra makiavelistinis samprotavimas. Šiandien universitetuose moko geometrinio-analitinio, evoliucinio, istorinio, net egzegetinio ar autoritetų argumentavimo, analogijų ir matematikos kalbos. Tačiau vis tiek išlieka tai, kas viešai nelaikoma priimtinu racionalumu, bet kas nuolatos veikia, pavyzdžiui: mitinis mąstymas. Mitinis samprotavimas laiko ką nors teisinga ir protinga, jei tai atitinka didžiuosius politinius ar tautinius pasakojimus: aukso amžiaus, didžiojo herojaus, amžino priešo , išsivadavimo ir pavergimo būklės ir kt. Labai artimai su mitiniu samprotavimu yra susijusi siur-reali argumentacija. Vartoju žodį siur-realus, t.y. virš/anapus tikrovės, racionalumas, o ne iracionalumas ar neracionalumas siekdamas nurodyti į ypatingas logikas ir tvarkas, simbolines organizacijas, o ne visišką chaosą. Pavyzdžiui, sapno logika – ji yra siur-racionali ir ją sėkmingai, nuosekliai dėstė daugelis menininkų, kinematografų, rašytojų. Siur-racionalumas – anapus/virš protingumas – būdingas ir sapnams, ir kolektyviniams pasakojimams, pavyzdžiui folklorinėms šiurpėms ar jų analogams. Rašytojas ir režisierius gali racionaliai ir pagrįstai remtis šiurpių raidos logika, susijusiomis kalbinėmis ir vaizduotės taisyklėmis. Šiurpių, Super-Ego vaizduotės tvarka kyla ne tik iš sapno, bet ir iš kolektyvinės nekritinės vaizduotės, iš nuolatos kartojamų pasakojimų, pavyzdžių. Ši ant, virš- sfera yra persmelkta minėto siur-racionalumo ir tai visiškai atitinka meno srovės „ siurrealizmas“ susitarimą vadinti siurrealumu virš-realumą, kurį patiriame, pavyzdžiui, automatinio rašymo pusiau sapno būsenoje metu (A. Breton), arba kitos tikrovės patyrimą panirus į kolektyvines pusiau-sapno (onirines)būsenas.

F. Kafkos romane „Procesas“ yra aprašomos kolektyvinės pusiau-onirinės, pusiau teisiškai reglamentuotos būsenos, susijusios su biurokratinio teisinio proceso normine ir paprotine patirtimi, su ten įsismelkusiu, nerašytiniu siur-racionalkumu. Romane vaizduojamas ponas K., kuris įtraukiamas į jam reikšmingą, tačiau visai nesuvokiamą teisminį procesą, kur jis tampa kaltinamuoju. Tačiau kodėl, kieno, kuo kaltinamas, proceso raidai prasidėjus, nebeturi jokios reikšmės. Kafka metaforiškai pastebi, kad visa proceso eiga, visos procesą administruojančių institucijų veikla, susitikimai ir diskusijos vyksta palėpėse, kur trūksta įprastinio oro, tačiau kuriuo teisinių institucijų darbuotojai pasitenkina, o naujokai nuo jo alpsta. Proceso eiga, jo biurokratinės sanpynos yra niekam nesuvokiamos, tačiau suprantamas elgesys, kaip turi kaltinamieji ir kiti proceso dalyviai elgtis ir tas elgesys nėra tai, ką reglamentuoja įstatymai. Pavyzdžiui, įstatymai neskatina bylų vilkinimo, arba, teisinės normos neaprašo užkulisinių derybų, meilikavimo ar pataikavimo, gąsdinimo ir net šantažo praktikų, tačiau jos neretai yra pačios svarbiausios, o Kafkos romane – reikšmingiausios. Būtent visas šis kolektyviai įsivaizduojamas, praktikuojamas, folkloru virtęs samprotavimų procesas ir yra siur-racionalus. Šioje pusiau-onirinėje kolektyvinės tvarkos ir vaizduotės sferoje, kur visi siurrealistiniai erotiniai, tarnystės, visiško nusižeminimo ar savęs išaukštinimo veiksmai yra galimi, galioja tik siur-racionalumas, t.y. specifinė logika, kuri nepasiekiama ir nepaaiškinama analitiniu, istoriniu, evoliuciniu ar egzegetiniu argumentavimu. F. Kafkos romano Procesas turinys rodo racionalios tikrovės, pavyzdžiui, bankinės veiklos ar šeimos santykių, lygiagretumą siur-kasdienybei. Manau, rašytojas vaizduoja, ir ne tik Procese, bet ir Pilyje bei apsakymuose, anoniminio proceso savaimingumą, ypatingą didelių žmonių grupių racionalumą, kuris neturi beveik nieko bendra nei su moksliniu pasaulio suvokimu, nei su religine patirtimi. Didžiosios biurokratinės mašinos, kurios turėtų įkūnyti kurį nors mokslinį racionalumą, vien dėl savo susitapatinimo su tauta, visuomene, vartotojais, su kolektyviniu Super Ego, nuolatos kuria ir skleidžia įvairiausius siur-racionalumo, siurrealistinio Proceso variantus.

Biurokratinių procesų anonimiškumas yra tik vienas iš minėto siur-racionalumo bruožų, labai svarbus, tačiau jis neatskleidžia kitų savybių savybių: psichologinio klimato, dalyvių funkcijų, pokalbio formų, etiketo ir kt. Analogiškų aprašomam Kafkos romane biurokratinių procesų gausėjimas yra susijęs ne tik su bendru institucijų noru racionalizuoti visas gyvenimo sferas: sveikatos, teisingumo, kultūros, krašto apsaugos, ūkio, aplinkos …, bet su neįmanomybe visa ko normine kalba sutvarkyti. Todėl spragas užpildo institucijų veiklos aplinkoje užgimstanti, plėtojama didelių grupių anoniminė vaizduotė. Neisibaigiančias teisines kolizijas, tamsiąsias normų vietas, neegzistuojančius reglamentus nuolatos kompensuoja kolektyviniai vaizdai, kurie nėra aiškiai suprantami, todėl funkcionuoja pagal pusiau-sapno kolektyvinę logiką. Ji remiasi ne viešais teisiniais principais, normomis, įstatymais, o susitikimų metu puoselėjamu biurokratiniu folkloru, nesuvokiamais papročiais ir jų variantais. Pavyzdžiui ne apklausos duomenimis, o apklausų skaičiumi ir reguliarumu, ne liudininkais, o nuobodžiais užtarėjų laiškais, ne nekaltumo prezumpcija, o nuolankumo rodymu, arba kviestinių pietų ar vakarienių gestais, specifine keistų aplinkinių žmonių buvimo ir naudojimosi jumis teise … Šiame siur-realumo pasaulyje ypatingai svarbus yra sferos dalyvių anonimiškumas, t.y. beveidiškumas, kuriam turi būti rodoma begalinė pagarba ir kurį, beveidiškumą, jūs pats turine įgyti: ištrinti netikslingus jausmus iš savo odos paviršiaus. Ilgainiui beveidžiai siur-racionalumo atstovai tampa patys svarbiausi jūsų gyvenime: ne mylimieji, ne didžiųjų įvykių šlovingi dalyviai, ne puikios šeimininkės ar savo dalyko meistrai, o beveidžiai siur-racionalumo atstovai. Kai tai nutinka, paralelinė kolektyvinės vaizduotės tikrovė galutinai užkariauja mūsų širdis ir pasmerkia, visados pasmerkia mus kuriai nors nesibaigiančiai atgailai, vilkinimui ar mirčiai.

Anoniminis siur-racionalumas pirmiausiai panaikina dinamiškus ir veiksnius veidus arba situacinę kūno laisvę: teisę improvizuoti aplinkoje. Griežtos įdarbinimo, bedarbių ar gaunančių socialines pašalpas patikros, policijos ar kitos teisinės apklausos elgesio taisyklės naikina improvizacines kūno, veido, charakterio galimybes, Pusiau onirinė biurokratinė erdvė paverčia veidus ir kūnus į vienareikšmius kodus: kaltinamasis arba teisėjas; ir į rangus: smarkiai kaltinamas ir labai mažas teisėjas, beveik ne teisėjas, tik šunadvokatis … Šiam procesui, nei jei jis yra kultūrinis, nebesvarbios tavo kelionės, įvykių patirtys, moralinės genealogijos, širdies poezija ir susiję pasakojimai, o svarbi tik nuolankumo tvarka ir atvirumas nuosprendžiui, net jei tau šis nuosprendis suteikia racionalinę premiją. Tik išaukštinimo, pavyzdžiui, šlovinimo, atveju kiti racionalumai ir veidai nėra visai sunaikinami, sutrypiami, o tik suvaržomi, „pridusinami“, tik pažymimi pavergimo ženklu; o pažeminimo procesai ištrina asmeniškumą kaip didžiausią nesusipratimą. Čia niekam neberūpi nei tavo rytas nei vakaras, nėra palikta vietos nei išpažinčiai, nei puikiai apgaulei; tačiau dovanota daug vietos keistiesiems, „prisiplakusiems“, „šnirinėjantiems“ žmonėms, kurie prigludo prie procesų ir minta jų sąskaita. Anonimėse siur-racionalumo sferose istorijų, biografijų, racionalių analitinių pasirinkimų, poetinio žavesio laikas pasibaigė. Nebeturi reikšmės tai, kas buvo, kai dar girdėjome gundančius šnabždesius ir matėme gyvus veidus: gatvės Don Žuaną, a la Kazanova istorijų pasakotoją, pavargusį ir nuodėmes išpažįstantį ideologijų apsivertėlį …

Anoniminė visuomenė tai susvetimėjusių žmonių-kodų visuma vienijama siur-realios vaizduotės ir susijusių elgesio taisyklių. Ją geriau atskleidžia ne išaukštinimo ir meilės, o pavergimo ir paklusimo retorika, ne meistrystės, o vergystės būsena, ne spontaniškumas, o susitapatinimas su rašytinėmis ir nerašytinėmis taisyklėmis. Nelaimės, kad pastebi J. Baudrillardas, skausmas, yra anoniminės visuomenės prabudimo viltis. Štai, atsitiko Rugsėjo 11 teroristinis aktas New Yorke ir susvetimėję, vienas kito pakęsti negalėję individai atsigręžė vienas į kitą, pamatė ištiestas supratimo rankas ne proceso, ne siur-racionalumo metu. Aukojimas, skausmingas ir žiaurus, bausmė, kuri peržengia racionalumo ribas, grąžina vienmačiam protui transcendencijos jausmą, be kurio jokia veido begalybė yra negalima, neatpažįstama ir neišpažįstama. Grąžina, bet tik trumpam laikui. Vėliau kokia nors kvazi-patriotinė onirinė būsena ir susijęs globalinis procesas pasmerkia kitas tautas myriop, taip balsuojant tiems, kas visai neseniai tik tik buvo prabudę … Kiek daug mąstytojų bandė priminti šią skausmingą atverties neatpažintai anapusybei svarbą: G. Bataille, H. Marcuse, E. Levinas … Kolektyvinė, tik savimi pačia pagrįsta biurokratinė vaizduotė nepakenčia ir nepakelia transcendencijos, kaip ir susijusios poezijos, metaforų žaismo, jausmingo ir spontaniškai, be taisyklių šokančio kūno.

Šiuolaikinė anoniminė visuomenė remiasi pasitikėjimo kodais. Tai nėra įprastinis pasitikėjimas tėvu, motina, seserimi, broliais, mylimaisiais, kaimynais, miesteliu. Kai veidai išnyko ir juos pakeitė skaitmeniniai paso įrašai, įklijos, į kurias turime lygiuotis pereidami pasienius, kodas tapo pasitikėjimo principu. Koks yra kodo ir veido santykis? Kodas tai blizganti saga ant švarko, kurį nešioja beveidis kūnas, o veidas yra mūsų jaučianti oda, atsivėrusi žvilgsniams, metaforoms ir dviprasmiams prisilietimams. Veidas yra aistringa, dinamiška, retoriška jungtis įvairiausių bruožų, kurie išreiškia džiaugsmą, liūdesį, meilę, pasiryžimą, baimę ar drąsą. Kodas yra standartinės išvaizdos fotografija, sutartinis ir priimtinas priežiūros institucijoms duomenų rinkinys, kuris beveik nekinta, turi aiškią tą pačią istoriją ir kur aistra ar liūdesys neturi jokios reikšmės. Pasienyje žiūri ne į mūsų veidus, o į kodus, ir policijoje identifikuoja ne jausmų spiečių, o teisinio pasitikėjimo duomenis. Pagaliau anoniminėje visuomenėje, kurios užgimimą aiškiai pastebėjo dar A. Čechovas, žmonės patys pradėjo atsisakinėti savo veidų ir stengiasi žūt būt keisti juos ikonografiniais arba deskryptiviais atitikmenimis. Nuplėšę su skausmu ir aimana savo atvertį pasauliui pasirenka teisiškai, ideologiškai nepriekaištingą santykį su jį supančia visuomene, su nerašytomis elgesio taisyklėmis, su neįpareigota vergove. Naujieji siur-racionalumo subjektai vaikšto kupini kodų: kompetencijų portfelių, reikšmingų CV, asmens tapatybės kortelių rinkinių, bet žino slaptą paklusimo ir elgesio tvarką, išmano procesą.

Tačiau anonimiškumas nėra vien beveidiškumas. Tai yra ir negebėjimas turėti alternatyvas. Siur-racionalumas siekia vieno: užtikrinti panašaus arba to paties elgesio gausėjimą. Kuo mažiau išsiskiri, kuo labiau neturi alternatyvų, tuo labiau esi nepastebimas, ištirpsti leistinumų trajektorijose. Kita vertus, beveidis kodas turi rangus, savo augančią kodifikuotą svarbą. Ir kai didžiausias kodas miršta, mažieji pavyzdingai, kartu su visais prisišliejusiais, gedi ir stebi kitus gedinčius. Bet tai neturi nieko bendra su veido mirtimi, kuri veikiausiai nutiko jau prieš daug metų. Kažkada senovės graikai rašė ant antkapių tik akmė metus: laiką, kai buvo pasiekta branda ir kai asmuo buvo atsakingas už visus savo teiginius. Siur-racionalaus beveidiškumo atveju reikėtų mirtis rašyti, kafa buvo prarastas kūrybingas spontaniškumas ir atvirumas mirguliuojančiai pasaulio įvairovei, kada anonimiškumas pažeidė centrinę nervų sistemą.

Anoniminės, itin biurokratizuotos visuomenės lyderiai – tai jau tikrai juokingi žmonės: lanko standartinius masinius kursus apie tai, kaip būti išskirtiniu, t.y. ryškiausiu kodu. Tada galima būti pavaduotojo pavaduotuoju ir gauti privilegiją: kartais matyti kodą Nr. 1. O tam, kad ši svajonė įsikūnytų reikia lankyti įvairiausius kursus, pavyzdžiui, lyderystės, be to puikiai parašyti savo CV, o dar geriau, sukaupti kompetencijų portfelį ir žinoma pasitarti su dėde ir priimti visus tinkamus prašalaičius, ir paguosti advokatus šundaktarius, ir išmokti kvėpuoti dusinančiu palėpės oru – įsitraukti į procesą …

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Gintautu Mažeikiu.

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: