Kauno senieji pramoniniai rajonai verti vadinti juos ne vietomis, o miestą gyvinančiais reiškiniais. Ryškiausi – Petrašiūnai, Vilijampolė, galbūt dar Aleksotas, ir, be abejonės, Šančiai. Ypač Žemieji. Nuolaidi vieta, švelniai prigludusi prie vingiuojančio Nemuno, kurio kitoje pusėje, ant kalno, gali ir Bonapartas pasivaidenti, yra kurortas dieną – naktį ir visais metų laikais.
Nemuno Šančiai patruklūs savo artumu miesto centrui. Intervalas, skiriantis abi Kauno teritorijas, traukia pakeleivingais aptrupėjusiais fabrikais, medinėmis trobelėmis, industriniu Žaliuoju geležinkelio tiltu, išraityta grafitine siena kitapus Volfo Engelmano daryklos, kampiniais, geležinkelio stotį atidarančiais purvinais ir „iki kaulų“ apleistais pastatais. Visa likusi Žemųjų Šančių visuma šiek tiek primena bokso, muštynių ir bailiai pasislėpusio, tikro žmoniškumo miesto knygos puslapį. Šiame miesto lape nieko neparašyta apie dažnai imituojamą ar suvaidinamą mandagumą, manieringumą, pižoniškumą ir, juo labiau, snobų „lialiavimus“.
Žemuosiuose daug senosios industrijos, medžio ir keistų žmonių. Fabrikai šiaip ne taip čia stovi dar nuo XX amžiaus pradžios. O medis savo šiltomis sienomis gaubia didžiosios daugumos Žemųjų Šančių gyventojų namus. Medinės trobelytės kaimiškos, žemos, jaukios, šiltos, desertinės mūsų pavargusioms akims. Aukštesni – dviaukščiai, triaukščiai daugiabučiai mediniai namai primena miesčioniškąjį laikotarpį tarp dviejų karų. (Jaunesnį pastarųjų pastatų amžių byloja ir vėlyvesnės statymo datos). Erdvūs viduje ir paprasti, kuklūs išorėje. Ypatingai patrauklus Kranto gatvelių tinklas. Šis netaisyklingas gatvių mezginys, sudarytas iš nelygių – tai platesnių, tai siauresnių gatvelių, suteikia vietovei tokios egzotikos, tokios gražios netvarkos bruožų, jog pamilsti šį Nemuno „uostą“. Arba pasibaisėjęs leki į švaresnes Lietuvos miestus, kur galima užuosti tvarkinguosius Vakarus ir šaltą sterilumą.
Žemuosiuose Šančiuose žmonės kalba, bendrauja ir klausinėja, jeigu kas neaišku. Žinoma, aktyviai dalyvauja ir mums gerai žinoma „besikabinančiųjų“ grupė, bet pastarieji savo elgesiu dėmesio nenusipelnė. Čia gyvena ir trobelėse, mūriniuose arba daugiabučiuose šiurena šeimos, senjorai, čerkutės bajorai ir čigonai. Jeigu troleibuse, vežančiame į Žemųjų gilumą, vešies kada lietuviškų pasakų knygą ir, ruošiantis tau išlipti, išgirsi pašonėj klausimą, kokią knygą skaitai, parodyk. Pasakyk, kad tai pasakos. Jeigu šiltą dieną būsi nemažai prisirengusi (-ęs) ir tau stovint stotelėje, balsas šalia pasiteiraus, ar tau nekaršta, taip pat nuoširdžiai ir atsakyk. Jeigu tau žingsniuojant Žemųjų gatve, praeis moteris, stumdama vežimėlį su vaiku, o už jos sėlins čigonės juodais tviskančiais apdarais ir atkišusios smakrus, įdėmiai žiūrės į vaikutį, nenustebk. Kai kurios tradicijos ir papročiai dar gyvi. O Žemieji Šančiai jiems laikytis ir konservuotis yra drėgniausia dirva.
