Kartą sėdėjom ant nepatogių kavinės kėdžių, didžiąją laiko dalį praleidžiančių lauke, pakankamai rimtais veidais, lyg būtume sutuoktiniai ir kalbėjome apie nieką. Vadinasi, buvo tyla? Ne, blogiau, juk sakiau, kad kalbėjome apie nieką.
Staiga paklausiau, ką ji mano apie nužiūrėjimą (atseit, blogo linkintį žvilgsnį). Besimokydama mediciną, ji išmoko bendrauti su visokio plauko iškrypėliais (ne paslaptis, jog nemaža dalis jų nešiojo ilgus plaukus), be to dažnai užsukdavo į Keistuolių teatrą. Atsiduso. O ką gali man atsakyti į tai, jog nuolat nužiūrinėji praeinančių moterų ir merginų sėdmenis, tolstančias suknelių, kelnių, sijonų, pėdkelnių, dar galai žino ko, priedangoje? Gražūs džinsai, juk..
Visi jūs, vyrai, kiaulės. Kriu? Tarstelėjau begrauždamas popierinį kavos puodelį, ant kurio dugno puikavosi šokolado likučių klodai.
Ji nesustojo. Skaudinate mus, pamatę norite nusitempti į lovą (o gal man vienam niekaip neišeina užmigti, nepagalvojai?), tačiau savo šnipus paslėpę, švariai nuskustais skruostais, kalbat gražiausius dalykus, kol pasiekiat savo. Nešat gėlių puokštes, kuriomis dengiat savo purvinas kanopas, neplaunat indų, neišnešat šiukšlių, nesiklausot, ką mes šnek…
Įsivaizdavau, kaip būtų gera turėti alaus šaltinį savo kambaryje.. Bėda ta, kad gyvenu bute.
Jos švelnų monologą nutraukė padavėja, atbildėjusi nešina sąskaita. Sumokėsi šį kartą, Pranai? Blizgina akim.
Vėliau sėdusi į autobusą nurūksta kažkur. Gal namo. Dar pastebiu, jog prisėdo prie garbaus amžiaus vyro, su kepuraite nuo saulės, ant kurios puikavosi užrašas „Bulls“.
Kurį laiką sėdėjau ant kirpyklos laiptų. Dviese, kol jis ištuštėjo ir likau vienas. Išsitraukęs užrašų knygelę – atmintinė sau : „Nedovanoti gėlių“, „Nesiskusti“ – geriau iškart parodysiu tikrąjį savo veidą.
