Sapnavau sapną. Kažkas sakys, jog tai neįmanoma, taip nebūna, bet juk tai tėra sapnas, o sapnų mes negalime kontroliuoti, valdyti, jie – jau nebe mūsų valioje. Dievas žmonėms leidžia daryti ką tik jie nori, tačiau sapnuose visi esame lygūs – bejėgiai.
Sapnavau, kad žmonės galvoja daugiau apie kitus, nei apie save. Tačiau tai niekam nepakenkė – apie tave pagalvoja kitas, tu apie kitą – lygiosios. Niekas nelieka pamirštas.
Sapnavau, jog žmonės nesimeldžia pinigų altoriui, supratę, kad troškulio nenumalšinsi popieriumi bei skaičių ženklais, jie pamiršo materialias negandas, nepriteklių, užmerkė plačias godumo akis.
Žmonės surado išmintį, kuri ilgą laiką verkė kampe, kol daugybę šimtmečių visi šokdino puikybę bei neapykantą. Nušluostę ašaras, atsiprašė ne tik jos, bet ir visų kitų, kad buvo akli, kurti ir bejausmiai.
Sumažėjo skyrybų – suprato, jog nuolatinėse paieškose, posūkiuose į kairę, pasiklysta jie patys, o nuklydusius gilyn į mišką, sudrasko vienišumo vilkai. Niekas nenori būti vienišas. Net ir vilkas. Štai todėl jie ir kaukia.
Nebeliko tuštybės ir purvino kūno, žemės gyventojai prisiminė paslaptį. Paslaptį, kuria gera gyventi, prisiminė, jog kiekvienas turi galimybę ją atskleisti, prisiminė, jog kiekvienas yra ypatingas.
Žmonės prarado baimės jausmą. Taip, kai kurie tebebijojo tamsos, savo nepilnavertiškumo kompleksų, tačiau pamiršo baimę kalbėti, reikšti mintis, nenusirenginėjant įrodyti savo vertę. Klausytis. Visi išsitraukė nematomus ausų kamštukus. Nebeliko neišsprendžiamų bėdų – juk tu nebe vienas.
Nebeliko klausimo, o kas man iš to? Nes net ir kažką gavęs, žmogus ilgai nesidžiaugia, pasiseiliojęs, patenkinęs savo vidinį gobšumą, greit pamiršta atlygį. O kai išgirsta žodžius – tu dosnus, tu sąžiningas, tavo žodis yra nenugriaunama siena, kažkas giliai sušyla. Ilgam.
Dingo ir patyčios, pikdžiugos juoko aidas sulūžo. Juokdamąsis iš kito, supranti, jog turi dar baisesnių silpnybių, kurias laikai po devyniais užraktais, kurias išdavus tektų iš gėdos išsikraustyti į Saturną.
Taip išnyko pavydas ir jo rūšys. Kaip dinozaurai. Kartais besikasinėdami savyje, žmonės rasdavo supelijusius jo kaulus, nežinodami kas tai. Smirdėjo baisiai.
Žmonės buvo laimingi, nes gyveno. Kiekvieną dieną sutiko su šypsena, o šypseną sutiko šypsena. Čia buvo gera gyventi, mažiau vartodami turėjome daugiau laiko kurti, mylėti, duoti, padėti. Daugiau laiko džiaugtis.
Mantvydai, jau laikas keltis.
Bet aš nenoriu..
