Bala nebuvo netyčiukė. Laiko tėkmė ardė vandentiekio vamzdžius, o vandens tėkmė ardė asfaltą. Skyles vamzdžiuose ir asfalte ne kartą lopė. Su vamzdžiais sekėsi geriau, o bala keitė savo kontūrus, aplink ją kaupėsi balutės. Bala virto balynu, sausuma traukėsi, kol vieną kartą atsakingi asmenys jos ėmėsi rimčiau išasfaltavo gana nemažą plotą. Deja duobes skalda skystai užpylė – visas asfaltuotas plotas įdubo. Jei būtų kur nors nuošaliau ir per du pirštus giliau būtų galima maudytis.
Mūsų gatvelė rami, daugiabučiai tik du. Prieš karą čia buvo daržai, sodai ir vienas kitas medinis namukas, sovietmečiu ėmė rastis silikatiniai mūrinukai. Visi panašūs, pagal privalomą tipinį projektą sumūryti. Gatvelė užsipildė, bet valdžia nusprendė, kad šaligatvių ji dar nenusipelnė. Ne Žaliakalnis gi. Kadangi automobilių eismas joje minimalus, čia pasivaikščioti išeina mamos su mažyliais ir šunų mylėtojai. Kai kurie iš pastarųjų paleidžia savo augintinius vienus atlikti jų gamtinių reikalų. Taip šeimininkams nereikia rinkti ką šie pridaro, susirenka privačių valdų savininkai, prie kurių vartelių atsiranda krūvelės. Na štai nuklydau į lankas, apeidama esminę Balą. O jos apeiti po lietaus tikrai neįmanoma. Net ir be vaikelio ar šunelio.
Prieš metus ėmiausi žygių. Negaliu skųstis, sureaguota buvo. Kelis kartus važiavo kelininkai mums padėti, kartą net su kažkokia unikalia technika. Rezultatas – visiškas vilties praradimas. Į paskutinį savo raštą valdžiai su meniškomis Balos nuotraukomis gavau atsakymą, kad dėl visko kalta lietaus kanalizacija, kurios neturime. Paprastos kanalizacijos šulinys, valiūkiškai dėvintis ant šono pakreiptą dangtį, dairėsi virš kelio dangos. Jis buvo aukščiau už visokias balas. Tai tiek istorijos.
Neseniai, grįždama iš darbo mūsų gatvelėje pamačiau netikėtas permainas – lopinėliais išpjautą asfaltą. Ėjau laiminga į namus, kol savo Balos nepriėjau. Jos dugne taip pat išpjovė lopinėlį. Ir užvirė mano kraujas. Dabar už gatvių remontą atsakingi balamutai turbūt nagus graužiasi, kad juos čia prikišo. Iki tol, susitaikiusi su lietaus kanalizacijos versija, kantriai laukiau geresnių laikų, tačiau išvydusi netikėtą bandymą sunkmečiu paskandinti Kauno biudžeto pinigėlius mūsų Baloje, pasidaviau pilietiškumo šišui – parašiau Merui. Dar tokias šiaip sau nuotraukas pridėjau, kad nebūtų nuobodu skaityti. Atsakymą gavau žaibiškai, ankstyvą rytą atėjusi darban. Prie jo taip pat buvo pridėta nuotrauka. Mero. Maloniai nustebau tokios greitos ir dalykiškos reakcijos nesitikėjau. Natūralu ėmiau tikėtis ne prastesnės reakcijos ir iš už balas atsakingų asmenų, kuriems gerb. Meras nurodė sutvarkyti, tai kas negerai, o po to atraportuoti tiek jam, tiek (!) man. Deja.. Ne visi tokie greiti kaip mano naujasis susirašinėjimo draugas. Aš jam net pakvietimą prisijungti prie Netlog‘o ir dalintis nuotraukomis pasiunčiau. Tiesa, ne vien jam, bet ir visiems, kurių e-adresai kabėjo mano e-pašto kontaktuose. Tokie dalykai atsitinka, kai ignoruojama informacija kompiuterio ekrane ir spragsint pelyte norima greičiau prašokti nepažįstamos svetainės registracijos žingsnius. Bet ne apie tai kalba. Miesto biudžeto valgytojai kelių fronte, pinigus įsisavino nesustabdomai – Next→Next→Next→OK (kaip aš Netlog‘o). Kitą dieną po Mero suteiktos vilties, jog bus paisoma proto, atvyko kelininkų komanda asfaltuoti duobę Duobėje. Mudu su vyru puolėme ją ginti. Darbininkai viską, ką jiems sakėme, suprato ir su mumis sutiko, bet ką jie gali? Tai tik pasikalbėjome. Su žmonėmis reikia šnekėtis, taip galima sužinoti daug įdomių dalykiukų. Mes sužinojome, kad dėl šiuolaikinio žmonių polinkio skųstis asfaltuojama po truputi prie kiekvieno namo, sužinojome, kad asfaltavimo kainos per metus nukrito dvigubai ir dar sužinojome, kad geriausia kreiptis į seniūną.
Vyras seniūnui paskambino iš darbo. Šis (seniūnas) pasirodė gudriai nemandagus – jiems kalbantis įjungė faksą ir padėjo ragelį. Vyro bendradarbis pasišaipė – „tai ką, ant trijų raidžių pasiuntė?“. Tada jau įsijungė mano brangiausiojo atvanga ir vaizduotė – dar kartą paskambino seniūnui pasidalinti tuo ką sugalvojo. O sugalvojo jis štai ką:
a) išmatuoti asfalto lopų, paklotų per paskutinius kelerius metus, plotą (visų jų kontūrai gerai matomi),
b) padauginti šiuos plotus iš kvadrato kainos (seniūnui pasigyrė, kad žino kokios jos buvo ir dabar yra),
c) viską susumuoti ir paskelbti, tiems kam įdomu (gal miesto valdžiai, gal žiniasklaidai, o gal praeiviams baltais dažais užrašius ant asfalto), kiek mūsų miestas čia palaidojo, tiksliau paskandino pinigų.
Seniūnui toks biznio planas nepatiko. Tuo labiau, kad vyras pasiteiravo nuo kurių metų už išlaidas atsakingas jis pats. Vakare grįžę iš darbo radome išpjautą ir paruoštą asfaltavimui visą Balą su balynu. Aišku apsidžiaugiau, bet pasijutau ir šiek tiek nejaukiai, lyg būtumę sukėlę vėją vien tik savo gerbūviui pagerinti. „Apsiraminau“ nors po lietaus naujoje dangoje yra naujų balučių, nors gatvės nuolydį padarė į kaimynų pusę ir ten kelkraštyje gausiai kaupiasi lietaus vanduo. Man pagailo tų, kuriuos priverčiau man nusileisti, jaučiau turinti būti dėkinga, išimties tvarka gavusi tai kas visiems priklauso.
Po savaitės man paskambino kažkuris iš gavusiųjų Mero nurodymus, paklausti ar esu patenkinta, ar man nereikia dar ir atsakymo raštu. Na kur jau čia – padėkojau. Kadangi mane užklupo viešoje vietoje, daug kalbėti susinepatoginau, bet šiokius tokius samprotavimus apie miesto gatvių tvarkymą išdėsčiau ir dar pridūriau, jog šitaip dirbant jokio miesto biudžeto neužteks.Dėl to, kad nevairuoju automobilio mano santykiai su gatvių danga artimi. Važiuodama dviračiu, nors ir su superiniais amortizatoriais suskaičiuoju visus nelygumus, visas duobutes, o lyjant eidama į darbą pėstute tikslą pasiekiu sušlapusi kojas arba maršrutas smarkiai pailgėja laviruojant tarp balų. Taigi, kitoje vietoje, kitomis sąlygomis būčiau pasakiusi:
a) Balos, t.y. duobės, kurias reikia užtaisyti ,geriausiai matomos po gero lietaus. Būtent tuomet reikia sužymėti vietas reikalaujančias tvarkymo;
b) Technikos pažanga mums padovanojo skaitmenines kameras, tai kodėl gi jomis nepasinaudoti, kodėl beveik nemokamai patikimai nesudokumentavus ku kas negerai;
c) Priiminėti darbus irgi reikia po lietaus. Čia Lietuva, čia lietūs lyja. Kaip įrodymai taip pat padėtų skaitmeninės nuotraukos. Juk nieko nekainuoja. O jei užeitų sausra galima dviračiu pasivažinėti. Akys ne viską pamato;
d) Būtina po metų vėl į tas pačias gatves gerai apžiūrėti, kad laisvos rinkos sąlygomis būtų galima pasirinkti padorius kelininkus. Kažin kodėl privačių įmonių, įsikūrusių buvusios Radijo gamyklos Draugystės gatvėje teritorijoje, savininkai sugebėjo išsireikalauti iš kelininkų europinės darbų kokybės, o miestiečiai – ne? Ir t.t. ir pan..
Dar daug visokių padrikų minčių klajoja mano galvoje, kai dardu, per asfalto lopų siūles. Įtariai mąstau, gal kelininkai ten užsikasė sau lobį – kasmet po duonos su sviestu kąsnį. Juk po žiemos šalnų tos siūlės išsižios ir vėl bus darbelio… Mačiau ir duobių, kurių užlyginta tik viena pusė arba kurių kraštus smalavo jau po asfaltavimo (ne prieš), nes kažkas paskundė. Pasaka be galo. Kadangi darosi nuobodu – baigiu.
