Ispanijos pilietinis karas siautėjo nuo 1936 iki 1939 metų. Tiek „respublikonai“ lojalistai, tiek „konservatyvieji“ sukilėliai vykdė sunkius karo nusikaltimus ir patys nuo jų nukentėjo.
Abi kariaujančios pusės buvo finansiškai ir karinėmis priemonėmis remiamos kitų valstybių: lojalistai sulaukė pagalbos iš Sovietų Sąjungos ir Meksikos, prie jų jungėsi ir savanoriai iš įvairių pasaulio valstybių. Sukilėlius tuo tarpu rėmė kitos tuo metu egzistavusios Europos diktatūros – nacistinė Vokietija bei fašistinė Italija. Vidiniai konfliktai lojalistų stovykloje (tai buvo 1930-tieji, ir Stalinas buvo Stalinu) dar padidino ir taip milžinišką aukų skaičių. Pilietiniam karas nualino Ispanijos žmones, daugybė žuvo mūšiuose, buvo nužudyti politiniais tikslais arba tapo karo nusikaltimų aukomis. Iš karo pelenų iškilo fašistinė diktatūra ir demokratinė Ispanijos pažanga buvo sustabdyta keliems dešimtmečiams.
Pilietinį Ispanijos karą galima laikyti pradžia įvykių, kuriuos dabar vadiname Antruoju Pasauliniu karu. Šio pilietinio karo metu naudoti ginklai ir taktikos bei patirtis vėliau pateko į kitus mūšių laukus visame pasaulyje. Tarptautinės bendruomenės abejingumas pilietinio karo košmarui Ispanijoje bei nereagavimas į Ispanijos piliečių kančias išliko ir kaip dabartinė tarptautinės politikos dvasia. Pasauliui prireikė kelių genocidų ir atominių bombų, kad realpolitik strategija būtų permąstyta.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Pilietinis karas Sirijoje prasidėjo 2011-tųjų pavasarį ir gana greitai paveikė kaimynines valstybes. Demonstracijos, kurios prasidėjo „Arabų pavasario“ metu greitai pavirto skerdynėmis ir Sirija tapo tikru mūšio lauku, kuriame iki šiol kovoja Bashar Al-Assad’o vyriausybės rėmėjai ir sukilėliai, priklausantys įvairioms politinėms grupėms. Sirijos piliečiai patekę į šią kryžminę ugnį, ieškoti prieglobsčio ir saugumo bėgo į kaimynines valstybes ar netgi į kitus žemynus. Vakarų šalys neatrodė susidomėjusios konfliktu, skirtingai nei Libijos atveju. Moralinės bei logistinės pagalbos (ir ne tik) sukilėliai sulaukė iš Turkijos, Saudo Arabijos, Jordanijos ir kitų valstybių. Kita vertus, Sirijos režimas yra remiamas Rusijos ir Irano. Opozicija pasirodė esanti nepajėgi atsverti Al-Assad’o pajėgų kaip buvo tikėtasi ir greitai šių dviejų stovyklų susidūrimai tapo vis žiauresni, o humanitarinė krizė aštrėjo ne dienomis, o valandomis.
Kolkas bet kokios pastangos suvaldyti padėtį ir paskelbti paliaubas buvo nesėkmingos. Jungtinių Tautų planas buvo atšauktas dėl nesutarimų kilusių Jungtinių Tautų Saugumo taryboje – trumpai tariant, Rusija ir Kinija versus Vakarų šalys. Tuo tarpu nesibaigianti kova jau padarė nepataisomą žalą Sirijos socialiniam gyvenimui ir kultūriniam paveldui. Abi pusės pradėjo naudoti cheminius ginklus bei vis radikalesnes strategijas. Siaubingos sužalotų žmonių nuotraukos greitai išplito Youtube ir kituose socialinės medijos tinklalapiuose. Karo palaikymui globaliu mastu sukurta propaganda greitai atskleidė pilietinio karo beprotybes: „širdžių valgytojai“, sukilėlių tarpusavio kovos, atakuojami civiliai kaimyninėse valstybėse ir t.t.
Istoriografijoje paplitusi mintis, kad „istorija kartojasi“. Mes taip suprantame istoriją tik todėl, kad istorijos pamokos mokykloje nėra tokios įdomios, kokios turėtų būti. Ispanijos civilinis karas buvo tik vienas iš siaubingų įvykių, kuriems tarptautinė bendruomenė nepasipriešino. Šiandien esame liudininkais kito civilinio konflikto Artimuosiuose Rytuose ir panašu, kad tarptautinė bendruomenė ir toliau abejingai stebės kaip griaunami žmonių gyvenimai bei kultūriškai turtingos šalies paveldas. Tarptautinės organizacijos yra priklausomos nuo įvarių politinių jėgų manevrų ir tokia sistema negali užtikrinti taikos. Istorija nesikartoja (ir neturėtų kartotis) – žmonija daro tas pačias klaidas.
