Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.
Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.
Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.
Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko rajone (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.
Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga.
Panašu, jog kampanija prieš w raidę lietuviškuose pasuose, deja, nesibaigs lietuvybės išsaugojimu. Tai – veikiau naujas įtampos židinys, kartinantis šiaip jau šiltus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Sunku pasakyti, ar tai daroma sąmoningai, tačiau aišku, kad nei viena iš konfliktuojančių šalių šioje situacijoje netaps nugalėtoja. Negana to, nesantaika tarp strateginių partnerių veikiausiai eilinį kartą pasitarnaus Kremliaus interesams.
Patyrinėjus istoriją nėra sunku įsitikinti, kad rusai „skaldyk ir valdyk“ politiką Lenkijos-Lietuvos atžvilgiu naudoja jau daugelį amžių. Dar prieš Abiejų Tautų Respublikos padalijimą rusai nuolat stengėsi tarpusavyje sukiršinti mūsų šalies didikus. Tokiu būdu buvo silpninamas abipusis piliečių tarpusavio pasitikėjimas bei, apskirtai, tikėjimas valstybe ir jos valdžia. Didelė, vieninga ir stipri ATR imperialistinių siekių neslepiančiam Maskvos elitui buvo tarsi skaudi rakštis.
Agresyviems kaimynams pagaliau suskaldžius ir pavergus mūsų valstybingumą, su tuo nuolankiai nesitaikstė nei lenkai, nei lietuviai. Didikai rengė nepaklusnumo akcijas, kurios keletą kartų išsivystė į stambius karinius sukilimus. Svarbiausias okupacinės rusų valdžios uždavinys buvo bet kokiomis sąlygomis bandyti suskaidyti ir lokalizuoti konflikto iniciatorių keliamą įtaką visai buvusiai ATR.
Naudodamiesi Vakarų Europoje suvešėjusio etninio nacionalizmo kultu, rusų valdžia ilgainiui sunaikino solidarumo jausmą tarp lenkų ir lietuvių tautų. Etninių lietuvių nacionalinis sąjūdis atmetė sulenkėjusių lietuvių didikų pretenzijas į tariamos ateities valstybės elito pozicijas. Tam džiaugsmingai pritarė balsai iš Maskvos, visais būdais skatindami pasibaisėjimą lietuvių kalbos polonizacijos procesais. Panašiai elgėsi ir naujieji lenkų nacionalistai, nuvertindami lietuvių įnašą į bendrą šalies istoriją.
Po Pirmojo pasaulinio karo, rusų imperijai itin susilpnėjus, jos pavergtoms tautoms atsivėrė galimybė atkurti prarastą valstybingumą. Deja, nacionalistinis susipriešinimas tarp buvusių bendražygių jau buvo peržengęs racionalaus proto ribas. Rusų džiaugsmui, abi naujai susikūrusios „etniškai švarios“ valstybės kibo viena kitai gerklėn. Tarpukario konfliktas davė stiprų impulsą iki šiol gajam tautinio nepakantumo stereotipų vajui. Didžiulės pasaulinės katastrofos horizonte lenkų ir lietuvių tautų solidarumo bei savisaugos jausmas tarsi išgaravo. Prisimenant Antrojo pasaulinio karo ir rusų komunistinės okupacijos dešimtmečių siaubą, nacionalistinė takoskyra ir susvetimėjimas abiems mūsų tautoms vos nekainavo gyvybės.
Po rusų imperijos kracho atkūrus nepriklausomybę bandyta iš naujo pozityviai peržvelgti Lenkijos ir Lietuvos santykius. Deja, kartas nuo karto iškildavo ir tebeiškyla tarpukario nacionalistų sukurti neigiami vaizdiniai, kartinantys ilgos abiejų tautų istorijos rehabilitaciją. Vis dėlto, gyvenimas praeities nuoskaudomis neprisideda prie šiltų, draugyste, bendrų vertybių bei abipusiu pasitikėjimo jausmu grįstų santykių atkūrimo. Net nereikšmingos pretenzijos į klausimus susijusius su etniškumu, kenkia abiejų šalių bandymams sutvirtinti strateginės partnerystės saitus. Vienintelė nugalėtoja lenkų-lietuvių konfliktų fone, kaip ir prieš šimtmetį, lieka ta pati Rusija.
Galiausiai, galima žvilgtelėti į dar keletą įdomų faktų apie lietuvių asmenvardžių ištakas. Nesuklysiu pasakęs, kad kone trečdalis save lietuviais laikančių tautiečių turi lenkiškos kilmės pavardes. Tad nereto lietuvio šeimos vardas turi arba sulietuvintą lenkišką kamieną arba priesagą. Beje, pernai Seimo įteisinta galimybe susilietuvinti pavardes atsisakant slaviškos priesagos pasinaudojo įtartinai mažai „lietuvybės“ sergėtojų.
Taigi darosi akivaizdu, jog apeliacija į tautos ar kalbos grynumo nuo lenkiškos įtakos išsaugojimą tėra miražas. O tokiu būdu auginima tarptautinė įtampa neatitinka nei mūsų, nei lenkų šalies interesų. Tad kviečiu visus nesileisti gundomiems Kremliaus vanagų propagandai, neaštrinti konfliktų su viena svarbiausių strateginių partnerių. Jei kas ir grasina tautiniam, o galbūt net valstybiniam Lietuvos identitetui – tai tikrai ne lenkai.
