Birželio 28 d. (antradienį) 17 val. galerijoje „Aukso pjūvis“ (adresas: Verslo lyderių centras (BLC), K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53, Kaunas) atidaroma Jovitos Aukštikalnytės ir Agnės Deveikytės-Liškauskienės tapybos paroda, kuria tęsiamas parodų ciklas „Duetai“ ir šį kartą pristatoma jaunosios kartos atstovių kūryba.
Jovita Aukštikalnytė ir Agnė Deveikytė-Liškauskienė nusprendė tapti tapytojomis, kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje imta garsiai šnekėti apie tapybos mirtį, kai vyresnioji menininkų karta tapybą iškeitė į naujas medijas, kai iki tol buvusi naujų stilių ir tendencijų pranašė atsidūrė ant išnykimo ribos.
Dar sunkiau tuometinius jauniausius tapytojus buvo galima išskirti, nes beveik nuo pat pradžių jie įsiliejo į bendrus projektus kartu su vyresniaisiais, taip tik dar labiau paskatindami kartų ir stilių persimaišymą.
Pirmuosius Nepriklausomoje Lietuvoje studijavusius tapytojus pavadinčiau naiviaisiais optimistais, tikinčiais tradicinės tapybos galia ir vengiančiais didelių eksperimentų. Dabartiniai trisdešimt penkiamečiai yra labai artimi savo mokytojams ir taip tarsi tęsiantys su labai nežymiomis transformacijomis jų tapybos tradiciją.
Taigi parodų ciklas „Duetai“ tarsi prasiplečia į mokytojų tapybos įsisavinimą jaunųjų menininkių kūryboje.
Jovitos Aukštikalnytės kūrybos pradžia susieta su „Paribio portretais“, tapytais psichiatrinėje ligoninėje. Tai buvo jos diplominis darbas, kurio temą dailininkė tęsė ir po studijų. Tiesa, dabar ši tema jau praėjęs etapas ir ribinių, proceso situacijų Jovita Aukštikalnytė ieško bevystančių gėlių ar medžių žiedų emocijoje.
Tokie meditatyvūs filosofiniai apmąstymai dažniausiai išsilieja monochromine spalva. Agnė Deveikytė-Liškauskienė taip pat toliau plėtoja diplominę meditatyvių apmąstymų apie besikeičiančias būsenas temą. Labiausiai ją domina gamta, aplinka, o konkrečiau – paviršiai: pievos, laukai, žemė ir emocija, reaguojant į jų kaitą – tai, kaip jie atrodo skirtingais metų laikais, kaip keičiasi jų spalvos, faktūros, kaip jie jungiasi.
Anot autorės – įdomi paties augalo filosofija. Abstraktūs, iš atskirų drobės dalių susiūti, sudygsniuoti, dažniausiai monochrominiai darbai – Agnės Deveikytės skiriamasis bruožas. Ji juos vadina horizontaliais lopais.
Taigi, abi menininkes vienija ribinių, proceso, virsmo situacijų fiksavimas. Ir tuo pat metu jos abi yra toli nuo tiesioginių realybės vaizdų, nepaisant to, kad fiksuojamas tam tikras gamtos proceso momentas ar net konkreti figūra (J. Aukštikalnytės rūpintojėlis). Jų paletė susiaurėjusi iki kelių monochrominių žemės spalvų – šviesiai ir tamsiai pilkos, gelsvos, rusvos, dar kelių pastelinių atspalvių.
Poezija, lyriškumas, meditacija, minimalizmas – žodžiai, tinkantys šių autorių tapybai. Jokių socialinių provokacijų, jokios politinės kritikos, jokio kišimosi į visuomeninį gyvenimą, o tik asmeniškas, subjektyvus jausmas.
Tapyba joms – tam tikra kalbos, minčių forma. Kai nepavyksta žodžiais išsakyti jausmo žvelgiant į pievą, gėlę, kai sunku paaiškinti, kas yra draugystė, atsidavimas, prisirišimas ar kitokia nuolatinė persekiojanti būsena, – tai yra nutapoma (Jovitos Aukštikalnytės „Visada tavo“, 2011). Kai nėra galimybių tapyti – braukoma grafitu (Jovitos Aukštikalnytės „Iš natūros“, 2011) ar dygsniuojama (Agnės Deveikytės Liškauskienės išsiuvinėti, susiūti, taip jos vadinami „Horizontalūs lopai“).
Pastaruoju metu autorės iš tiesų emociškai yra labai supanašėjusios. Bet pradžioje Jovita buvo itin energinga. Ji tapybos mokėsi iš ekspresyviojo Arūno Vaitkūno, kiekviename motyve randančio spalvų žaismo prasmę. Agnė – iš kur kas santūresnės Laimos Drazdauskaitės. Formaliai Agnė išliko savarankiškesnė stilistiškai lyginant su mokytoja Laima Drazdauskaite.
Jas vienijo nebent panaši rami, meditatyvi, nostalgiška ir reflektyvi būsena. Ta būsena Agnės Deveikytės darbuose virto visiška abstrakcija, ko Laimos Drazdauskaitės kūryboje beveik nėra.
Taigi šios dvi menininkės tęsdamos ir kartu nežymiai transformuodamos mokytojų tradiciją yra vienos tų, kurios palaiko tapybą kaip meno rūšį. Jos atrado sau artimą išraišką ir nuosekliai ją gvildena. XXI a. pasikeitęs meno ir vartotojo santykis, pasakantis, kad menas neturi būti naudingas, atveria duris įvairiausiam neįpareigojančiam menui, – taip pat ir lyriškai, sudvasintai tapybai, Agnės ir Jovitos pasauliui.
Jovitos Aukštikalnytės ir Agnės Deveikytės Liškauskienės kūrybos paroda galerijoje „Aukso pjūvis“ veiks iki rugpjūčio 1 d.
