KaunoZinios.lt archyvo nuotr.

…prie arbatos puodelio, kuriame dešimt kartų perpiešiamas Pasaulio veidas.

Tapybiškose miniatiūrose rašytoja Ona Jautakė retrospektyviai fiksuoja, rodos, visai nereikšmingą ir greito gyvenimo žmogui nepastebimą vyksmą gamtoje ir vidiniame pasaulyje. Ant namų akmens medituojanti, su šio pasaulio nuodėmingomis dulkėmis nesitaikstanti moteris supilkėjimui paleidžia užkeikimą: „aš būtinai būsiu žuvis kitame gyvenime… […] Nebijosiu vandens, apkalbų ir perkūnijos.“ („Aš būsiu žuvis…“). Tekstuose O. Jautakė egzistencinius apmąstymus ir išgyvenimus iliustruoja paraleliai su gamtos vaizdais, vienur švelniai, subtiliai, kitur ironiškai, skausmingu proveržiu. „Nutapiau savo pusšimtį metų. Sapnus ir kliedesius, svajones, išplautas lėkštes, išmazgotas grindis, nuravėtus daržus, mylėtus, nekęstus, skaudėtus ir skaudinusius, kvailybę ir išmintį. Viską viską, nes kaip galėčiau dar nemirusi pasakyti, kas mano gyvenime buvo svarbu ir kas ne?“ („Tapyba“). Nuogybių ir nuodėmių spektro čia nėra – juntamas savitas, įdėmaus skaitytojo kvapą užgniaužiantis alsavimas, kuriančioji gyvybė…

…Sąlyginai uždaryta dešimtyje miniatiūrių, tad jas galima traktuoti kaip užbaigtą kūrinį, nes skaičius 10 simbolizuoja tobulybę. Atskirus tekstus, veidrodinio mechanizmo principu atspindinčius matoma ir nematoma, laikina ir amžina, jungia Pasaulio medis. Centre veši bei trūnija OBELIS. Laukinė. Tarsi pirmapradis Rojaus Pažinimo medis, kurio vaisiai, „žali ir rūgštūs. Sutraukiantys giminę.“ („Laukinė obelis“), pašalui išėjus tampa gardūs tarsi išmintis. O gal sulaukėjusi iš vienišumo, kai nuolat graužia ilgesys nebesugrįžtančiųjų namo, į vaikystės bityną, pas TĖVĄ ir MOTINĄ. Sugrįžtančiųjų išgerti puodelį arbatos, kuriame vietoj citrinos „debesys lekia be garso dangum. Greiti kaip gyvenimai.“ („Puodelis arbatos“). Pražydę ar baltai nužilę. Nulenkę galvas AMŽINYBEI, prieš lietų klausydamiesi ŽEMĖS fleitos, nežinia ką pranašaujančios. Miniatiūras sieja ir tas pats kontempliuojantis subjektas, moteriškas žvilgsnis, intuicija.

Egzistenciniai apmąstymai, įvilkti į poetinį žodžių modelį, sušvelnina būties trapumo ir laiko erozijos pajautą, savęs ir gyvenimo prasmės ieškojimų skausmingumą. Įstrigus vartuose tarp ŠIAPUS ir ANAPUS, konstatuojama: „pasaulis dar neužbaigtas, ir mes kartu su Dievu dalyvaujame jo kūryboje.“ („Geležis ir žolė“). Taigi ant Motinos sidabrinio debesėlio, Kalėdoms patiestos staltiesės, gyvenimo drobėje, pašventintoje erdvėje vyksta perkūra. Giluminiai sopėjimai įgauna metaforų ir simbolių kūnus. Taip priešinamasi absoliučiam „aš“ išnykimui, kai net glušam aišku, kad po mirties žmogaus siela atsiduria bimbalo… Ne „Užaugsiu į žuvį.“, nes, būdamas dulke, suvoki, jog bet kurio mirtingo pranašo laukia tas pats galas – akistata su Dievu Teismo dieną. Mirtis metafizinė. Būtinai atgimsi žolėje, astruose, debesėliu, dusia, žuvimi… Tik nežinia koks vienintelis žodis gali tapti tavo buvusio buvimo liudytoju.

Fragmentai didesni už namo sieną. Trimatėje erdvėje piešiamas mitopoetinis pasaulėvaizdis. Horizontalioje plokštumoje – tėvų namai, vaikystės bitininkystė ir pasaulis su dylančiu gyvenimu. Motina – namų dvasia. Tėvas – klajojantis palaidūnas, berankiojantis įrankius bitynui dauginti, motinėlei auginti. Kita vertus, tranas, nes jį reikia prižiūrėti. Motina – gyvybė, tąsa. Jai priklauso dangaus sfera, aukštybės. Tėvas, įvietintas žemėje: „Sniego staltiesė, patiesta ant laukų Kalėdoms, iki šiol man primena Motinos debesėlį. / Raudonas klevo lapas – merdėjantį Tėvą.“ („Motinos debesėlis“). Mirties erdvėn veržiasi tik vabalas. Gyvenimas – nuolatinė kelionė, nešiojimas savęs po svietą kaip savą-svetimą, pažįstamą-nepažįstamą. Nešiojimas tėvų ir protėvių dvasios, tekėjimas tapatybės šaltiniu.

Subjektas nerimsta tarp dviejų polių – būties ir nebūties, ieško atsakymų, iš kur viskas atsiranda, kur ir kodėl pradingsta, kaip tai vyksta… Kaip nepavirsti į dulkę, čia ir dabar rymančią prie nuvalytos gyvenimo drobės ir nieko nedarančią tobulybės vardan? Visai ne glušiškai bandoma prakalbinti būtį, pažinti ir pačiupinėti tikrumą, atrasti, perkurti santykius su savimi, kitais ir pasauliu. Klausiant, filosofuojant skverbdamasi į paslapčių gelmes, realybė dekonstruojama gyvais, dinamiškais vaizdais, pilnais garsų ir kvapų. Ant balto-rudo fono sužėri spalvos it iš vaivorykštės vitražo.

Rodos, nieko nauja. Tie patys achetipai, reprezentuojantys žemiškąjį ir dangiškąjį pasaulius, šventame amžinybės lauke žiojėjantį žmogaus egzistencijos tragizmą… Bet pasakyk tu man taip, kad patikėčiau, kad pamatyčiau visa tai savyje, kad pabustų tas žvėriškas troškimas pažinti nepažinų. Kad pasaulis išnirtų iš puodelio tarsi džinas.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: