Pirmojo leidimo viršelis © Wikimedia Commons nuotr.

Nežinau, apie ką daugiau buvo diskutuota Lietuvoje: apie Luhrmanno filmą, kuriame vaidina taip Oskaro niekad ir negavęs Leonardas ar apie genialiąją Fitzgerald‘o knygą, kurioje aprašomas visas „Džiazo amžiaus“ spindesys ir skurdas?

Filmą, be abejo, yra lengviau pažiūrėti nei perskaityti knygą, kuri yra laikoma vienu svarbiausių anglų kalbos ir literatūros šedevrų. Tačiau mano patarimas būtų pažiūrėjus filmą nesusidaryti jokios išankstinės nuomonės apie knygą. Patys rimčiausi šios knygos gerbėjai spjaudosi ir raukosi pamatę, kas ekrane liko iš literatūriškai lyriškos Getsbio tragedijos. Tikiu, kad nemažai žmonių žiūrėjo glamūru perpildytą ir neįtikinančia Toby Maquire‘o vaidyba pasižymintį filmą, tačiau kas be Amerikos literatūros studentų skaitė knygą?

Jei „Didįjį Getsbį“ reikėtų apibūdinti labai primityviai – tai yra istorija apie meilę. Jei šiek tiek sudėtingiau – tai istorija apie meilę, pinigus, tuštybę ir atsakomybės stoką. Na, o jei apie Getsbį kalbėti visiškai rimtai – tai yra knyga apie savasties paieškas chaoso apimtame pasaulyje. Labai lengva pagalvoti, kad skaitote knygą apie privilegijuotą turtuolių gyvenimą XX amžiaus pradžios Amerikoje. Dar lengviau yra pagalvoti, kad skaitote apie dramatizuotą ir tragiškai pasibaigsiantį meilės trikampį. Tačiau šios temos neatspindi „Didžiojo Getsbio“ istorijos gylio. Iš tiesų, ši knyga skaitytojo klausia gana sudėtingų egzistencinių klausimų. Kaip sukuriama ir iš kur atsiranda tapatybė ir savęs suvokimas? Kaip individas „sukuria save“? Kaip susidoroti su chaotiškomis aplinkybėmis gyvenime, kai pajaučiame, kad nuo mūsų niekas nebepriklauso? Kaip tapti „sėkmingu žmogumi“?

Fitzgerald‘as skaitytojui nepateikia jokių lengvų atsakymų į šiuos klausimus. Mums patiems belieka nuspręsti, ar gailime Getsbio ar žavimės jo užsispyrimu. Kam šioje istorijoje reikalingas Nikas, kurio pasakojimu mes (ne)pasitikime? Kodėl Deisės baimė likti už savojo socialinio rato ribų yra stipresnė už jos meilę Getsbiui?

Taigi, pats knygos siužetas gali atrodyti gana paprastai, tačiau istorijos esmė yra labai stipri: galiausiai pamatome, kad Getsbis gyvena iliuzijomis paremtą gyvenimą, pamažu pradedame nujausti, kad nutiks kažkas negero, įtampa kaupiasi kiekviename puslapyje, kol pabaigoje suprantame, kad pats Getsbio herojus yra tik iliuzija, kuriai nelemta tapti realybe.

Jei pasitikite savo anglų kalbos žiniomis, rekomenduoju knygą skaityti angliškai ir tik angliškai. Tik tada atsiskleis tikrasis Fitzgerald‘o literatūrinis stilius, už kurį „Didysis Getsbis“ ir yra labiausiai vertinamas.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: