Kaunas turi unikalią šalyje transporto priemonę, kuri bemaž nepakito nuo tarpukario. Tai – funikulierius. XX a. trečiajame dešimtmetyje miestas intensyviai plėtėsi Žaliakalnyje, Aleksote, juose vis daugėjo gyventojų. Kadangi šie rajonai yra aukštutinėje miesto dalyje, o daugelis tuomečių šių rajonų gyventojų mokėsi, dirbo ar pramogavo miesto centre (Senamiestyje, Naujamiestyje), tad patogus susisiekimas su miesto centru tapo kasdienine būtinybe. Autobusų eismas tuomet dar buvo menkai išvystytas, privačius automobilius teturėjo vienetai, o kasdien stačiais laiptais kopti daug kam buvo tiesiog fiziškai sunku. Tad miesto valdžia spręsdama šią problemą nutarė įrengti elektrinius keltuvus.
Pirmieji funikulieriaus sulaukė Žaliakalnio gyventojai. Dar 1927 m. miesto taryba nutarė jį įrengti tarp Aušros g. ir tuometinės Kalnų g. (dab. V. Putvinskio). Statyti keltuvui konkursą laimėjo vokiečių įmonė „Curt Rudolph“, o elektrinę įrangą tiekė kita vokiečių firma AEG. 1931 m. rugpjūtį Žaliakalnio funikulierius pradėjo veikti. Pradžioje buvo įrengtas tik vienas keleivinis vagonėlis, o kitas buvo atsvaros vagonas, prikrautas akmenų. Kadangi funikulierius sulaukė didelio populiarumo, 1932 m. buvo nuspręsta šį akmenų prikrautą vagoną pakeisti keleiviniu. Keleivių patogumui apatinėje stotelėje 1933 m. įrengta pastogė. Kadangi funikulierius davė pelno (iš pradžių to miesto valdžia nesitikėjo) ir aptarnavo nemažus srautus gyventojų, jame 1937 m. buvo įrengti didesni vagonai. Šio funikulieriaus reikšmė turėjo išaugti greta pastačius paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią (iki 1940 m. nespėta pabaigti).
Aleksotas taip pat sparčiai augo, jame veikė tokie svarbūs visuomeniniai objektai kaip VDU Fizikos-chemijos institutas, Lituanistikos institutas, Kauno oro uostas. Tad spręsdama susisiekimo su šiuo Kauno rajonu problemą, miesto savivaldybė 1933 m. paskelbė funikulieriaus statybos konkursą, kurį laimėjo šveicarų įmonė „Theodor Bell“. Iš jos buvo nupirkta techninė funikulieriaus įranga, o kiti darbai buvo atlikti lietuvių specialistų. 1935 m. gruodį keltuvas buvo oficialiai atidarytas. Aleksoto funikulierius įrengtas šiek tiek moderniau negu pirmasis Žaliakalnyje.
Dėl įdomumo galima paminėti, jog ketvirtajame dešimtmetyje funikulieriaus vienkartinis bilietas suaugusiems kainavo 10 ct, o moksleiviams ir studentams – 5 ct. Nuo 1935 m. bilietas aukštyn kainuodavo 10 ct, o žemyn – 5 ct. Taip pat buvo įvesti abonentiniai bilietai (keltis 20 kartų). Funikulieriumi nemokamai galėjo keltis karo invalidai, uniformuoti Kauno policininkai bei burmistro leidimus turintys savivaldybės darbuotojai.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo planų statyti dar pora keltuvų Žaliakalnyje – iš K. Donelaičio į Radastų g. bei iš E.Ožeškienės g. į Italijos g. (dab. A. Mackevičiaus). Tačiau 1939 m. kilus Antrajam pasauliniam karui buvo apsunkintas reikiamų mechanizmų gavimas ir iki Nepriklausomybės praradimo (1940 m. birželį) jie nebuvo pastatyti. O vėliau sovietinė valdžia statyti Kaune daugiau funikulierių nepanoro.
Šiandien Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai yra paskelbti technikos paminklais ir turi saugomų objektų statusą. Nūdieną jie svarbaus susisiekimo vaidmens jau nevaidina, tačiau yra smagi nostalgiška atrakcija, tarpukario laikus menantis reliktas.
Mindaugas Balkus
