Vienas paskutiniųjų ryškesnių tarpukario pastatų – Taupomųjų kasų rūmai (dabar Kauno miesto savivaldybė)
XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio sandūroje Kauno visuomeninių pastatų architektūroje buvo jaučiami ryškūs architektūrinių stilių pokyčiai. Architektūra jau išsivadavo iš istorinių reminiscencinių stilių įtakos (neoklasicizmas, neobarokas ir kt.), ją ėmė veikti iš Vakarų Europos plūstančios modernistinės architektūros srovės (pvz., vokiškoji Bauhauzo mokykla), propagavusios racionalizmą, funkcionalizmą. Pastatų formos ėmė paprastėti, plito abstrahuoti dekoro elementai.
Ketvirtajame dešimtmetyje tebekūrė vyresniosios kartos architektai – Mykolas Songaila, Vladimiras Dubeneckis, Edmundas Frykas, Feliksas Vizbaras, tačiau greta jų iškilo jaunoji architektų generacija – Vytautas Ladsbergis-Žemkalnis, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Arnas Funkas ir kt. Pastarieji buvo persiėmę naujomis vakarietiškomis architektūros idėjomis (daugelis buvo studijavę Vakarų Europoje), savitai jas interpretavo ir pritaikydavo savo kūryboje. Tad didžioji dalis originaliųjų, modernistinių ketvirtojo dešimtmečio pastatų ir buvo sukurti šios naujosios kartos architektų.
Vienu pirmųjų modernistinių statinių Kaune galima laikyti Felikso Vizbaro projektuotą Centrinio pašto pastatą (statytas 1930-1931 m.), kurio interjero dekoras pasižymi liaudiškų medžio drožinių imitacijomis. 1932-1933 m. Laisvės al. iškilę „Pažangos“ rūmai (inž. F. Vizbaras) (dab. VDU Menų fakultetas) fasade turi ryškių art deco bruožų. 1931-1934 m. Laisvės al. ir Daukanto g. kampe pastatyti „Pienocentro“ rūmai (archit. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) (dab. KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas) pasižymi apibendrintu tūriu, išlaikytomis proporcijomis bei harmoningu fasado elementų ritmu. 1933-1936 m. greta Ąžuolyno pastatytas Tyrimų laboratorijos pastatas (archit. V. Landsbergis-Žemkalnis) (dab. KTU Cheminės technologijos fakultetas), pasižymi vykusiu funkcionalizmo idėjų pritaikymu, novatoriškas savo konstrukciniais sprendimais (inž. A. Rozenbliumas). 1930-1936 m. pastatytas monumentalus Vytauto Didžiojo muziejus (archit. V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Kriščiukaitis), kuriame dera akademiniai kanonai ir modernizmo tendencijos. 1935-1937 m. iškilo Karininkų ramovės pastatas (archit. S. Kudokas), kuris pasižymi solidžiu, monumentaliu fasadu bei tautinių motyvų kupinu interjero dekoru. 1937-1938 m. K. Donelaičio g. iškilę Pramonės, prekybos ir amatų rūmai (archit. V. Landsbergis-Žemkalnis) (dab. Kauno apskrities viešosios bibliotekos filialas) pasižymi modernizmo sąsajomis su tradiciškumu. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Kaune atsirado keletas griežtų geometrinių formų funkcionalistinės architektūros pastatų – 1939 m. Vytauto pr. pastatyti Darbo rūmai (archit. A. Lukošaitis, A. Novickis) (dab. Kauno kultūros rūmai) bei 1940 m. Laisvės al. baigtos Taupomosios kasos (dab. Kauno miesto savivaldybė), projektuotos architektų Arno Funko, Broniaus Elsbergo bei Adolfo Lukošaičio.
Ketvirtajame dešimtmetyje buvo pastatyta ir keletas stambių visuomeninių pastatų kompleksų. 1930-1933 m. iškilo Jono Jasiukaičio projektuoti Veterinarijos ir bakteriologijos instituto rūmai (dab. Veterinarijos akademijos centriniai rūmai), pasižymintys supaprastintomis klasicistinėmis formomis. Žaliakalnyje 1933-1934 m. pastatyti Kūno kultūros rūmai (dab. Lietuvos kūno kultūros akademija), suprojektuoti V. Landsbergio-Žemkalnio. 1936-1940 m. greta VII forto iškilo Universitetinių klinikų kompleksas (archit. Urbain Cassan, Eli Ouchanoff).
1930-1940 m. laikotarpiu Kaune pastatyta keletas architektūriškai vertingų mokyklų. 1931 m. Aušros ir Žemaičių g. kampe iškilo J. Jablonskio pradinė m-kla (dab. gimnazija) (inž. Antanas Jokimas), 1934 m. pastatyta J. Damijonaičio pradinė mokykla Aleksote (arch. S. Kudokas) (1944 m. vokiečių susprogdinta), 1940 m. iškilo S. Nėries pradinė mokykla (dab. vidurinė m-kla) (archit. Feliksas Bielinskis), 1937 m. ant Aukštųjų Šančių šlaito pastatyta Šančių gimnazija (dab. Vaižganto vidurinė m-kla) (archit. S. Kudokas).
1940 m. prasidėjusi sovietinė Lietuvos okupacija nutraukė Kauno architektūrinį modernėjimą, o Antrojo pasaulinio karo metu daugelis talentingų architektų (S. Kudokas, V. Landsbergis-Žemkalnis (1959 m. sugrįžo), K. Reisonas, F. Vizbaras, A. Funkas ir kt.) emigravo į Vakarus.
Mindaugas Balkus
