Šiame straipsnyje pristatome didžiausios Lietuvoje atsinaujinančius išteklius naudojančios elektrinės – Kauno hidroelektrinės statybos istoriją. Bene pirmasis sumanymą statyti hidroelektrinę ant Nemuno ties Petrašiūnais 1929 m. pateikė Nepriklausomybės akto signataras inžinierius Jonas Smilgevičius, tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo imtasi realių veiksmų hidroelektrinei statyti. Vienas iš ryškiausių tuometinės sovietinės Lietuvos valdžios ūkinių siekių buvo krašto industrializacija bei elektrifikacija, tad naujos hidroelektrinės statybos ties Kaunu klausimas buvo itin opus ir eskaluojamas.
1948-1951 m. buvo parengta Nemuno hidroresursų schema, pagal kurią planuota ant šios upės pastatyti 7 hidroelektrines. Kauniškė turėjo būti pirmoji. Šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėti paruošiamieji darbai elektrinei statyti, atlikta gausybė įvairaus pobūdžio vietovės tyrimų. Kauno elektrinės įrangą projektuoti buvo pavesta Maskvos ir Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) institutams, projektavime taip pat dalyvavo ir Kauno Politechnikos institutas. Įrengimus gamino Leningrado, Charkovo, Sverdlovsko (dab. Jekaterinburgas) gamyklos. Kadangi laukė ilgos ir grandiozinės statybos, jų darbininkams ir inžinieriams Petrašiūnuose pradėtas statyti daugiabučių miestelis.
Kauno hidroelektrinės statytojų laukė gigantiški inžineriniai darbai: elektrinės vietoje ir jos apylinkėse reikėjo iškasti apie 5 mln. m3 grunto, supilti 3,5 mln. m3 žemių, pakloti 252000 m3 betono ir gelžbetonio (tam netoliese buvo įrengta speciali betono gamykla). Didžiausia statybininkų užduotis buvo iškasti keliolikos metrų gylio daubą itin kietame grunte (priemolyje), išbetonuoti gigantiškus elektrinės pamatus bei sumontuoti visą užtvankos gelžbetoninį masyvą. Grunto kasimo darbai pradėti 1955 m. rudenį, betonuoti pamatus imtasi 1957 m. spalį, o 1959 m. liepą, jau pastačius hidroelektrinės užtvanką, buvo patvenkta senoji Nemuno vaga ir upė išsiliejo ties Pažaisliu. Hidroelektrinės statyboms vadovavo N. Luchnevas bei vyriausiasis inžinierius S. Lešvinas, šiose statybose pasižymėjo jaunas inžinierius, o vėliau žymus Lietuvos politikas, prezidentas Algirdas Brazauskas.
Trumpai paminint technines Kauno hidroelektrinės charakteristikas, pažymėtina, jog dešiniajame Nemuno krante greta elektrinės buvo įrengta 110 kV atvira skirstykla, kuri orinėmis linijomis tiekė elektrą į įvairius Lietuvos miestus. Elektrinėje buvo sumontuoti Sverdlovske pagaminti 22500 kW galios generatoriai. Iš viso elektrinėje buvo pastatyti 4 hidroagregatai, kurių pirmasis (pagal numeraciją 4) įjungtas 1959 m. lapkritį (visi keturi agregatai buvo įjungti iki 1960 m. balandžio). Bendra projektinė Kauno hidroelektrinės galia siekė 90000 kW (vėliau padidinta iki 100000 kW). Elektrinėje pagaminamos elektros kiekis priklauso nuo upės vandeningumo, kuris yra didžiausias pavasarį ir mažiausias vasarą.
Septintojo dešimtmečio pradžioje baigta statyti Kauno hidroelektrinė gali būti vertinama nevienareikšmiškai. Savo laiku šios statybos buvo itin išpopuliarinta socialistinės santvarkos ūkinių pasiekimų iliustracija, vienos pirmųjų Lietuvoje didžiulių mechanizuotų statybų. Septintajame dešimtmetyje Kauno hidroelektrinė tiekė net apie 30 % Lietuvoje pagamintos elektros energijos (nūdieną tik apie 2%). Pastačius hidroelektrinę Kaunas išsivadavo nuo didelių pavasarinių potvynių pavojaus, nes ji įgalino reguliuoti vandens kiekį Nemune. Patvenkus Nemuną susidarė 63,5 km2 ploto vandens telkinys, vadinamas Kauno mariomis, kurio pakrantės yra daugelio kauniečių mėgstama rekreacinė erdvė, tačiau kita vertus, šios marios suformuotos iškėlus dešimtis kaimų, daugelis žmonių prarado gimtas vietas, nutrūko tų vietovių tradicinis kaimo bendruomenės tęstinumas, be to, marioms užliejus laukus ir pievas pakito vietovės kraštovaizdis bei gamtinė-biologinė aplinka.
Mindaugas Balkus
