Pramoninis Petrašiūnų peizažas.
Kauno istorijos straipsnių rubrikoje pradedame trumpą 5 straipsnių seriją, pristatančią įvairius Kauno rajonus, prijungtus ir urbanizuotus sovietmečiu. Šį kartą skaitytojus supažindinsime su Petrašiūnais – Kauno miesto rajonu, esančiu pietrytinėje miesto dalyje, plytinčiu greta VI forto, Pažaislio, Nemuno bei Kauno marių. Petrašiūnai iki II-ojo pasaulinio karo buvo Pažaislio (vėliau Petrašiūnų) valsčiaus gyvenvietė, per kurią ėjo svarbus kelias į Vilnių. Kauno ir Petrašiūnų tamprūs ryšiai išryškėjo dar tarpukariu, kai čia iškilo pagrindinė miesto elektrinė (1930 m.), kūrėsi pramonės įmonės (popieriaus, plytų, metalo fabrikai ir kt.). Per Antrąjį pasaulinį karą didžiuma Petrašiūnų pramonės objektų buvo besitraukiančios vokiečių kariuomenės išgrobstyti arba sunaikinti.
1946 m. Petrašiūnai buvo prijungti prie Kauno. Sovietų valdžia po karo ėmėsi atstatyti ir išplėsti buvusias pramonės įmones, kurti naujas. Rajone sovietmečiu veikė J. Janonio vardo popieriaus fabrikas, plytų gamyklą „Bitukas“, Kauno ketaus liejykla „Centrolitas“, metalo dirbinių fabrikas „Nemunas“, medžio apdirbimo kombinatas bei kitos pramonės įmonės. Taip Petrašiūnų urbanistinis veidas buvo paženklintas įmonių kaminais, masyviais gamybiniais korpusais bei daugybe geležinkelio atšakų.
Kai šeštojo dešimtmečio viduryje buvo pradėta statyti Kauno hidroelektrinė, Petrašiūnams prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Grandiozinėms elektrinės statyboms buvo sutelktos milžiniškos statybininkų ir įvairių techninių specialistų pajėgos, jų apgyvendinimui Petrašiūnuose 1956 m. buvo pradėtas kurti hidroelektrinės statytojų miestelis. Energetikų, Ekskavatorininkų, Betonuotojų, Armatūrininkų bei kitose gatvėse stovintys daugiau negu 50 metų skaičiuojantys daugiabučiai yra tų gigantiškų statybų bei jų dalyvių liudininkai.
Viena žymiausių rajono vietų, priglaudusi amžinam poilsiui daugelį kauniečių, yra Petrašiūnų kapinės. Įkurtos dar 1939-1940 metais jos buvo pagrindinėmis miesto kapinėmis iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Yra žinoma, jog dar 1941 m. gegužę ir birželį jose ar jų prieigose vyko vienos pirmųjų sovietinio režimo oponentų, politinių kalinių žudynės. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje panaikinus kapines Vytauto pr. (dabartinis Ramybės parkas) nemaža dalis mirusiųjų palaikų buvo perkelta į Petrašiūnų kapines. Jose ilsisi daugelis žymių XX a. Lietuvos asmenybių: kalbininkai Jonas Jablonskis, Kazimieras Jaunius, dailininkas Antanas Zmuidzinavičius, dramaturgas Juozas Grušas, archeologė Marija Gimbutienė, poetas Bernardas Brazdžionis ir daugelis kitų. Nūdieną Petrašiūnų kapinės yra laikomos prestižinėmis Kauno kapinėmis, kuriose laidojami tik iškilūs, nusipelnę miestui ar valstybei žmonės.
Petrašiūnuose dar tarpukariu veikė pradinė mokykla, kuri 1944 m. buvo reorganizuota į progimnaziją, o dar po penkerių metų tapo vidurine. 1985 m. tuometė 15-oji Kauno vidurinė mokykla (dab. Kauno Petrašiūnų vidurinė mokykla) persikėlė į naują pastatą dabartinėje M. Gimbutienės g. Sovietmečiu rajone įsikūrė ir keletas specialiųjų švietimo įstaigų: Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto Kauno filialas (dabar jo pastate veikia Kauno Humanitarinė pradinė mokykla, T. Masiulio g. 10), iki šiol veikianti Kauno statybininkų mokykla (R. Kalantos g. 80).
Petrašiūnai yra vienas iš tų miesto rajonų, kurie dabartinį savo veidą įgijo sovietmečiu. Šis rajonas Kauno miesto kontekste nepasižymi nei unikalia ar vertinga architektūra, nei vaizdingu kraštovaizdžiu (neskaitant jo prieigose esančio Pažaislio su žymiuoju vienuolynu). Petrašiūnų urbanistinė erdvė ryškiai paveikta industrijos, gatvių tinklas pritaikytas prie pramonės poreikių, rajone iš esmės vyrauja viena pagrindinė gatvė, beveik nesusiklostęs šoninių gatvių tinklas. Petrašiūnai yra nykokas pramoninis rajonas, nepasižymintis kokiais nors traukos centrais, tačiau turįs gražią kaimynystę – Pažaislį bei Kauno marių apylinkes.
Mindaugas Balkus
