Taip šiandien atrodo XVII a. I pusėje statytas Kauno gynybinės sienos fragmentas su bokštu (vad. Malūnininko)
Šį kartą skaitytojus supažindinsime su vienu skaudžiausių senosios Kauno istorijos epizodų. XVII a. viduryje Abiejų Tautų Respubliką (Lietuvą ir Lenkiją) užgriuvo net trys nelaimės – sukilę Ukrainos kazokai bei įsiveržusios Maskvos ir Švedijos kariuomenės. Šie totalūs sukrėtimai neaplenkė ir Kauno, kuris nebuvo patyręs ryškesnių priešo puolimų nuo pat XV a. pradžios.
Nors Kauną XVII a. viduryje juosė gynybinė siena (nežinia ar visiškai užbaigta), tačiau veikiausiai mieste nebuvo organizuojama jokia ženklesnė gynyba. ATR karinė vadovybė taip pat nepasinaudojo strategine Kauno reikšme ginant kraštą nuo okupantų ir kone paliko miestą likimo valiai. Iš Kauno bijodami karo baisumų skubiai traukėsi miestiečiai, tuo tarpu įvairūs svieto perėjūnai bandė plėšti tuščius miestiečių namus.
1655 metų rugpjūčio 18 d. Maskvos pajėgos įsiveržė į Kauną, jį apiplėšė ir nusiaubė. Tų metų rudenį kelias dienas Kaune siautėjo švedų daliniai, tačiau neilgai trukus jie buvo išvyti maskvėnų. ATR užėmus rusams caras Aleksejus Michailovičius pasiskelbė LDK didžiuoju kunigaikščiu ir iš gyventojų siekė prievarta išgauti ištikimybės priesaikas ir taip palenkti kraštą savo valiai.
Tų laikų kariai dažniausiai būdavo samdiniai, kuriems neretai būdavo nesvarbu už ką kovoti, jiems rūpėdavo tik žadėtas atlygis (kuris kartais vėluodavo). Kareiviai nepraleisdavo progos kuo daugiau prisiplėšti, terorizuoti ir prievartauti beginklius žmones. Tada tai iškentė ir kauniečiai. Štai amžininkas Stanislovas Medekša aprašė, jog buvo nusiaubtos bemaž visos Kauno bažnyčios ir vienuolynai, išvartyti altoriai, net numirėliai buvo išmėtyti iš požemiuose esančių karstų. Miesto gatvėse po nusiaubimo gulėjo įrantys ir dvokiantys lavonai, buvo sugriauti ar sudeginti daugelis miesto pastatų.
1655 m. gruodį buvo sudaryta vadinamoji Kėdainių unija, pagal kurią švedų užimta ATR dalis (vakarinė) atsidūrė Švedijos karaliaus valdžioje. Tačiau jau po pusmečio įvykus sukilimui, lietuviai nusikratė švedais ir vakarinėje Lietuvos dalyje (Žemaitijoje) atkūrė ATR valdžią. Nevėžio upė ties Kaunu tapo riba, skyrusi Maskvos okupuotą bei „laisvąją“ ATR dalis. Ten telkėsi mobilizuota ATR bajorų pašauktinė bei reguliarioji (samdoma) kariuomenės, kovojusios su švedais ir rusais. Kauno, išsidėsčiusio strategiškai svarbioje padėtyje (upių santaka, prekybos keliai, pilis), kontrolė buvo itin svarbi, norint įtvirtinti savo dominavimą Vidurio Lietuvos regione. To siekdami maskvėnai sustiprino Kauno pilį, aplink ją iškasė apkasus, taip paversdami ją savo tvirtove. Iš pilies jie rengė grobiamuosius žygius į Kauno apylinkes.
Nuo 1658 metų prasidėjo vis ryžtingesni lietuvių žingsniai siekiant išvaduoti Kauną. Nuolat vykdavo ATR pašauktinės bei reguliariosios kariuomenės kovos su rusų pajėgomis, tačiau lemiamos persvaros neįgyta. Be to, iki 1660 m. vykę ATR karai su Švedija trukdė sutelkti visas pajėgas rusams iš krašto išstumti. Tačiau 1660 m. pasirašius Olyvos taikos sutartį su švedais, lietuviai jau galėjo susitelkti kovai su rusais. Išbuvęs okupantų rankose daugiau kaip šešerius metus Kaunas buvo išvaduotas 1661 m. gruodžio 26 d. Miestas buvo itin nualintas, tad valdovas Jonas Kazimieras Vaza 10 metų laikotarpiui atleido miestiečius nuo rinkliavų, mokesčių ir muitų. Tad XVII a. vidurio sukrėtimai tapo vieni ryškiausių Kauno miesto istorijoje
Mindaugas Balkus
