(c) Straipsnio autoriaus nuotr.
Memorialinė lenta Antanui Jurgelioniui (1894–1976), esanti Lietuvos Kūno kultūros akademijos centrinių rūmų (Sporto g. 6) foje.

Šiame straipsnyje panagrinėsime kaip vystėsi ir plėtojosi Kūno kultūros rūmai – institucija, kuriai buvo pavesta rūpintis kūno kultūros ir sporto organizavimu Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais (1932–1940 m.).

Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios visas Lietuvos kūno kultūros ir sporto organizavimas ir koordinavimas priklausė nuo privačios iniciatyvos, t. y. įvairių sporto šakų entuziaztus būrusių draugijų veiklos (jas 1922–1932 m. jungė Lietuvos sporto lyga). Metams bėgant imta vis labiau suvokti, jog kūno kultūra yra svarbi jaunimo švietimo sistemos dalis ir jai turi būti skiriamas tinkamas valstybės dėmesys. Pirmiausia kalba ėjo apie profesionalių kūno kultūros mokytojų ruošimą, kurių iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos tebuvo vienetai. Apie 1932 m. Lietuvos politikai nusprendė visą tuometinį kūno kultūros ir sporto organizavimą suvalstybinti, t. y. įkurti vyriausybei pavaldžią instituciją, kuri iš įvairių sporto draugijų perimtų kūno kultūros ir sporto koordinavimą Lietuvoje. Didelės reikšmės tam turėjo 1932 m. liepą priimtas Kūno kultūros įstatymas. Jame numatyta, jog vyriausia Lietuvos kūno kultūros ir sporto koordinavimo institucija turi būti Kūno kultūros rūmai. Jiems buvo pavesta ruošti kūno kultūros mokytojų bei instruktorių kursus, duoti leidimus užsiimti kūno kultūros praktika ir kt. Pirmuoju Kūno kultūros rūmų direktoriumi tapo dr. pulk. ltn. Antanas Jurgelionis (KKR vadovavo 1932–1934 m.).

Kūno kultūros rūmų pastato pirmasis projektas Fizinio lavinimosi draugijos užsakymu buvo parengtas dar 1931 m., tačiau šiai organizacijai pristigo lėšų šiam projektui realizuoti. Gelbėti Kūno kultūros rūmų statybą ėmėsi Švietimo ministerija, kuri perėmė rūmų statymo iniciatyvą bei LFLS stadioną Ąžuolyno prieigose. 1933 m. architektas V. Landsbergis–Žemkalnis paruošė supaprastintą ir pigesnį lyginant su pirmuoju projektą.

1933 m. liepos 6 d. buvo padėtas kertinis Kūno kultūros rūmų akmuo. Iškilmėse dalyvavo ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, Kūno kultūros rūmų direktorius dr. plk. ltn. Antanas Jurgelionis, Kauno miesto burmistras Antanas Gravrogkas bei kiti valstybės ir visuomenės veikėjai. Rūmų pamatus pašventino vyriausias kariuomenės kapelionas dekanas Vladas Mironas. Įvairūs valstybės veikėjai savo kalbose pažymėjo sporto bei kūno kultūros sklaidos svarbą, fizinės sveikatos įtaką lietuvių tautos stiprybės ugdymui.

1934 m. buvo pastatytas Kūno kultūros rūmų centrinės salės korpusas, du šoniniai dviaukščiai korpusai, šalia kurių buvo vienaaukščiai sparnai, ant stogo turėję terasas mankštai. Didžiosios salės stogo dengimo technologija neturėjo analogų Lietuvoje. Specialus „Kreuzekrust“ sistemos kesoninis karkasas leido įrengti metalinės konstrukcijos stoglangį (konstruktorius Anatolijus Rozenbliumas) be papildomų atramų ir jungčių. Tai buvo inžinerinė naujovė to meto Lietuvoje. Ant vienaaukščių auditorijų korpusų 1939 m. pagal architekto V. Landsbergio–Žemkalnio ir inž. A. Prapuolenio projektą buvo užstatytas antrasis aukštas. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Kūno kultūros rūmai su greta buvusia sportine infrastruktūra sudarė geriausią sporto bazę Lietuvoje.

Kitoje straipsnio dalyje skaitykite apie Kūno kultūros rūmų atidarymą ir veiklą iki 1940 m.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: