Namas K. Donelaičio g. 38, kuriame XX a. 4-ajame dešimtmetyje gyveno V. Landsbergis–Žemkalnis
Tęsiame pasakojimą apie žymų XX a. lietuvių architektą V. Landsbergį–Žemkalnį ir jo gyvenimo bei veiklos metus Kaune.
V. Landsbergis sparčiai kopė karjeros laiptais ir užsitarnavo prestižinio architekto reputaciją. Jis savo projektus atlikdavo kruopščiai, preciziškai ir sparčiai. Kaupdamas profesinę patirtį jis galėdavo projektuoti vis sudėtingesnius ir stambesnius objektus. 1933 m. ėmėsi projektuoti Kūno kultūros rūmus, kurie turėjo būti pritaikyti tiek teoriniam darbui auditorijose, tiek turėti specialias patalpas sportavimui. Rūmų architektūroje buvo jungiama Antikos laikų „klasikinė dvasia“ su Naujųjų laikų modernumu. 1934 m. iškilę rūmai su greta buvusiu Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos įkurtu pirmuoju Lietuvoje stadionu sudarė didžiausią to meto Lietuvoje sporto bazę.
1932–1933 m. buvo statomi Kauno apskrities savivaldybės rūmai (Vytauto pr. 91, dabar Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas), kurio architektūra funkcionalistinė, būdinga daugeliui „administracinės architektūros“ pastatų to meto Lietuvoje. Deja, šiems rūmams Lietuvos istorijoje teko būti itin didelių niekšybių liudininkais – juose sovietmečiu veikė okupantų represinės struktūros, kurios rūmų rūsiuose kankino jiems neįtikusius Lietuvos žmones.
1932 m. architektui teko galimybė projektuoti netipiškos paskirties statinį – Tyrimo laboratoriją (dabar KTU Cheminės technologijos fakultetas). Tarpukariu tai buvo itin modernus, novatoriškomis technologijomis (priešlėktuvinė ir priešcheminė slėptuvė, liftai, vonios, dušai, automatiniai telefonai, kintama ir nuolatinė elektros srovė ir kt.) aprūpintas statinys, priklausęs Krašto apsaugos ministerijai. Jame buvo atliekami įvairūs slapti moksliniai bandymai tiriant įvairias karo pramonėje naudojamas medžiagas.
Tarpukario Kauno architektūros tyrinėtojai Pramonės, prekybos ir amatų rūmus laiko bene tobuliausiu V. Landsbergio kūriniu Kaune. Šie K. Donelaičio ir Lydos g. kampe 1937–1938 m. iškilę rūmai (dabar juose įsikūrusi Kauno apskrities viešoji biblioteka) pasižymi architektūrinių formų ir dekoratyvaus apipavidalinimo derme, funkcinio tikslingumo ir meninės išraiškos subtilia harmonija. Rūmų interjeras buvo praturtintas Petro Kalpoko freskomis, kurios vokiečių okupacijos metais buvo uždažytos.
V. Landsbergis be įvairių visuomeninės paskirties pastatų suprojektavo visą eilę privačių namų įvairiems žinomiems asmenims – rašytojams Sofijai Kymantaitei–Čiurlionienei (Žemaičių g. 10), Antanui Žukauskui–Vienuoliui (P. Višinskio g. 8), Pranui Mašiotui (K. Donelaičio g. 4), dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui (V. Putvinskio g. 64), ekonomistui Petrui Šalčiui (V. Putvinskio g. 12) ir kt.
1939 m. atgavus Lietuvos sostinę architektas persikėlė gyventi į Vilnių, tačiau jo šeima liko Kaune. Tuomet tautinio entuziazmo pakylėtas V. Landsbergis savo pavardę sulietuvino, tapo Žemkalniu. 1941 m. vasarą V. Landsbergiui–Žemkalniui teko atsidurti politiko vaidmenyje – Laikinojoje vyriausybėje jis buvo komunalinio ūkio ministras. 1944 m. išvyko į Vokietiją, vėliau į Australiją. 1959 m. sugrįžo į Lietuvą ir iki 1970 m. gyveno ir dirbo Kaune.
Architektui Vytautui Landsbergiui–Žemkalniui likimas lėmė sulaukti itin garbaus amžiaus – 100 metų ir pergyventi Lietuvos istorijos epochas nuo carinės Rusijos okupacijos iki Antrosios Lietuvos Respublikos (po 1990 m.), o gausus jo kūrybinis palikimas Kaune reprezentuoja laikinosios sostinės laikų (1919–1939 m.) architektūrinę savastį.
