Oficialiai pasibaigęs Tarptautinis Kauno kino festivalis suteikia paskutinę galimybę pamatyti legendinį vengrų režisieriaus Belos Tarro kūrinį „Šėtono tango“. Papildomas daugiau nei 7 valandas trunkančio filmo seansas įvyks trečiadienį kino centre „Skalvija“.
Garsių kino režisierių ir sinefilų tarpe kultiniu tapęs „Šėtono tango“ žiūrovus pasiekia labai retai. Tai lemia ir neįprastai ilga filmo trukmė. Ketvirtasis Kauno kino festivalis atsisveikina būtent šia išskirtine juosta, kviesdamas žiūrovus skirti laiko sau ir pasinerti į filmą, kuris sudrebins viską, ką jie iki šiol žinojo apie kiną. Organizatoriai kviečia sutvirtinti pažintį su unikaliu vengrų režisieriumi, kurio apsilankymas Kaune praėjusią savaitę apgaubė šiuos metus ypatinga kino aura.
„Susitikimas su režisieriumi Bela Tarru tapo išties ypatinga ir šilta patirtimi. Manau, tai patyrė daugelis Kauno kino festivalio žiūrovų, pasilikusių diskusijoms kino salėje po šio kūrėjo filmų seansų, – sakė Kauno kino festivalio direktorė Ilona Jurkonytė. – Įdomu, kad režisierius kinematografininko akimi pamatė patį Kauną. Atvykęs į Kauno Rotušės aištę jis nuoširdžiai šūktelėjo: „Ši aikštė yra viena gražiausių mano kada nors matytų miesto aikščių! Jei būčiau Kauno meras, perkelčiau meriją atgal į Rotušę ir per pietus gerčiau kavą šiame balkone. Esu tikras, kad tuomet man kiltų daug gerų minčių, kaip valdyti šį miestą“. Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuvoje buvo pristatyta tokio išskirtinio kūrėjo retrospektyva. Norime savo žiūrovams pažadėti, kad ateityje ir toliau rengsime susitikimus su išskirtiniais kūrėjais, nes būtent tai – susitikimai, kino atradimai, idėjų sklaida bei jų įgyvendinimo būdų paieška – yra pagrindinė Kauno kino festivalio misija.“
1994-aisiais sukurtas B. Tarro filmas „Šėtono tango“ pasakoja apie neviltyje skendintį kaimą, kurio gyventojai teturi vieną troškimą – pabėgti. Kiekvienas kuria pabėgimo planus, bet nė vienas nesugeba jų įgyvendinti. Belieka laukti Mesijo, kuris ne tik atleistų nuodėmes, bet ir padėtų išbristi iš varganos kasdienybės, išgelbėtų iš viską praryjančios purvo jūros.
Filmas, sukurtas pagal ilgamečio B. Tarro bendraminčio rašytojo ir scenaristo Laszlo Krasznahorkai romaną „Šėtono tango“, remiasi tango šokio schema: šeši žingsneliai į priekį ir šeši – atgal. Todėl filmą sudaro 12 dalių, o tango elementai atsikartoja kameros choreografijoje ir persidengiančiame filmo laike.
Pasak B. Tarro, Holivudo kūrėjams užtektų 15 minučių papasakoti panašią istoriją, tačiau jį domina ne tik tai, kas vyksta, bet ir tai, kas slypi po paviršiumi. Sakydamas, jog šiuolaikiniai filmai nepalieka žiūrovui laiko ir vietos suprasti, kodėl žmonės elgiasi būtent taip, B. Tarras teigia, jog kinas turėtų būti kuriamas atviriau ir sąžiningiau. Žiūrovus jis laiko lygiaverčiais partneriais ir pasitiki jų sugebėjimu naudotis savo akimis.
15 kartų „Šėtono tango“ žiūrėjusi JAV kino ir fotografijos teoretikė Susan Sontag tvirtino, jog ši juosta “prikausto dėmesį kiekvieną septynių valandų sekundę”. JAV kino kritikai reziumavo, jog „XX amžius prasidėjo įtūžusiu Dzigos Vertovo ir D. W. Griffitho montažu, apsėstu įžūlumo perdirbti istoriją ir pasaulį, o baigėsi ilgu Belos Tarro atodūsiu, nemirkčiojančios vizijos pagalba brutaliai parodančiu neišvengiamą istorijos ir žmogiško ribotumo svorį“.
Ketvirtasis Tarptautinis Kauno kino festivalis vyko spalio mėnesį Kaune ir Vilniuje, kino teatruose „Forum Cinemas“, „Pasaka“ ir „Skalvija“. Daugiau informacijos apie festivalį – svetainėje www.kinofestivalis.lt.
