Jaunas dainuojamosios poezijos atlikėjas iš Kauno. Grupės „Akustinis fotelis“ įkūrėjas. Renginių organizatorius ir vedėjas. Gitaros mokytojas. Pjesės autorius. Tai tik keletas titulų, apibūdinančių šį jaunąjį kūrėją. Jaukiame Audiovizualinių studijų centre „Kurkuria“ piešiame dar vieną Kauno menininkų portretą – Žilviną Vingelį.
Kaip atsiradai muzikoje?
Labai sunku pasakyti, prieš kiek laiko tiksliai tai buvo.. Turbūt prieš ketverius ar penkerius metus, kai pradėjau mokytis groti ir dainuoti. Anksčiau čia buvo ne Audiovizualinių studijų centras „Kurkuria“, bet tiesiog Audiovizualinių studijų centras. O dar anksčiau jis išvis neturėjo jokio pavadinimo. Čia aš ir pradėjau. Tame pačiame pastate, pas tuos pačius mokytojus, kurie čia dirba ir dabar. Nesu baigęs jokios muzikos mokyklos, tiesiog pradėjau groti gitara ir nebesiskiriu nei su ja, nei apskritai su muzika.
O kokie žmonės tave supa? Turiu omenyje, kiti grupėje taip pat neprofesionalai?
Dauguma žmonių, su kuriais groju, turi kažkokį išsilavinimą – mokosi Juozo Gruodžio konservatorijoje, baigę Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą. Kai kurie groja 10 metų. Tačiau pradžioje su jais sunku, nes akademinis mokymas suteikia tokį jausmą, jog jei aš pagrosiu blogai vieną natą, tai nebepasirodysiu daugiau niekada gyvenime. Tad tenka ieškoti teatrinių, trenažinių pratimų, kad žmogus išmoktų atsipalaiduoti, nes pradžioje apie muzikinę improvizaciją ir pagalvoti neįmanoma. Aš tikrai nesakau, kad muzikos mokyklos blogai, bet ten muzika labiau techninė. Visgi yra ir kitokia muzika, kurią reikia išmokti ne iš knygų, o rasti savyje.
Dažniausiai tave galima išgirsti su grupe „Akustinis fotelis“. Kaip sugalvojai ją įkurti?
Vieną dieną dalindamas šio centro skrajutes susipažinau su Meda (Meda Mačytė – viena „Akustinio fotelio narių. – KaunoZinios.lt). O kai susitikome antrą kartą, jau sėdėjome repeticijoje. Turėjau parašęs porą dainų, įsivaizdavau šią veiklą, kaip viskas turi atrodyti. Pirmosios repeticijos metu Meda manęs bijojo, o aš – jos. Bijojau parodyt ir papasakot viską, ką sugalvojau. Ji, žinoma, pradžioje į mane, tokį beprotį, žiūrėjo atsargiai. (šypteli) Vis dėlto mes pradėjome. Buvo bandomasis koncertas Vaikų ir jaunimo laisvalaikio rūmuose, viename studentų renginyje. Lapkričio 11-ąją mes ir traktuojame kaip mūsų gimtadienį. Tame renginyje pagrojome porą dainų, teko jas pakartoti, o tada pradėjo klausinėti, kur galima rasti informacijos internete, kada vėl atvažiuosime į Kauną. Po tokių minčių pagalvojome, kad reikia nesustoti. Vėliau keitėsi sudėtis, atėjo mano klasės draugas Eivinas, kuris labai nenorėjo prisijungti. Jį prijungėme vos porai koncertų, bet tada jis labai nenorėjo išeiti – taip ir pasiliko. Keitėsi pianistės… Apskritai, „Akustinis fotelis“, mano nuomone, nėra toks dalykas, kurio imtųsi jaunas žmogus. Tiesiog dabar yra labai daug visokių aktorių, teatralizuotų grupių. Todėl atsiranda lyginimas ir labai didelė kritika, kuomet pradžioje jaučiamas profesionalumo trūkumas. Kai prisimenu mūsų pirmas dainas, kokios jos buvo ir kaip viskas keitėsi vėliau, labai džiugu, kad padarėme pažangą. Buvo suorganizuotų susitikimų su aktoriais, režisieriais, suvokėme, kaip viskas turi atrodyti. Ir po kurio laiko mes gimėme iš naujo, pakeisdami visas dainas, visą programą. Todėl labai sunku nuspręsti, kada iš tikrųjų yra tas „Akustinio fotelio“ gimtadienis.
O kodėl toks pavadinimas?
O tai labai paprasta. Tiesiog norėjom kokio nors muzikinio termino pavadinime, mūsų muzika akustiška, tad ir „akustinis“ gimė natūraliai, o „fotelis“, nes… tai sugalvojau sėdėdamas fotelyje (šypteli).
Visus tekstus rašai pats. Ar yra kokia nors viena konkreti žinutė, ką nori pasakyti žmonėms?
„Akustinio fotelio“ šio sezono repertuare yra dvi dainos ir pagal gyvojo klasiko (kaip jis pats save vadina) Juozo Erlicko eiles, o aš visada noriu ką nors pasakyti (šypsosi).O jeigu rimčiau, neseniai perskaičiau Paulo Coelho knygą, kurioje buvo parašyta viena autobiografinė detalė. Kai jo per interviu klausdavo, kokią žinutę norėjo perduoti skaitytojams, jis sakydavo, kad jeigu būtų norėjęs perteikt žinutę, tai būtų parašęs SMS žinutę draugui ar į laikraštį ir nebūtų reikėję rašyti visos knygos. Čia panašiai. Aš negaliu pasakyti vienos konkrečios žinutės, kurią noriu pasakyti dainomis, bet kiekviena daina turi po atskirą žinutę, kuri veda į kitą žinutę, o ši – į dar kitą ir taip be galo. Tiesiog jei žmogus ką nors randa mano dainose -reiškia žinutę perskaitė. Aišku tos žinutės pobūdžiai „Akustinio fotelio“ ir mano solinėse dainose skiriasi kaip diena ir naktis. Bet ji yra visur.
Jauti scenos baimę?
Taip. Ir didelę. Kuo dažniau eini į sceną ir kuo ta baimė yra didesnė, tuo geriau. Pradžioje ji būna tokia sakanti „Ne, nenoriu, nebandysiu“, o dabar ji yra dėl to, ką ir kaip darysi scenoje. Tokia atsakomybė ir veda prie savotiško profesionalumo.
Šalia muzikos turi begalę kitokios veiklos. Ar galėtum išskirti kurią nors vieną ar kelias kaip mieliausias?
Per koncertus aš tiesiog groju, kai juos vedu – būnu scenoje ir vedu. Kai ir vedu, ir groju – vėlgi, būnu konferansjė – tai tas pats. Mano visos veiklos labai susijusios. Aš niekada apie tai nemąsčiau, bet jei išsirinkčiau vieną mieliausią veiklą, tai turbūt apmažinčiau visų kitų. Dėl to negaliu nieko išskirti. Ir, tiesą sakant, tuo džiaugiuosi.
Kaip kilo idėja organizuoti festivalį „Po festivalio“? Koks tai renginys?
Jis atsirado dėl to, kad norėjau dainuojamosios poezijos festivalio jaunimui, nes tokių festivalių nebuvo. Svarbiausia, norėjau suburti būtent jaunimą. Įvairiuose renginiuose jaunų žmonių sutinku nemažai, bet norisi sujungti visus gabiausius ir žinančius ką ir kodėl daro į vieną vietą, kad kartą per metus būtų toks visų jaunų atlikėjų susitikimas.
Tiek vienas, tiek su visa grupe esate dalyvavę gausybėje įvairių festivalių. Ar gali išskirti kokį nors, kuriame buvo geriausia atmosfera? Nepaisant „Po festivalio“.
O tai labai sunku. Geriausias koncertas, kuriame iki šiol dalyvavome, buvo jungtinis dainuojamosios poezijos koncertas Brodvėjuje, Vilniuje. Tiesą sakant, net nežinau, kodėl būtent šis koncertas, bet mums taip tiesiog atrodo. O festivalis.. Tikriausiai „Akacijų alėja“. Labai įdomu susipažinti, pabendrauti su tokiais žmonėmis, kurie ten dalyvavo. Prieš koncertą kolegos dažnai ant manęs pyksta, nes būnu irzlus, nedaug šnekuosi, dažnai išeinu į salę pažiūrėti į žmones… Manau kiekvienas susitikimas su žmogumi tave kažkiek pakeičia. Nors sakoma, kad žmonės nesikeičia, tik bręsta, tačiau vis tiek manau, kad žmonėms aplinka daro kažkokią įtaką. Manau, kad charizma, kažkas, ką turi viduje, nėra tai, kad esi labai įdomus. Tai lyg kombainas, kuris perdirba kito, priešais esančio ir įvykyje dalyvaujančio asmens energiją. Energiją, kurią galima pasiimti, šiuo atveju, iš žiūrovų. Jau vienas žmogus gali suteikti tau kažko, ko vienas niekada ir neatrastum, o „Akacijų alėjoje“ buvo apie 12 tūkstančių žmonių.. Kiek vien iš jų mes galime gauti!
Kokius žmones galėtum išskirti, kaip tuos, kurie neatsiejamai prisidėjo prie tavęs ir tavo veiklos, kokia ji yra dabar?
Tėvelis, mamytė, močiutė, senelis – žinoma. Be jokios abejonės „Akustinio Fotelio“ scenos partneriai ir kolegos: Eivinas Mineikis, Meda Mačytė, Jūratė Zabitytė su kuriais kartu mokėmės, pažinome, pykomės, taikėmės ir kurie kentė tokį despotą ansamblio vadovą kaip aš. Paulius Baronas – žmogus kuris išmokė mane groti, suformavo sveiką požiūrį į muziką, kūrybą, meną. Suteikė galimybes organizuoti festivalį ir plėtoti dainuojamosios poezijos bei teatrinę jaunimo veiklą šiame centre. Vytautas Kernagis jaunesnysis kartu su Vytauto Kernagio fondu už tiek daug praleisto laiko kartu, už bendrus tikslus ir bendrą darbą „Akustinio Fotelio“ atžvilgiu. Andrius Kulikauskas už repeticijas kartu, „Akustinio Fotelio“ dainų aranžuotes bei rūpestį. Žinoma, mano mokytoja ir režisierė Neris Karpuškaitė–Akelaitienė. Šis žmogus manęs neišmokė vaidinti, neišmokė groti, dainuoti, ekspermentuoti su publika ar rašyti. Bet tik šio žmogaus dėka aš supratau, kad galiu visa tai pradėti. Sutikus N.Karpuškaitę-Akelaitienę, ta diena, jei atvirai, buvo nauja mano pradžia. Už svarbiausias iš visų gyvenimo pamokas. Ir, turbūt, visi kiti kas tik yra turėję su manimi bent vieną pokalbį ar akių kontaktą, nes, kaip jau minėjau, tokį mane suformavo aplinka, kuri mano gyvenime neretai keitėsi.
Vis dėlto esi dar moksleivis.. Ar dėl veiklos krūvio mokslai nelieka nuošaly?
Mokslams laiko niekada neužtenka. Šiuo metu mąstau, kad reikia sutvarkyti festivalio organizacinius reikalus, pabaigti „Akustinio fotelio“ programą, suorganizuoti pavėlavusio gimtadienio turą, po naujų su Vytauto Kernagio fondu surengti turą po didžiausius Lietuvos miestus. Žadu visus šiuos dalykus užbaigti šiais mokslo metais ir dvyliktoje klasėje atsidėti mokslams pasiliekant tik pagrindinę sceninę veiklą – jaunimo dainos teatrą „Akustinis Fotelis“. Norint, kad veikla scenoje tęstųsi ir ateityje, be jokios abejonės reikia skirti daugiau laiko mokymuisi. Jei dvyliktoje klasėje aš darysiu tiek visko „meniško“, tai niekada neišaugs į profesionalesnį lygį – tiesiog būsiu nebaigęs mokyklos.
Sieji ateitį su muzika?
Nenoriu dar nieko kalbėti apie ateitį, tačiau muzika visą mano gyvenimą liks šalia teatro.
Prakalbai apie teatrą. Papasakok apie savo ir Gintarės Bartkutės pjesę.
Galiu papasakoti, kad… apie ją žinių nėra. Tiesiog yra parašyta pjesė. Buvo pasiūlymas ją pastatyti viename jaunimo teatre, jau mąstėme po Naujųjų metų pradėti viską, tačiau.. Matai, tik baigus rašyti, buvau labai užsidegęs. Bet visai neseniai buvo poros savaičių pasikeitimų laikotarpis, kai pasikeitė kai kurie kūrybiniai principai, kurie anksčiau buvo gana tvirti. Per tą laikotarpį suvokiau, kad dar ne, dar ne laikas. Tiesiog dabar, perskaitęs viską racionaliu protu, suvokiu, kad nėra kai kurių atsakymų. Mano nuomone, jei aktorius skaito pjesę, turi įsigilinti į savo vaidmenį, tai perskaitęs tekstą, jis turi suprasti, kas toks jis bus ir sugebėti motyvuoti, kodėl veikėjo veiksmai, žodynas, vertybės, prioritetai yra būtent tokie. Sugebėti argumentuoti visus veiksmus, ką jis daro spektaklyje. Dabar, perskaičius tą pjesę man trūksta konkrečios informacijos apie kiekvieną herojų. Taip pat trūksta pabaigos. Dėl to mąstau, kad ji bus keičiama, bet kada nors būtinai pastatyta.
