Daug kam gali susidaryti įspūdis, kad patekti į Olimpiadą šįmet – labai paprasta. Juk Londonas šalia, turime daug skrydžių net iš kelių Lietuvos oro uostų, už ką dėkojame liberalams. Visgi pasiekti Didžiosios Britanijos sostinę yra viena, gauti bilietus į norimas rungtynes – visai kas kita.
Organizatoriams – rašom dešimtuką
Olimpinės žaidynės – svarbiausias sporto renginys pasaulyje, į kurį suvažiuoja žmonės iš visos planetos, o žiūrovų vietų skaičius arenose, stadionuose, trekuose, baseinuose ir t.t., ir pan., žinoma, nėra guminis. Mažos šalies didelio krepšinio aistruolis gali džiaugtis nebent tuo, kad patekti į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynes, matyt, yra bent per nago juodymą lengviau, nei į JAV ar Rusijos.
Visgi atkaklumas, meilė pirmiau savo tėvynei, o paskui ir krepšiniui mums padėjo ir, atrodo, turime bilietus į visas Lietuvos rinktinės grupės rungtynes.
Bet kuris didelis sporto renginys visada sulaukia daugybės vertinimų dėl organizatorių pasiruošimo ir sugebėjimo rengti tokio masto renginį. Taip vertinami buvome ir mes per Europos krepšinio čempionatą, taip vertinamas ir Londonas. Dėl vertinimų kyla ir pasipiktinimo – Olimpines žaidynes JAV Solt leik sičio mieste organizavęs kandidatas į Prezidentus Mitas Romnis taip sukritikavo Didžiosios Britanijos pasiruošimą žaidynėms, kad per savo vizitą į šią šalį buvo sutiktas su šaltuku ir turėjo atlaikyti didžiulę britų kritikos bangą.
Man, stebėjusiam ne vieną didelio masto sporto renginį, niurzgėti tikrai nėra pagrindo – Londono olimpinio kaimelio infrastruktūra, renginių organizavimas, logistika yra suplanuoti meistriškai, viskas pasiekiama, vienoje vietoje. Žinoma, atstumai – didžiuliai. Pavyzdžiui keliauti nuo vieno pagrindinių įėjimų į kaimelį iki krepšinio arenos užtrunka ištisą valandą.
Pati krepšinio arena yra tik laikinas rentinys, nors iš pažiūros tuo patikėti sunku, ko nepasakytum apie kai kuriuos nuolatinius Lietuvos sporto objektus. Mums, nemačiusiems šios teritorijos anksčiau, sunku patikėti, ne – neįmanoma patikėti tuo, kad dabartinio olimpinio kaimelio vietoje dar visai seniai riogsojo lūšnynai, griuvėsiai, apskurę pastatai, o dabar viskas neatpažįstamai nauja, modernu ir švaru.
Ideali tvarka užtikrinta ir krepšinio arenoje. Visur zuja gausybė savanorių, stovinčių ir nukreipiančių žiūrovus kas keli metrai. Apskirtai tai visas Londonas knibžda savanorių ir net smalsu, iš kur tiek žmonių, visa darančių už paprasčiausią „Ačiū“? Be to visi savanoriai ligi vieno yra labai geranoriški, nuolat šypsosi, maloniai, kantriai aiškina, kuria kryptimi reikia eiti, kaip nepaklysti, kaip rasti norimus objektus.
Savanoriai puikiai, panašiai kaip automobilių eismą gatvėje, valdo ir aistruolių minią – savanoriai skirsto einančius žmones tam, kad jie nesikirstų su einančiais priešais, taip išspręsdami spūsčių problemą.
Už visa tai organizatoriams tikrai galėtume skirti dešimt balų.
Būgnai būgnais, bet himnas – šventas
Prieš pirmąsias lietuvių rungtynes su Argentina turėjome galimybę stebėti Didžiosios Britanijos ir Rusijos rinktinių dvikovą. Stebėjome menkai organizuotus, padrikai skanduojančius vaikiškas skanduotes britų sirgalius ne piktdžiugiškai, kiek su šiokiu tokiu džiaugsmu, kad mažos Lietuvos aistruoliai tą daro šimtą kartų profesionaliau. Mūsų sirgalių organizuotumas, matyt, ir yra viena tų priežasčių, kodėl olimpiniame kaimelyje su mumis taip noriai fotografuojasi kitų šalių sporto mylėtojai.
Vienas dalykas, kuris mane, kaip liberalą, nemaloniai nustebino – griežtos, nelabai pasiduodančios sveikai logikai taisyklės. Štai į Olimpiadą mums nebuvo leista vežtis nei būgnų, nei vėliavų su sportininkų vardais. Tą draudžia Olimpiados taisyklės. Dėl būgnų neturėjimo mums teko kiek koreguoti tiek skanduotes, tiek dainas, nes tai, ką anksčiau atlikdavome būgnais, dabar pakeitėme plojimais rankomis ir trypimu kojomis. Ir nieko čia baisaus – ne pirmas kartas, Olimpiada, į kurią važiuojama organizuotai – jau bene trečia…
Kitas ribojimas, už kurį reikėtų pykti ne ant Tarptautinio olimpinio komiteto, o ant britų organizatorių yra tas, kad mums buvo liepta per rungtynes savo emocijas reikšti sėdomis, o nepaklusniuosius, kurie „drįsdavo“ atsistoti nuolat drausmindavo savanoriai, o vėliau ir policija. Ir visai nebėra ką pridurti kai išgirsti iš priėjusio apsaugos darbuotojo – gal galėtumėte tyliau švilpti, jūsų kaimynai skundžiasi..? Liberalu iki negalėjimo, ar ne? :)
Nors būgnai, vėliavos ir net tas priverstinis sėdėjimas yra niekai palyginti su tuo, ką išgirdome jau prieš pirmąsias krepšinio rungtynes Londone – sutrumpintą bei lėtesnę „Tautiškos giesmės“ versiją.
Kituose čempionatuose panašiai nutikdavo ir anksčiau, kai būdavo sugrojami tik 3 pirmi Lietuvos himno stulpeliai. Olimpinių žaidynių organizatorių nurodymu, himnas negali būti ilgesnis nei 80 sekundžių. Mūsų valstybės himnas trunka apie 10 sekundžių ilgiau, bet taisyklės liberalios, nes visiems lygiai vienodos. Vietoje to, kad himną kiek „pagreitinti“ ir sugroti visą, mūsų valdininkai nutarė geriau jį „išskersti“. Nemalonu, bet tenka susitaikyti. Be to Argentinos himnas trunka apie 4 minutes, tad „londonietiška“ argentiniečių himno versija turėtų dar labiau užgauti šios šalies piliečių jausmus.
Pabaigai visgi turiu atsakyti į klausimą, kurį nuolat girdžiu iš skirtingų lūpų – „Šarūnai, kokio velnio tu trankais po pasaulį su ta krepšinio rinktine? Gi neprapuls jis ir be jūsų.“ Į šį klausimą aš visad atsakau vienodai – po pasaulį trankausi pirma dėl Lietuvos, tik paskui dėl krepšinio, o palaikymo ir vienam, ir kitam reikia dėl to, kad esame tokie maži, bet turime iš visų išgalių būti su tais, kuriems mūsų reikia. Ne žodžiais, o darbais – betarpišku buvimu šalia.
Nuotraukos iš asmeninio Šarūno Gustainio FB archyvo
Liberalai.lt
