Miesto pokalbiai: jaunasis mokslininkas Mantas Povilaitis

Paskelbė: Data: 2012-09-12 08:02

Spausdinti | Komentarai

Mantas Povilaitis – jaunosios kartos mokslininkas, Lietuvos energetikos instituto darbuotojas, vienas ryškesnių Lietuvos Anti-ACTA veikėjų, šviečiamojo pobūdžio paskaitų lektorius. Šnekamės apie mokslą, jo padėtį Kaune, Lietuvoje ir pasaulyje, programinės įrangos ir autorinių teisių keblumus, žmogaus norą būti apsišvietusiam, nutolusiam nuo tamsuoliškumo.

Ne per seniausiai Europoje nebuvo priimta autorinių teisių gynimą itin griežtinanti ACTA sutartis. Kokios tavo, kaip žmogaus daugiau ar mažiau prisidėjusio prie Anti-ACTA veiklos Lietuvoje, nuotaikos, mintys?

ACTA atmetimas Europos Parlamente kelia dvejopas mintis. Visų pirma, džiugias – ACTA buvo atmesta ne politikų, o aktyvių žmonių dėka. Europos piliečiai sugebėjo įveikti nerinktus biurokratus Europos komisijoje ir galingus interesus atstovaujančius lobistus. O tik prieš pusę metų atrodė, kad ACTA bus ramiai ir tyliai priimta. Tačiau beprecedentis piliečių aktyvumas Europoje apvertė viską aukštyn kojomis. Tą verta atšvęsti. Nuo šiol ir Europa gali švęsti liepos ketvirtąją kaip nepriklausomybės dieną, – nepriklausomybės nuo JAV korporacijų privačių interesų. Ypač džiugina dar ir tai, kad ACTA dėka Europos pilietinio aktyvumo žemėlapyje nors kartą buvo ir Lietuva. Tačiau kartu kyla ir kitokių minčių – ACTA atmetimas yra tik laimėtas mūšis pralaimimame kare. ACTA nuostatos bus vėl ir vėl stumiamos kitais teisės aktais, toks lobistų kasdienis darbas. Todėl teks nugalėti dar ne vieną ACTA. Lietuvoje kai kurios nuostatos jau stumiamos – liepos mėnesį praėjus vos savaitei nuo ACTA atmetimo Kultūros ministerijai darbo grupė pateikė siūlymus keisti teisės aktus, tarp siūlymų ir kriminalinės atsakomybės už neteisėtą kūrinių platinimą numatymas. Kokia bus oficiali ministerijos pozicija dar neaišku.

O kodėl blogai ginti autorines teises (fotografijų, tekstų, programinės įrangos)? Juk iš to naudos turėtų turėti ne vien korporacijos, bet ir patys kūrėjai, autoriai.

Ką daryti su autorių teisėmis yra sudėtingas klausimas, į kurį vienareikšmiško atsakymo nėra. ACTA kontekste, pasipriešinimas buvo ne prieš autorių teisių gynimą per se, bet prieš tai, kaip tas teises buvo siūloma ginti šiame teisės akte. Piliečių ir daugybės ekspertų nuomone, ACTA siūlomos priemonės būtų pažeidusios pilietines teises ir žmonių privatumą. Būtent tai ir yra blogai. Žiūrint šiek tiek plačiau, šiame klausime mes turime dvejopus interesus – privačius, autorių ir platintojų, gauti kuo didesnį pelną, ir viešus, visuomenės, gauti kuo platesnį informacijos, kultūros ir mokslo pasiekimų prieinamumą. Demokratinėje visuomenėje turėtų būtų ieškoma šių dviejų interesų balanso. Tuo tarpu tokie teisės aktai kaip ACTA išmeta bet kokį demokratinį procesą ir balanso ieškojimą pro lobisto kontoros langą. Jais ginami išimtinai privatūs interesai daugiau neatsižvelgiant į nieką. Tai negali būti priimtina jokioje demokratinėje visuomenėje.

Dar viena ne per seniausia žinia – labai galimas Higso bozono atradimas. Ką tai reiškia mokslui ir visuomenei? Kodėl šis iš pirmo žvilgsnio gana spekuliatyvus atradimas – toks svarbus?

Higso bozono eksperimentinis atradimas turbūt bus didžiausias fizikos pasiekimas mūsų gyvenimo laikotarpiu. Šis atradimas yra svarbus, nes jis turi didelę įtaką mūsų supratimui apie Visatą. Higso bozonas buvo paskutinė nepatvirtinta vadinamojo Standartinio modelio dalis. Standartinis modelis paaiškina visų žinomų subatominių dalelių ir jėgų sąveika. Higso bozono atradimas pagal Standartinį modelį numatytame energijų intervale yra labai stiprus šio modelio, o tuo pačiu ir mūsų turimo supratimo apie Visatą, teisingumo patvirtinimas.

Ką iš to patvirtinto standartinio modelio galima išpešti praktiško?

Standartinis modelis kartais yra vadinamas „beveik visko teorija“ (angl. „theory of almost everything“), nes jis aprašo visas žinomas subatomines daleles ir jų sąveikas, išskyrus keletą labai svarbių, bet egzotiškų klausimų, tarp jų ir pilną gravitacinę teoriją, ir keletą kosmologinių problemų. Kadangi šis modelis apima beveik viską fundamentaliame lygmenyje, jis yra per sudėtingas tiesiogiai jį taikyti praktikoje. Jo paskirtis yra aprašyti tai, ką mes žinome apie Visatą. Praktiniuose taikymuose paprastai naudojami paprastesni konkrečioms situacijoms skirti modeliai.

Nuo atradimų prie socialinio gyvenimo: bent jau Kaune pažįsti nemažai mokslo veikėjų, darbuotojų. Įdomu sužinoti, ar daugumą jūsų sieja ateizmas, arba švelniau pasakius – tikėjimas mokslu? Ar būti religingu mokslininkų tarpe – gėdinga?

Tiesą pasakius, pažįstų ne tiek ir daug, ir dauguma jų doktorantai. Su mažai jų esu šnekėjęs apie ateizmą ar religiją. Jei kalbėt apie bendrą įspūdį, tai, man atrodo, kad apskritai Lietuvoje religingumas ir mokslininkų tarpe yra gan priimtinas.

O nemanai, kad kai kuriems žmonėms tikėjimas dievu ar skrajojančiais kosmoso monstrais-spagečiais – tiesiog būtinas, kad be jo jie jaustųsi nesaugūs ir pažeidžiami?

Deja, turbūt eisi teisus. Dėl to, ir dėl kitų priežasčių, manau, kad, kol neperžengiamos tam tikros ribos, žmogaus neracionalūs tikėjimai turėtų būti toleruojami. Nors turbūt galima rasti ir sveikesnių būdų susitvarkyti su nesaugumo ir kitais panašiais jausmais. O apskritai, jeigu ne dievai ar skrajojantys monstrai, vistiek visi turim vienokių ar kitokių neracionalių įsitikinimų ir pažiūrų. Aišku geriau jei jie pasireiškia tik privačioje aplinkoje ir nėra primetami visuomenei. Su religija pagrindinė bėda ir yra ta, kad žmonės savo tikėjimų nelaiko tik jų asmeniniu neracionaliu pasirinkimu, kurį reiktų pasilaikyti sau, bet suvisuomenina jį.

Lietuvos švietimo sistema kritikuojama gausiai ir įvairiai. O ką apie ją mano mokslininkai, institutų darbuotojai, paprastai aprūpinami gausiomis komandiruotėmis ir ne tokiais jau mažais atlyginimais? Kokia tavo paties nuomonė?

Nemanau, kad Lietuvos mokslininkai turi bendrą kolektyvią nuomonę šiuo klausimu. Tiesą sakant, nemaža dalis jų man atrodo neturi jokios nuomonės. Kad ir nesenai vykdytos reformos klausimu, buvo nemažai mokslinės bendruomenės narių pasisakančių už ją, buvo ir prieštaraujančių, o daugiausia buvo nekreipiančių dėmesio. Iš tikro tai manau tokia padėtis atspindi bendrą situaciją tarp Lietuvos žmonių, ne tik švietimo sistemos atžvilgiu.

Prisidedi prie alternatyvaus švietimo tinklo LUNI Kaunas veiklos. Kodėl tau neformalaus švietimo vystymas atrodo svarbus ir vertas brangaus laiko?

Teisingiausias atsakymas turbūt būtų – nes man įdomu. Šiaip aš asmeniškai šią veiklą matau daugiau ne kaip neformalų švietimą, o kaip mokslo populiarinimą, ir manau, kad tuo turėtų užsiimti kiekvienas su mokslu susijęs žmogus. Jeigu ne dėl įdomumo ar galimybės kažkuo, šiuo atveju žiniomis, pasidalinti su kitais, tai bent jau dėl profesijos ateities, nes mokslui nutolus nuo visuomenės, ji tampa gera terpė visokiems šarlatanams ir apgavikams – homeopatams, astrologams ir t.t., galų gale prieinant prie skiepų naudos neigimo, antropogeninės klimato kaitos neigimo, antropogeninio ozono sluoksnio plonėjimo neigimo, chiromantijos ar homeopatijos dėstymo universitetuose ir kitų pačiam mokslui ir visuomenei žalingų dalykų.

Žinau, kad nepriklausai jokioms politinėms partijoms, bet ką darytum, kokie pirmieji žingsniai būtų, jei, tarkime, po dešimties metų būtum išrinktas Lietuvos švietimo ministru?

Sudėtingas klausimas. Konkrečių žingsnių taip iš niekur nepasakysiu, bet žinau, kad visų pirma norėtųsi aptarti situaciją ir problemas su tais, kuriuos tai tiesiogiai liečia – akademine bendruomene, mokslininkais, mokytojais, moksleiviais. Šiandien žinau tik vieną konkretų veiksmą – pasistengčiau, kad akademinė autonomija negaliotų pseudomokslų dėstymo universitetuose atvejais ir išmesčiau visokias chiromantijas bei homeopatijas iš jų.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt