(c) Justino Lekavičiaus archyvo nuotr.

KaunoZinios.lt tęsia pasakojimų ciklą apie 7 keliautojus iš Lietuvos pasiryžusius įveikti 16 000 kilometrų ir sėkmingai grįžti į Lietuvą aplankius tolimąją Mongoliją.

***

Paskutinioji vasaros ir 29-oji nuotykio diena prasideda ramiu, šiltu rytu. Išriedėjus į kelią iki Hovdo atvažiuota be nuotykių. Pats miestas – labai malonus akiai ir įsirėžė į atmintį kaip labai tvarkingas, nudažytas ryškiomis spalvos, o iš jų išsiskiria ryškiausiai nudažytas teatras. Kiek atsipūtę šioje vietoje, keliautojai juda Olgij link. Tiesa, jo kryptimi pataikoma tik iš antro karto. Kelias – nuobodus. Bet tik tol, kol prasideda kalnai. Čia juk nuobodu niekada nebūna! Važiuojama palei kalnų upelį, prie kurio ir sustojama nakvynėj. Didelį įspūdį paliko labai šaltas ir skaidrus upelio vanduo… Tačiau kalnai pasižymi ne tik upeliais ir vaizdais, bet ir temperatūros kitimu kylant aukštyn. Todėl sutvarkius vieno visureigio nuleistas padangas, ilgai nevakarojama ir patraukiama į palapines.

Tuo metu, kai mokiniai bei studentai susitiko senus draugus, klausė įvairiausių oficialių kalbų, 7 keliautojai nuo pat ankstyvo ryto toliau traukė namų link. Dviejų kilometrų aukštyje tekantis upelis dar kartą primena, kad šaltinio vanduo yra išties šaltas. Misijos dalyviai pasakojo, kad net nusiplauti rankų jame neįmanoma, mat jos iš karto sustyra. Pasigrožėjus snieguotomis kalnų viršūnėmis, prieš akis – vėl kelias. Ir noras pasiekti Mongolijos-Rusijos sieną.
Olgij paliko štai tokį įspūdį: „Miestelis labai jau prorusiškas – stovi Leninas ir pagrindinėje aikštėje paminklas su tarybine žvaigžde. (…) Beje, mergaitės pasipuošusios rugsėjo 1-ajai kaip senais laikais – dideli balti arba ryškiai rožiniai kaspinai, baltos kojinės iki kelių ir uniforma.“ Čia lietuvaičiai neužsibūna ir rieda toliau. Vieno Nissan‘ų sankaba vis grasina pabaigti savo gyvenimėlį, o kiek pavažiavus už miesto – nepataisomai sudraskoma viena padanga. Už dar mažiau nei 10 kilometrų – nuleidžia dar vieną padangą ir ją tenka skolintis iš kito ekipažo. Netgi atsirado dvejonių, ar pavyks pasiekti sieną. Visgi 17:45 pasiektas pasienio postas.. nebedirba ir šiandien teks nakvoti Mongolijos pusėje. Tenka apsisukti ir važiuoti atgal ieškoti nakvynės. Tačiau čia – dar viena kliūtis. Atgal nepraleidžia draudimus išrašinėjantis pareigūnas. Justinui padavus dokumentus – nebegalima jų atgauti. Prasideda diskusijos vos neprivedusios prie muštynių. Po ilgų kivirčų ir net grasinimų policija pagaliau pavyksta atgauti dokumentus ir leistis į vietos nakčiai paieškas.
Šį kartą keliautojus priima jurtoje įsikūręs viešbutis. Valgyti gaminama čia pat. Nuklojus staltiesę, prisukama senokai valyta mėsmalė ir sumala aviena. Nuo stalo nugramdžius likučius, mėsa minkoma puode ant žemės, o verdama specialiame puode ant garų. Nepaisant gamybos metodų, mantai (koldūnai su aviena) gavosi nepaprastai skanūs. Pati jurta be jokio apšildymo, tačiau gerai prikūrenus ir uždarius „stoglangį“ viduje smarkiai prišyla. Jurtos kaina žmogui – 100 rublių nakčiai. Vis bediskutuojant apie jurtų ir mongoliško maisto gamybos verslą Lietuvoje, keliautojus įveikia nuovargis.

31-osios dienos rytas pasitaiko labai šaltas. Pusryčiams – vėl mantai. Mongolų dosnumo pavyzdys – tiek vakare, tiek ryte mantų buvo atnešta daugiau nei užsakyta. Iš tiesų malonu. Atsisveikinus vėl bandoma kirsti Mongolijos-Rusijos sieną. Belaukdami kol atsidarys pasienio postas, keliautojai išgirsta keletą linksmai nenuteikiančių istorijų – sulūžo taip pat su džipu keliaujančių rusų automobilio lingė, o pasienyje nakvojusius motociklininkus Altajuje jau apiplėšė vaikai. Apie 9:30 pagaliau savo darbo dieną pradėjo pasienio postas. Be nesklandumų kirsta siena ir iki namų – 4500km. Tiesa, belaukiant kol bus sutvarkyti dokumentai, prieina pagyvenęs vyriškis ir pasisveikina lietuviškai! Pasirodo, jaunystėje jis dirbęs Šilko fabrike Kaune, o dabar organizuoja turistines keliones po Altajaus kraštą.
Altajus pasitinka asfaltu ir nepaprasto grožio rudenėjančiais įvairiaspalviais kalnais. Visų nuotaika puiki, o priekyje – navigacijoje pažymėta pirtis: „Pirtelė kartu su kempingu puikioje vietoje tarp kalnų, šalia šaltinėlio. Einame iki ežeriuko mėlynu dugnu. Panašus į mūsų velnio akį – visas kunkuliuoja. Labai gražu ir įdomu. Ir dar tas mėlynas dugnas, tikrai įspūdinga.“ Keli užėjimai į pirtį ir išvargę keliautojai griūva miegoti.

Trisdešimtosios dienos rytas pasitaiko gana šiltas gražus, dvigubai gimtadieniškas, tačiau paaiškėja, kad buvo prarastas viena „įgulos narys“ – samtis. Nubraukus praradimo liūdesį vėl laidžiamasi į kelią. Oras puikus, vaizdai fantastiški. Bet viskas, kas gerai, greitai baigiasi. Vieno visureigių sankaba, jau anksčiau grasinusi baigti savo darbą, taip ir padaro. Laimei, yra kitas ekipažas, kuris gali tempti, tad kurį laiką ekipažus sujungia vilktis. Iki artimiausio miesto, kuriame būtų galima sutvarkyti automobilį – 250 km. Ir tai tikrai būtų galima padaryti, jeigu kita diena nebūtų sekmadienis… Tad tenka riedėti tokiu būdu. Svarbiausia – į priekį. Ilgą laiką keliautojus lydėjusi upė susijungia su Katune ir toliau iš vienos pusės lygi ši turkio spalvos upė, bei aukštos uolos. Vakarėjant sustojama nusipirkti suvenyrų iš kedro, gimtadienio torto ir ieškoma vietos nakvynei.

Vakare buvo nuspręsta nesukti Bijsko kryptimi, o traukti Gorno-Altajisko link. 33-iąją dieną taip ir padaroma. Vienas prie Mongolijos-Rusijos sienos sutikto rusų ekipažo narys Artiomas vis teiraujasi, kaip sekasi keliauti. Malonu. Paaiškėja, kad Gorno-Altajiske sutvarkyti visureigio neįmanoma. Meistrai rekomenduoja patiems važiuoti į Barnaulo miestą, mat detales reikėtų siųsti iš ten – nereikėtų laukti. Iki šios vietos – 270 km. Pasiryžtama nutempti automobilį iki Barnaulo. Ir ši mažutė misija pavyksta. Tačiau laukti teks iki kitos dienos pietų. Tad automobilis paliekamas, o keliautojai patraukia ieškoti viešbučio bei susipažinti su miesteliu. Nebelabai kas prisimenama apie jaukią mongolišką jurtą: „Daugiabučio pirmame aukšte padarytas „viešbutis“: dušas ir tualetas bendri, virtuvės nėra, „numeriai“ 5. Gauname prirūkytą 4 lovų kambarį už 1600 rublių. Bet patalynė išskalbta, net televizorius šiek tiek rodo. Iškeliaujame pasižvalgyti po miestą. Maršrutinis taksi nepastebimai praveža pro centrą ir tenka eiti pėstute atgal. Centro kaip ir nėra, o apie senamiestį galima tik pasvajoti. Vienas gražus pastatas, kuris figūruoja ant visų suvenyrų.“ – tokie vakaro įspūdžiai. Kita vertus, ne turistauti čia ir atvažiuota…

34-ąją dieną visi pabunda geros nuotaikos. Nukulniavus iki autoserviso pranešama, kad laukti reikės dar porą valandų, tad keliautojai pasivaikšto po automobilių dalių turgų: „Panašus kaip mūsų Aleksoto, tik viskas po stogu. Yra visokių grožybių“. Pasiėmus automobilį – prieš akis vėl kelias. Šiandienos tikslas – Novosibirskas ir susitikimas su Artiomu. Tačiau iki malonių akimirkų dar žūva ir keletas nervų ląstelių. Pakeliui į Novosibirską pasigirsta keistas garsas ką tik suremontuotame automobilyje. Atrandama, kad prie galinio tilto iš greičių dėžės varva tepalas per riebokšlį (salnikėlį). Paskambinus Artiomui, šis paklausia tik variklio numerio ir po keliolikos minučių praneša džiugią naujieną – salnikėlis nupirktas. Pasiekus Novosibirską ir susitikus šį geradarį, dalis keliauja į garažą tvarkyti visureigio, o likusieji – į namus. Ten visi susipažįsta su Artiomo žmona Tania bei draugu Andriejumi. Šaunus vakaras besidalijant kelionių įspūdžiais. Vėliau Andriejus palydi lietuvius į vietą nakvynei – prie Obės upės ant aukšto skardžio šalia tilto…

Trisdešimt penktąją dieną būtų galima vadinti ta, nuo kurios įrašai kelionės dienoraštyje belieka tik „kelias kelias kelias“. Šia dieną nuriedėta 780 kilometrų, šonu pravažiuotas Omskas, grožimasi rudenėjančiais Sibiro miškais bei važiuojama važiuojama važiuojama. Iki sutemų.

Trisdešimt šeštąją dieną prieš akis – tik kelias. Ruduo palieka vis mažiau laiko keliavimui dienos šviesoje – saulė pasirodo tik apie 7 ryto, o 18 valandą jau visiškai tamsu. Per tiek laiko spėjama nuvažiuoti 640 km.

Trisdešimt septintąją dieną – pasikeitimai viename ekipažų ir prie vairo sėda moteris. Juk kiek neįprasta matyti dailiosios lyties atstovę prie didžiulio pilnutėlio visureigio vairo… Šią dieną slėpėsi ir vienas pavojingiausių kelionės namo ruožų: „Sutemus įvažiuojame į remontuojamo kelio atkarpą, o ten nei ženklų, nei juostų, nieko. Asfaltas juodas kaip naktis, nieko nesimato, nei kur kraštai, nei kur šalia esantys grioviai. Staiga vidury kelio atsiranda betoninai blokai. Visi metasi dešinėn, o čia – ant žemės guli ženklas, kad sukti kairėn. Dalis mašinų nulekia tiesiai, kur labai greitai griovy pasibaigia kelias. Na, o mes išlaviruojame teisingai. Tačiau naujo asfalto klojimo ypatumai nesužavėjo.“ Tuo ir pasibaigia diena, nusinešusi visus savo nuotykius ir 670 km kelio.

Trisdešimt aštuntoji – dar viena diena kelyje, „ant asfalto“. Tiesa, viename visureigių pasibaigė kuras, o mažame miestelyje šypsenas kėlė pakelėje pardavinėjamos spalvotos kempinės prausimuisi. Diena, pasiglemžusi dar 970 km.

Trisdešimt devintosios dienos planuose – nieko naujo. Kelias. Maskva. Lietuva. Pamaskvyje užsukama į buvusį Algimanto sodą, kuriame stojama pavalgyti, o pats Algimantas turi puikią progą sutikti seniai matytus kaimynus. Na, o keliautojai priartėja prie Lietuvos dar 630 km.

Keturiasdešimtoji diena. Nuo pat ryto pajudama į kelią – namų ilgesys daro savo. Išvengta problemų, nuotykių ir visko, kas lėtina kelionę. 16 valandą misijos dalyviai pasiekė Rusijos-Latvijos pasienį, o 18 val jau buvo Latvijoje. Iki tikslo – 250 kilometrų.

Kelionės pabaiga – ten pat, kur ir pradžia. Šveicarijos kaime, kur jau laukia artimiausi keliautojams žmonės, naminis pyragas bei šampanas. Lyg po pergalės.

„Gyvenimas gražus! Ir pasaulis atrodo toks mažas…“ – vienbalsiai sako tie, kurie įrodė, kad misija tikrai įmanoma.
***
Plačiau apie ekspediciją galima paskaityti čia.
Tai buvo paskutinis pasakojamojo pobūdžio tekstas apie šią misija. Sekite KaunoZinios.lt naujienas ir laukite interviu su ekspedicijos dalyvių įspūdžiais.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: