Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatas daugiamandatėje rinkimų apygardoje (nr. 98) Skirmantas Tumelis.
Koks buvo sudėtingiausias Jūsų gyvenimo sprendimas? Kodėl?
– Sudėtingiausias sprendimas buvo nuspręsti – ar tranzuoti toliau, ar statytis palapinę ir nakvoti kažkur šalia kelio. Tokį sprendimą reikėjo padaryti, kai vykau iš Lietuvos į D. Britaniją užsidirbti pinigų. Buvau jaunas ir buvo baisoka nakvoti palapinėje nepažįstamoje, nejaukioje aplinkoje. Žvelgiant į tą situaciją šiandien – sprendimas buvo nesudėtingas ir visiškai nebuvo, ko baimintis. Bet kai esi nepažįstamoje aplinkoje vienas, gali pasitikėti tik pačiu savimi. Kai fantazija kuria įvairius vaizdinius dėl nuovargio ir streso, netgi ir patys paprasčiausi sprendimai atrodo labai sudėtingi. Labai džiaugiuosi, kad patyriau tą jausmą tada. Aš jį pažįstu ir dabar žinau ką daryti, kad suvaldyčiau savo mintis ir priimčiau racionaliausią sprendimą.
Nuveiktas darbas, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– Man patinka džiaugtis įvairiomis smulkmenomis. Kad ir, pavyzdžiui, savo schemomis, kurias paišau savo bloge. Gerai padarytu darbu, arba tuo, kad pavyko išmokyti sūnų važiuoti dviračiu, kad mano administruojamoje bendrijoje pavyko kažką sutvarkyti, ar tuo, kad savivaldybėje priėmėme kokį nors gerą sprendimą. Visais tais smulkiais dalykais aš didžiuojuosi. Bet labiausiai – tuo, kad turiu tokią šeimą ir tokius sūnus. Na, dar tuo, kad išdrįsau ir keliavau studijų metais autostopu į užsienio šalį.
Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad išdrįstu peržengti savo patogumo zonos ribas ir dažniau tie mano sprendimai būna labiau pasisekę, nei nepasisekę.
Poelgis dėl kurio buvo/yra gėda?
– Tai, kad nepavyko susitelkti ir prisiimti lyderystės, bei pasakyti geros kalbos per 2012-ųjų rinkimų kampaniją Kaišiadoryse, partijos skyriaus renginyje. Atrodžiau apgailėtinai ir retkarčiais dėl to man vis dar gėda.
Paskutinė Jūsų perskaityta knyga?
– Billo Brysono „A Short History of Nearly Everything“. Dar paskaitinėju Gedimino Kulikausko „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai“, Iano Morriso „War! What Is It Good For?: Conflict and the Progress of Civilization from Primates to Robots“ ir Kurto Voneguto „Čempionų pusryčius“.
Ką manote apie visuotinę e-balsavimo galimybę mūsų šalyje, kodėl tai yra gerai/blogai?
– Jeigu tai neanoniminis balsavimas – viskas ok, galime naudoti e-balsavimą. Bet jeigu tai anoniminis – ne. Anonimiškumo, atsekamumo bei paveikumo dilema per daug didelė ir per sunkiai įveikiama (jeigu įveikiama), kad galėtume e-balsavimą taikyti anoniminiam balsavimui.
Anonimiškumas balsavime, beje, irgi yra itin svarbus. Tiksliau, kai kuriuose, ypač svarbiuose balsavimuose. Apie tai rašiau savo bloge.
Ar turėtų būti baudžiami asmenys, parsisiuntę iš interneto autorinių teisių saugomą turinį (muziką, filmus ir t. t.), turint omenyje, kad Lietuvoje renkamas „tuščios laikmenos“ mokestis?
– Čia plati tema. O platumas jos tame, kad pasikeitė autorinių teisių paradigma. Ji pasikeitė realiame gyvenime, o metagyvenimas, t. y. teisė, aprašanti tai – ne. Man labai patiko pono Galva Žmogų Puošia (Mindaugo Voldemaro) idėja, kaip priartinti tą meta-gyvenimą prie realaus.
Klausimas, ar bausti, ar ne – senojoje paradigmoje. Bet jeigu ta paradigma sena ir nebeatitinka realaus gyvenimo, tai, ar klausimas vis dar galiojantis? Manau, kad ne. Ar bausi, ar nebausi, galutinio vartotojo problemos neišspręsi.
Jeigu neturite noro perskaityti labai gerų Mindaugo straipsnių šia tema, tai galite peržvelgti mano digest‘ą. Pagrindinis paradigmos pasikeitimas yra tame, kad dabar turinio tiekėjų didžiausias apribojimas – galutinio vartotojo laikas. Prieš keletą metų apribojimas buvo siauriausia duomenų perdavimo srauto vieta – prieiga iki galutinio vartotojo (ta srauto vieta gali būti ir garso, ar video įrašų parduotuvė ar knygynas).
Pavyzdžiui: anksčiau, norimo muzikinio įrašo, turėjai ieškoti fiziškai nuėjęs į specializuotą parduotuvę. Dar prieš eidamas, apie to muzikinio kūrinio egzistavimą ir laikmenos buvimo vietą, turėjai sužinoti iš draugo arba iš radijo/televizijos stoties. Arba gal net iš laikraščio ar žurnalo. Parduotuvėje už mėgstamą įrašą reikėdavo pakloti gan didelę sumą pinigų (pavyzdžiui, geros vakarienės gerame restorane sumą). Kiek vėliau reikėjo žinoti geras vietas internete, o suradus tai, ko buvo geista – laukti valandas ar net paras, kol atsisiųs. Negana to – už duomenų kiekį dar sumokėti interneto tiekėjui. Taip taip – anksčiau reikėjo mokėti ir už papildomus megabaitus. Ar dar tai atsimenate?
Žmonės kaupė muziką, video turinį diskuose (CD, o kiek vėliau DVD) ir turėjo didžiules mediatekas namie. Taip buvo patogiau, nei bandyti iš naujo ieškoti to internete ir juo labiau ilgai siųstis. O dabar – kiek iš jūsų fiziškai einate prie savo media lentynos ir traukiate iš ten diską su savo įrašytu filmu, muzika ar žaidimu? Dabar juk greičiau yra susirasti tai internete ir keliais tapštelėjimais ar spragtelėjimais atsisiųsti.
O pasiūlytą Mindaugo sprendimą, beje, bene geriausiai realizavo „Spotify“. Nors ten skandalėliai dėl autorių ir jų teisių dar pasigirsta, bet didžiąja dalimi jie tuo pasinaudojo (arba patys jį sugalvojo), t. y. turinį laikyti debesyje, o apmokestinti laiką, skirtą paslaugos naudojimusi.
Ką manote apie SGD laivo-saugyklos „Independence“ ilgalaikę nuomos sutartį? Ar ji kelia Jums kokių nors klausimų, ir ar atrodo visiškai skaidri?
– SGD laivas-saugykla neabejotinai pagerino Lietuvos geopolitinę ir energopolitinę padėtį. Todėl sprendimas tai daryti yra labai geras. Juos galima įgyvendinti įvairiai: efektyviau ar mažiau efektyviai. Mano nuomone, šis sprendimas buvo įvykdytas pakankamai efektyviai.
Žvelgiant į pastarųjų metų įvykius po Euromaidano Ukrainoje, kaip Jums atrodo ukrainiečių įgyvendinamos reformos? Kas ir kodėl padaryta ne taip?
– Reformos įgyvendinamos per lėtai ir per vangiai. Jeigu jos būtų vykdomos greitai ir efektyviai, tai prilygtų stebuklui.
Tiek kiek domėjausi ir pavyko man suprasti, Ukraina buvo bene ryškiausias kleptokratijos pavyzdys valdant Janukovičiui. Žalos pridaryta labai daug. Ir ne tik ekonominės ar politinės. Didžioji žalos dalis yra žmonių galvose. Nepasitikėjimas valdžia ir korupcija vis dar itin gajūs.
Bet pagal tai, ką gavo dabartinė valdžia ir kokiais jie turėjo šansų būti, Ukraina laikosi. Vis dar laikosi. Viskas gan trapu ir jiems būtina pagalba. Taip pat ir mūsų. Aš didžiuojuosi tuo, kad Lietuva palaiko Ukrainą politiškai, tai yra labai didelė pagalba.
Ką manote apie Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangas sustabdyti Maskvos Kultūros ir Verslo Centro „Maskvos Namų“ statybas Vilniuje? Ar tai gera iniciatyva? Kodėl?
– Turimame kontekste, t. y. vykstant kibernetiniam ir informaciniam karui su Kremliumi, manau, kad sprendimas geras. Palaikau ir atkartoju tas pačias mintis, kurias šia tema išsako kolega Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
Kaip reikia išspręsti Vilniaus Kirtimų tabore esančio narkotikų platinimo lizdo problemą?
– Man ši problema panaši į pabėgėlių problemą, kurią turi Vokietija ir kitos Vakarų šalys, priėmėsios jų daugiausiai. Tik pabėgėliai problemos mastą ir pasekmes parodė gan greitai, o mūsų taboro problema augo, pūliavo ir vis dar pūliuoja jau ilgai.
Kiek girdėjau kalbant su arčiau taboro dirbančiais žmonėmis, jie visi kaip vienas sako, kad efektyviausiai policija veikia tada, kai imasi ryžtingų ir nuoseklių veiksmų, o ne vienkartinių akcijų.
Mąstymo keitimas yra efektyvesnis ilgalaikėje perspektyvoje, bet jeigu sąlygos tokios, kad tą mąstymą pakeisti sunku arba neįmanoma, tai reikia pakeisti sąlygas. O tai, šiuo atveju, yra nuoseklūs ir efektyvūs policijos veiksmai: – griežtas narkotinių medžiagų prekybos, nepilnamečių išnaudojimo kardymas ir kitų žmogaus teisių užtikrinimas efektyviomis priemonėmis.
Tiesa, gavau iš kolegos Vaidoto Ilgiaus Angus Fraser knygą „Čigonai“. Perskaitęs ją tikiuosi, kad geriau suprasiu, kaip išspręsti taboro bėdas.
Ar pritartumėte eutanazijos legalizavimui Lietuvoje, kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Pipedijoje yra straipsnis apie gydomąją eutanaziją. Pipedija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nerimtas informacijos šaltinis, bet pasigilinus paaiškėja, kad labai naudingas ir rimtas.
Straipsnyje aprašyta problema piktnaudžiavimas eutanazija. Ir tai nėra maža problema. Žvelgiant į savižudybių statistiką Lietuvoje – taip pat gali kilti mintis, jog turime labai daug eutanazijos šalininkų.
Kita vertus, skausmus ir moralines dilemas patiriantys nepagydomi žmonės patiria dideles kančias ir tai taip pat didelė problema, bet, ar tikrai šių problemų priežastis yra gyvenimas? Juk gyvenimas irgi yra žmogaus, ligos ir kančios priežastis. Jeigu pašalinsime gyvenimą, tai dings ne tik kančia, bet ir pats žmogus.
Viena pagrindinių žmogaus teisių yra teisė į savo kūną. Ar tai reiškia, kad žmogus turi teisę nusižudyti? Nemažai žmonių tuo pasinaudoja. Bet pagalvokime, ar galime uždrausti savižudybes? Katalikų Bažnyčia mėgina tai padaryti visokių pragarų grasinimais, bet, vargu, ar tai efektyvu.
Mano manymu, reikia ne eutanazijos, o geresnės teisės į savo kūną užtikrinimo. Tai – suteikti galimybę pacientui nuspręsti ir pasielgti su savo kūnu taip, kaip jis nori. Pagal apibrėžimą (žr. Vikipedia) eutanazija vadinamas yra toks aktas, kai kitas asmuo kažkokiu būdu atima gyvybę pacientui (bent jau pagal Olandiškąjį apibrėžimą). Aš manau, kad pacientui reikia suteikti teisę pabūti visiškai vienam, sudarant galimybę kontroliuoti gyvybę palaikančius mechanizmus, jeigu tokie yra. Tai padaryti kai kuriais atvejais gali būti sunku, bet technologijos yra pažengusios neblogai ir daug ką galima padaryti mirktelėjimu ar vyzdžio pajudėjimu, ar kokio nors kito raumens krustelėjimu. Reikalinga kokia nors aiški taisyklė, apibrėžianti žmogaus teisės į savo kūną užtikrinimą, paliekant jį vieną sutartam laikui.
Ar vertėtų Lietuvoje apmokestinti pajamų mokesčiu religinio kulto bendruomenes, turint omenyje, kad jų dvasiniai lyderiai gauna Sodros ir sveikatos apsaugos garantijas, tame tarpe – ir nereligingų/ateistinių pažiūrų žmonių sąskaita? Kodėl?
– Čia vėlgi man patiko kolegos Romo Kvietkevičiaus-Sadausko mintys: religinio kulto bendruomenės gauna aukas. Aukas gauna ir kitos nevyriausybinės organizacijos, kurios šiuo mokesčiu neapmokestinamos. Tačiau, jeigu religinio kulto bendruomenės vykdo veiklą, kuri turi komercinės veiklos požymių, teisės ir pareigos turi būti suvienodinamos.
Ar pritartumėte kanapių legalizavimui Lietuvoje?
– Anądien nusipirkau kanapių arbatos parduotuvėje. Pasidariau, išgėriau – išties pajutau raminamąjį poveikį. Ar čia buvo nelegalu? Tikriausiai buvo legalu, nes ten matyt buvo kokios nors pluoštinės kanapės, neturinčios daug kanapinoidų. Dideli šios medžiagos kiekiai sukelia priklausomybę. Nesu tikras, ar legalizavimas padėtų, ar pakenktų perdozavimams. Galbūt galima būtų legalizuoti kokius nors kanapinoidų preparatus, turinčius kontroliuojamą koncentraciją. Kontroliuojant jų dozavimą, parduoti vienkartines ar daugkartines dozes su gydytojo receptu, arba leisti vartoti tik specialiose įstaigose, kaip sanatorijos ar poliklinikos.
Ar pritartumėte paauglių lytiniam švietimui mokyklose? Nuo kelintos klasės mokiniams galėtų būti pasakojama apie lytinių santykių pasekmes, lytinių susirgimų pavojus, kontracepciją?
– Taip! Būtinai! To reikia būtinai! Aš norėčiau, kad būtų diegiama būtų holistinė lytinio arba seksualinio švietimo paradigma. Apie tai savo bloge esu parašęs gan ilgą straipsnį.
Kelios ištraukos iš jo:
Aš noriu geresnio gyvenimo savo vaikams. Geresnio visomis prasmėmis. Galų gale aš noriu, kad mano vaikai sugebėtų atskirti kada jiems meluojama, kada juos išnaudoja, kad galėtų tam pasipriešinti. Juk konservatyvus požiūris į seksualumą yra pasenęs. Įvairios politinės propagandos ir rinkodaros priemonės yra seniai aplenkusios šią paradigmą ir dažnai išnaudoja žmonių silpnybes ir tamsumą. Todėl negalime leisti savęs vedžioti už nosies.
Mes esame seksualūs. Tai yra didžiulė ir labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Džiaukimės ir naudokimės savo didele gyvenimo dalimi. Leiskime sau ir kitiems džiaugtis. Užauginkime laimingus vaikus, laimingus žmones.
Daugybė lietuvių moterų yra išnaudojamos, patiria seksualinį, psichologinį, fizinį smurtą šešėliniame seksualinių paslaugų versle, ar pritartumėte jų veiklos dekriminalizavimui, galimybei, patyrus prievartą, be baimės reikalauti pagalbos bei teisingumo?
– Čia vėlgi didele dalimi kalbama apie teisę į savo kūną. Kada ši teisė užtikrinama, o kokias atvejais pažeidžiama prostitucijos versle – plonytė linija. Kiek viena pusė leidžia, o kiek kita jau piktnaudžiauja akto metu?
Kita vertus, teisingumo prašymas ir užtikrinimas – taip pat žmogaus teisė, kurią reikia garantuoti. Tad, jeigu sudaroma sutartis, sąlygos nepažeidžiamos, išrašomas čekis ir paslaugos apskaitomos, tai kažkiek matyt įmanoma užtikrinti buvimą gerojoje plonytės linijos pusėje. Todėl tinkamai aprašant ir tinkamai kontroliuojant – pritariu.
Kokia jūsų nuomonė apie homoseksualių asmenų santuokos įteisinimą bei įvaikinimo galimybę Lietuvoje?
– Už. Ir už.
Ar pritariate įstatyminiam draudimui moterims ir vyrams dengti veidus viešosiose vietose?
– Didžiausia veidų dangstymo problema yra terorizmo baimė ir identifikacijos problema. Jeigu žmogus užsidengęs veidą daro nusikaltimą – sunkiau jį identifikuoti ir nubausti už padarytas veiklas. Kita vertus, reiktų tai aprašyti taip, kad nebūtų uždraustos Užgavenės ar Helouvynas.
Kokie realūs ES šalių vyriausybių sprendimai padėtų sumažinti teroro aktų skaičių Europoje?
– Geresnė nelegalių ginklų kontrolė. Teroristų rengimo ar logistikos centrų identifikacija ir šalinimas. Šie centrai – tai pasieniai, miestų kvartalai, stovyklos. Visi teroristai ir jiems padedantys žmonės turi pajusti bausmės neišvengiamumą. Šalinimas, nebūtinai naikinimas – tai gali būti sąlygų teroristiniam centrui susidaryti kontroliavimas, švietimas.
______________________________________________
Naujienų portalo KaunoŽinios.lt priešrinkiminėje debatų rubrikoje gali dalyvauti visi oficialiai 2016m. Seimo rinkimams registruoti kandidatai. Dėl dalyvavimo galima kreiptis iki rugsėjo 30 d. e.paštu: info@kaunozinios.lt
