Lietuvos liaudies partijos Panerių rinkimų apygardoje Nr. 11 kandidatas Vitalijus Balkus.
Koks buvo sudėtingiausias Jūsų gyvenimo sprendimas? Kodėl?
– Sudėtingiausias gyvenimo sprendimas buvo prieš 20 metų, kuomet man, vos 19-os būnant, sprendžiau vesti ar ne. Vėliau jokie darbo ar visuomeniniai reikalai, nepaisant, kaip jie sudėtingai bebuvo pasisukę, nebuvo pareikalavę tiek ištvermės, kaip tuomet. Apsisprendžiau teigiamai, ir vargu kas šiandien pasakys man, kad tuomet suklydau. Manau, nieko nėra sunkiau nei susidurti su pasipriešinimu artimiausioje aplinkoje, ir jokie partiniai vadai ir vadukai, darbdaviai ar, tuo labiau, pašaliniai priešininkai ir oponentai nėra pajėgus tik išmušti iš pusiausvyros, ir pareikalauti tiek daug jėgų, ką nors įrodant, kaip artimos aplinkos žmonės.
Nuveiktas darbas, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– Mėgstu imtis sudėtingų darbų, o ypač tokių, kurių iki manęs niekas nedarė. Kai prieš kelerius metus pradėjau tikslingai rinkti medžiagą apie maisto pramonės užkulisius, ir tuomet pirmą kartą pasakiau, kad galiausiai tai bus pirmoji Lietuvoje parašyta knyga šia tema, nelabai kas tuo patikėjo. 2014-m tai tapo realybe.
Poelgis dėl kurio buvo/yra gėda?
– Kvailiausias ir dar viešai nuskambėjęs mano poelgis buvo komentuoti vieno jauno rašytojo dingimą be žinios. Taip jau atsitiko, kad tuo metu mūsų asmeniniai santykiai buvo, švelniai tariant, prasti, o ir aš nesugalvojau nieko protingesnio nei jo dingimą „nurašyti“ kai kurioms bohemos gyvenimo nuodėmėms. Deja, tuomet jau žmogus, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nebegyvas. Ir liko bjauri būsena, kuomet nei atšaukti ką parašei gali, nei yra žmogaus, kurio gali atsiprašyti. Taigi, pamoką gavau skaudžią.
Paskutinė Jūsų perskaityta knyga?
– Kandidatuoju į šalies parlamentą, o ne dalyvauju pramoginėje laidoje nuobodžiaujančiam žiūrovui linksminti. Todėl esu kiek nustebęs, kad vietoje klausimų apie ekonominę politiką, socialinius klausimus ar tarptautinius santykius esu klausimas apie mažareikšmius dalykus. Nemanau, kad informacija, kad mano paskutinė tik ką neseniai perskaityta knyga, kuri, beje, yra „Interjero apšvietimas dizaineriams“ („Interior Lighting for Designers“), gali būti svarbi rinkėjui. Ir, net jei nurodyčiau paskutinių 10 skaitytų knygų, tai vis tiek būtų specializuota literatūra, moksliniai straipsniai ir žinynai. Būčiau laimingas, jei galėčiau bent kartą į savaitę paimti į rankas grožinės literatūros knygą, tačiau tokios prabangos negaliu kol kas sau leisti. Paskutinį kartą tai buvo prieš kelis mėnesius, ir tai buvo M.Velerio „Nevskio prospekto legendos“
Ką manote apie visuotinę e-balsavimo galimybę mūsų šalyje, kodėl tai yra gerai/blogai?
– Prieš kelerius metus buvau didelis e-rinkimų šalininkas, tačiau dabartinė demokratijos padėtis mane vis labiau gąsdina. Paskutinių savivaldos rinkimų metu mane patį pasiekė daug signalų iš įvairių Lietuvos vietų, priverčiančių abejoti esamos rinkimų sistemos skaidrumu. Elektroninis balsavimas, ir toliau prastėjant pilietinių teisių padėčiai šalyje, gali tapti patogiu rinkimu klastojimo įrankiu, taip pat daug sunkiau bus kontroliuoti, ar rinkėjai nėra verčiami balsuoti už vieną ar kitą partiją. Jau parašų rinkimo kampanijos mero rinkimams parodė – administracinis resursas naudojamas įžūliai ir šiurkščiai. Yra žinomi atvejai, kuomet per pačius rinkimus balsuojantys namuose rinkėjai patirdavo spaudimą iš komisijos narių. Galiausiai liko daug klausimų ir dėl vienų prezidento rinkimų metų „sugedusių“ kompiuterių. Todėl, esant dabartinei padėčiai, e-balsavimo idėja gali būti nebent siekiamybė, bet ne artimiausio laikotarpio sprendimas.
Ar turėtų būti baudžiami asmenys, parsisiuntę iš interneto autorinių teisių saugomą turinį (muziką, filmus ir t.t.), turint omenyje, kad Lietuvoje renkamas „tuščios laikmenos“ mokestis?
– Autorinių teisių apsauga, manau, jau peržengė protingumo lygį. Išnyko riba tarp komercinio platinimo ir naudojimo asmeniniams tikslams. Pats užaugau dar magnetofonų kasečių laikais, kuomet kopijavome vienas iš kito įrašus, nes kitaip būtų tekę klausytis labai skurdų komercinį pop-repertuarą. Ar mes tuomet nuskriaudėme tuo atlikėjus? Nemanau. Nes būtent tuometiniai magnetinių juostų ir kasečių naudotojai šiandien yra toji auditorija, kurios dėka tų laikų atlikėjai vis dar surenka pas mus pilnas sales. Beje, šitą jau suprato ir nemažai šiuolaikinių įrašų platintojų, kurie kryptingai plečia nemokamo tūrinio kiekį. Nesupranta tik reguliuotojai, kurie sugebėjo rasti pasipinigavimo nišą, apmokestinant net per radiją kavinėse ar prekybos centruose transliuojamą muziką. Mano giliu įsitikinimu, kovoti reikia su neteisėtu komerciniu platinimu, o ne su vasarotojais, per torrentus parsisiuntusiais įrašus ar filmus. Na, o laikmenų mokestis apskritai neturi net pakankamo juridinio pagrindo, nes jo egzistavimas pažeidžia pirmiausiai vieną iš pamatinių demokratinės visuomenės teisės principų – nekaltumo prezumpciją. Vadovaujantis mokesčio autorių logika, tuomet kiekvienas vairuotojas turėtų mokėti išankstines baudas, o virtuvinių peilių pardavėjus tektų reguliariai sodinti į kalėjimą, jei ne už nužudymą tai bent jau už kūno sužalojimą.
Ką manote apie SGD laivo-saugyklos „Independence“ ilgalaikę nuomos sutartį? Ar ji kelia Jums kokių nors klausimų, ir ar atrodo visiškai skaidri?
– Alternatyvus energetinių išteklių tiekimo kelių atsiradimas yra sveikintinas. Tačiau tai tikrai neturi tapti priedanga tokioms aferoms, kaip šioji. Akivaizdu, kad projektas nėra nei skaidrus, nei ekonomiškai pagrįstas. Prisiminkime, kad kasmet dujų poreikis mažėja, o mums ant pečių užkrovė ilgametę prievolę pirkti dujas, ir pirkti jas brangiai. Juk buvo ir alternatyvūs pasiūlymai, dėl kur kas mažesnių naudotų laivų nuomos ar įsigijimo iš JAV. Kodėl jie nebuvo net svarstyti? O kalbant apie Lietuvos energetinį saugumą apskritai, tai turime geriau išnaudoti vietinius išteklius, ir mažinti iškastinių ir importuojamų angliavandenių vartojimą apskritai. Turime geras sąlygas plėsti biokuro naudojimą, mūsų klimatinės sąlygos yra puikiai tinkamos energetinių augalų auginimui. Taip pat akivaizdu, kad reikia skatinti gyventojus diegti individualiosios energetikos sistemas (saulės,vėjo). Pats prieš kelerius metus dirbau su mažosiomis, gyventojams skirtoms jėgainėmis, ir papasakoti apie biurokratines kliūtis, su kuriomis susidurdavo žmonės, norėję jas įsirengti, neužtektų visos dienos. Visiškai Lietuvoje nežinoma ir mažoji hidroenergetika, nereikalaujanti užtvankų statybos, ir nežalojanti gamtos. Klaipėdos regione marinama vienintelė geoterminė jėgainė, nors tokios jėgainės galėtų tapti puikia alternatyva pasenusioms katilinėms. Energetika turi tapti protingai „žalia“. Sakau – protingai, nes visiškai netoleruotina, kuomet per aukštas supirkimo kainas vyko iš esmės kelių verslo struktūrų protegavimas.
Žvelgiant į pastarųjų metų įvykius po Euromaidano Ukrainoje, kaip Jums atrodo ukrainiečių įgyvendinamos reformos? Kas ir kodėl padaryta ne taip?
– Ukrainos reikalai yra pirmiausiai pačių ukrainiečių reikalas. Nepaisant to, kad pats turiu ukrainietiško kraujo, nepaisant to, kad karas jau nusinešė ir mano giminaičio, karo fotografo gyvybę, nepaisant to, kad pusseserės vyras jau pusmetį kariauja ATO zonoje, nepaisant, kad kita pusseserė su šeima buvo priversta palikti Ukrainą, vis tiek niekuomet nesuprasčiau, jei kas kitas nei ukrainiečiai pradėtų spręsti šalies likimą. Mums Ukrainos patirtis svarbi tuo, kad tai iliustracija to, kas atsitinka, kai ant sukilusios liaudies pečių į valdžią patenką oligarchai, avantiūristai ir, užsienio „draugų“ interesus atstovaujantys, statytiniai. Vadinamos reformos Ukrainoje tragiškos, ir apie tai žinau ne iš nuogirdų. Iš esmės vyksta likusio „valdiško“ turto „pyrago“ likučių dalybos ir įtakos zonų perdalinimas.
Ką manote apie Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangas sustabdyti Maskvos Kultūros ir Verslo Centro „Maskvos Namų“ statybas Vilniuje? Ar tai gera iniciatyva? Kodėl?
– Esu priverstas prisipažinti, kad apie šį projektą žinau daugiau iš antrinių šaltinių. Iš esmės, jei tai įstaiga kultūros ir verslo mainams stiprinti, tuomet sunku suprasti, kodėl jos negalėtų būti. Jei tai būsima priedanga politiniam lobizmui, tuomet, be abejo, tokie projektai, mano giliu įsitikinimu, nepageidautini. Lygiai taip pat Lietuvoje turėtų būti nepageidautina bet kokia kita užsienio valstybių veikla, kurios tikslas įtakoti mūsų šalies politinę padėtį, arba nukreipta prieš trečiąsias valstybes, ir komplikuojanti tarptautinius santykius. Taip pat atėjo laikas griežčiau kontroliuoti užsienio fondų veiklą Lietuvoje ir jų finansuojamas NVO, nes jie gali veikti kaip struktūros užsienio specialiųjų tarnybų, vyriausybių ar net ekstremistinių organizacijų priedangai. Ypač svarbu užtikrinti iš užsienio šioms organizacijoms patenkančių pinigų kontrolę, įpareigojant, apie visas iš užsienio gaunamas lėšas, informuoti viešai.
Kaip reikia išspręsti Vilniaus Kirtimų tabore esančio narkotikų platinimo lizdo problemą?
– Mes visi puikiai matome, kad žemutinio taboro problema jau tapo politine. Nieko nuostabaus, jei prisiminsime, kad taboro narkotikų apyvarta pačiai kukliausiais paskaičiavimais siekia per 10 mln. eurų. T.y. turime reikalą su didžiule šešėline „įmone“, kuri neabejotinai dalį savo pelno skiria ir teisėsaugai, ir kai kuriems, ypač aršiai taborą ginantiems, „nevyriausybininkams“, ir, matomai, kai kuriems politikams. Taigi, tokią struktūrą reikia išardyti, ir tai, deja, teks daryti ryžtingai. Sąlyga turi būti paprasta: arba kompaktiškas gyvenimas, mainais į besąlygišką įstatymų laikymaisi, arba netiesėtų statinių nugriovimas, ir paties taboro išformavimas. Be to, reikia sudaryti sąlygas norintiems pasitraukti iš žemutinio taboro, nes man asmeniškai teko kalbėti su romais, kurie teigė, kad, norintys išeiti iš taboro, yra spaudžiami likti.
Ar pritartumėte eutanazijos legalizavimui Lietuvoje, kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Puikiai suprantu argumentus dėl eutanazijos įteisinimo, ir iš žmogiškosios pozicijos greičiau būčiau už galimybę kenčiantiems beviltiškiems ligoniams savo noru oriai pasitraukti iš gyvenimo. Tačiau, kai prisimenu, kad esame ir taip pirmaujantys pagal savižudybių skaičių, ir tai, kad psichologinis mūsų visuomenės klimatas, švelniai tariant, prastas, pradedu stipriai abejoti, ar verta kelti dabar eutanazijos įteisinimo klausimą. Tuo labiau, kad eutanaziją įteisinusių šalių patirtis nėra vienareikšmiška, ir jau žinome atvejus, kuomet žmonės pasirinkdavo legalią savižudybę dėl psichikos problemų, ir tai gąsdina.
Ar vertėtų Lietuvoje apmokestinti pajamų mokesčiu religinio kulto bendruomenes, turint omenyje, kad jų dvasiniai lyderiai gauna Sodros ir sveikatos apsaugos garantijas, tame tarpe – ir nereligingų/ateistinių pažiūrų žmonių sąskaita? Kodėl?
– Pirmiausiai reikia išspręsti klausimą dėl nekilnojamo turto mokesčio, kuris dabar turi per akis išimčių. Taip tęstis negali. Visas komerciniams tikslams naudojamas turtas turi būti apmokestintas, nepriklausomai ar tai religinės bendrijos, ar banko turtas. Tai kur kas lengviau nei sutvarkyti pajamų mokesčio klausimą. Ar reikia religinėms bendrijoms taikyti bendras buhalterinės apskaitos taisykles, taip nustatyti gaunamas pajamas ir išlaidas, ir po to pritaikyti ir apskaičiuoti GPM? Teoriškai taip, nes iš tiesų nėra sąžininga, kad vienų kultų tarnai yra privilegijuotoje padėtyje, o kitų lieka „nuskriausti“, tačiau aš sunkiai įsivaizduoju bažnyčią, kurioje prie aukų dėžutės stovi kasos aparatas, ir dar sunkiau patikėčiau, kad pajamos bus apskaitomos tinkamai.
Ar pritartumėte kanapių legalizavimui Lietuvoje?
– Ne per seniausiai Lietuvoje pagaliau buvo įteisinta galimybė auginti pluoštines kanapes, ir pamažu tai tampa ūkininkams patrauklia veikla. Tenka giliai apgailestauti, kad tai atsitiko visai neseniai, nes, dėl įsisenėjusių stereotipų, tam priešinosi net vienintelė, esą valstiečius atstovaujanti, Seimo narė Rima Baškienė. O, tuo tarpu, kol mes iš esmės trypčiojame vietoje, JAV ir kai kuriose ES šalyse vienas po kito yra sertifikuojami vis nauji medicininiai preparatai, pagaminti iš kanapių. Sunku tikėtis, kad, nepaisant to, kad vaistų iš didesnį kanabinoidų kiekį turinčių kanapių, efektyvumas pripažintas, o gamybos kaštai ženkliai mažesni nei sintetinių vaistų, Lietuvoje kanapių naudojimas medicinos tikslams bus įteisintas. Greičiausiai tai bus padaryta tik tuomet, kai tas klausimas jau bus teigiamai išspręstas ES mastu, ir Lietuvai teks vykdyti nurodymą. Tačiau, tuomet mes jau greičiausiai busime tik tokių vaistu pirkėjai, nes laikas kurti savuosius, ir plėsti naują ūkio šaką bus beviltiškai prarastas. Mano asmeninė pozicija – kuo greičiau imtis teisinės bazės, reikalingos kanapių naudojimo medicininiais tikslias įteisinimo.
Ar pritartumėte paauglių lytiniam švietimui mokyklose? Nuo kelintos klasės mokiniams galėtų būti pasakojama apie lytinių santykių pasekmes, lytinių susirgimų pavojus, kontracepciją?
– Viskas priklauso pirmiausiai nuo to, ką laikyti būtinu švietimu. Jei mes kalbame apie biologinių žmogaus ypatumų išaiškinimą, tai toks švietimas yra tik sveikintinas, ir tikrai apie lytinių santykių esmę ir galimas pasekmes vaikai turi žinoti iki brendimo. Kas kita, jei po lytinio švietimo vėliava yra nagrinėjamas pirmiausiai seksualumo klausimas, yra akcentuojamos perversijos, arba naudojamos metodikos, skatinančios ankstyvą lytinį aktyvumą arba nemokslinį požiūrį į lytis. Svarbu – lytinio švietimo klausimuose išvengti kraštutinumų, ir nepasiduoti madingoms tendencijoms.
Daugybė lietuvių moterų yra išnaudojamos, patiria seksualinį, psichologinį, fizinį smurtą šešėliniame seksualinių paslaugų versle, ar pritartumėte jų veiklos dekriminalizavimui, galimybei, patyrus prievartą, be baimės reikalauti pagalbos bei teisingumo?
– Kaip rodo visa žmonijos istorija, kova su prostitucija yra bevaisė. Šis reiškinys egzistuoja net Irane ir Saudo Arabijoje. Prostitucija buvo legali prieškario Lietuvoje. Tačiau, pagal mūsų kultūrine tradiciją, šis amatas nėra laikomas garbingu, ir iš jo uždirbti pinigai – taip pat. Taigi, legalizavus, neišvengiamai iškiltu mokesčių klausimas, etinė dilema – ar moralu valstybei imti pinigus iš tokios veiklos. Tačiau, sprendžiant smurto, prievartos, vertimo užsiiminėti prostitucija ir prekybos žmonėmis problemas, dabartinis teisinis problemos reguliavimas tikrai neprisideda. Persekiodama asmenis, besiverčiančius prostitucija, valstybė skatina juos slėptis, ir, tuo pačiu, slėpti veiklos organizatorius. Todėl būtina atskirti tikrai pavojingas veikas nuo socialinių ydų. Vertimas užsiiminėti prostitucija turi būti kvalifikuojamas, kaip sunkus nusikaltimas, taip pat griežtinamos bausmės ir už kitas veikas, susijusias su prostitucijos organizavimu, o taip pat – prekyba žmonėmis.
Kokia jūsų nuomonė apie homoseksualių asmenų santuokos įteisinimą bei įvaikinimo galimybę Lietuvoje?
– Esu įsitikinęs, kad klausimai, susiję su santuokos instituto išplėtimu, yra perdėtai sureikšminami. Pats šiandien mums įprastas santuokos mechanizmas istoriškai pirmiausiai atsirado, kaip įrankis, užtikrinti bendrų sutuoktinių vaikų ir (ar) silpnesnės santuokos pusės išlaikymą. Iš esmės dabartinėje visuomenėje tą patį dažnai galima pasiekti per kitokį nei santuokos civilinių santykių reguliavimą. Atskiras vienalyčių porų civilinių santykių reguliavimas yra netikslingas, ir diskriminuotų kitus bendrą namų ūki turinčius, tačiau santuokos negalinčius sudaryti visuomenės narius. Pvz. mūsų šalyje, kurioje, prasidėjus masinei emigracijai, vis dažnesni atvejai, kuomet artimųjų paliktus pagyvenusius žmones ima globoti kaimynai ar draugai. Tačiau, esamas reguliavimas sukelia problemas dėl turto pavedėjimo, atstovavimo ar galimybės gauti informaciją. Manau, šioje srityje reikia imtis priemonių, palengvinančių tokių žmonių padėtį.
Ar pritariate įstatyminiam draudimui moterims ir vyrams dengti veidus viešosiose vietose?
– Jau dabar Susirinkimų įstatymas numato apribojimus slėpti veidą masinių renginių metu. Tai protingas ribojimas, užtikrinantis, kad, susibūrimų metų, nežinomais panorę likti asmenys, neįvykdytų nusikaltimų. Bendras ribojimas būtų keistas sprendimas jau vien dėl to, kad, pvz., tuomet tektų uždrausti tradicines Užgavėnes ar teatralizuotas eisenas. Vienintelis galimas ribojimas, be jau esančio, yra draudimas nešioti radikalų islamą reklamuojančią aprangą, kurios neatsiejama dalis yra veidą slepiantys moteriški rūbai. Jie yra lengvai atpažįstami, ir nesunku juos atskirti nuo įprastinės aprangos ar karnavalinio kostiumo. Tokiai aprangai galimi tokie pat apribojimai, kaip ir tie, kurie taikomi totalitarinių režimų simbolikos viešam demonstravimui.
Kokie realūs ES šalių vyriausybių sprendimai padėtų sumažinti teroro aktų skaičių Europoje?
– Šalys, kurios šiuo metu labiausiai nukentėjo nuo islamiškų teroristų atakų, yra tuo pačiu ir šalys, kurių pastarųjų metų emigracinė politika buvo neapgalvota. Ilgametis flirtas su radikaliu islamizmu, socialiai pažeidžiamų emigrantų getų atsiradimas ir nuolaidžiavimas etniniam nusikastamui galiausiai sudarė puikias sąlygas ekstremistams surasti savo tikslinę auditoriją. Nelegalių migrantų antplūdis tik paleido procesą, kuriam pagrindas buvo susiformavęs daug seniau. Be to, nelegalūs migrantai, tarp kurių, kaip jau yra žinoma, yra nemažai radikalioms islamistinėms grupuotėms priklausiusių kovotojų, aktyviai papildo jau veikiančias ekstremistines grupuotes ir radikalų islamą išpažįstančias religines bendruomenes. Todėl pirmiausiai reikia atsakingai vykdyti migracinę politiką. Politinio prieglobsčio klausimais vadovautis pirmiausiai 1951-ųjų m. Ženevos konvencijos nuostatomis. Dėl asmenų, negalinčių būti pripažintais pabėgėliais, tolimesnio likimo turi spręsti nacionalinės vyriausybės. Migrantų priverstinis centralizuotai reguliuojamas perkėlimas ES teritorijoje neturi būti vykdomas. Be to, būtina mažinti islamistų įtaka, kuri, šiuo metu, didėja ne tik migrantų tarpe, bet ir europiečių. Radikalaus islamo propaganda bet kokiomis formomis privalo būti uždrausta, o asmenys, susiję su ekstremistinėmis islamo grupuotėmis, baudžiami.
______________________________________________
Naujienų portalo KaunoŽinios.lt priešrinkiminėje debatų rubrikoje gali dalyvauti visi oficialiai 2016m. Seimo rinkimams registruoti kandidatai. Dėl dalyvavimo galima kreiptis iki rugsėjo 30 d. e.paštu: info@kaunozinios.lt
